Iš Čilės kilęs Giancarlo Monsalve, šiuo metu Hamburge, Vokietijoje gyvenantis tenoras atliks pagrindinį vaidmenį po beveik dešimtmečio prikeliamoje D. Ibelhauptaitės režisuotoje R. Leoncavallo operoje „Pajacai“
Didžiausiose pasaulio scenose ir svarbiausiuose teatruose pasirodantis bei publikos dievinamas operos solistas Giancarlo Monsalve atvyksta į Lietuvą. Iš Čilės kilęs, šiuo metu Hamburge, Vokietijoje gyvenantis tenoras atliks pagrindinį vaidmenį po beveik dešimtmečio prikeliamoje Dalios Ibelhauptaitės režisuotoje R. Leoncavallo operoje „Pajacai“.
Spektaklis yra vienas iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ akcentų. Jo premjera rugjūčio 3-4 dienomis Palangos koncertų salėje, rašoma pranešime spaudai.
– Į Lietuvą atvykstate jau trečią kartą, visus tris kartus dirbote su režisiere D. Ibelhauptaite. Gal galite prisiminti, kas paskatino priimti pirmąjį kvietimą, ką išvis žinojote apie mūsų šalį?
– Esu laimingas, kad atvykau čia. Pirmasis vizitas buvo šioks toks nuotykis. Pamenu, buvau namuose su šeima kai sulaukiau savo agento iš Italijos skambučio. Su juo susisiekė mano buvęs vadybininkas iš Niujorko, JAV – jis buvo D. Ibelhauptaitės draugas. Režisierė ieškojo tenoro, kuris moka vaidinti, taip pat tokio, kuris nebijo iššūkių. Taigi, tai – aš. Nuolat ieškau naujų patirčių, mėgstu eksperimentus. Jei pažvelgtumėte į mano tvarkaraštį, pamatytumėte, kad kasmet turiu bent tris pagrindinius man debiutinius vaidmenis.
D. Ibelhauptaitė mane pakvietė atlikti vaidmenį „Karmen“. Pasakiau jai, kad pažįstu kūrinį, esu matęs įvairias jo interpretacijas, bet buvau patikintas, kad turėčiau ruoštis kažkam visai netikėtam.
Tai buvo „e-Carmen“ – ne įprasta, bet elektroninė opera. Tai istorinė akimirka. Mane viliojo būti pirmuoju tenoru atlikusiu vaidmenį elektroninėje operoje. Aišku, kad sutikau. Atvykau čia ne dėl šalies, ne dėl specifinio teatro, bet dėl idėjos, galimybės atlikti kažką inovatyvaus. Bet atvykęs pamačiau, kokia nuostabi aplinka, publika. Lietuvoje jaučiuosi labai gerai.
Žinote, visas pasaulis žino, kad jūsų šalis garsi savo gražiomis moterimis – tas tiesa, jos fantastiškos, bet užkabina ne tai. Lietuvių gražus vidinis pasaulis – bendraudamas greitai pajunti vidinį švelnumą.
Kas jus paskatino dalyvauti ir kituose D. Ibelhauptaitės spektakliuose, kaip apibūdintumėte šią režisierę?
– Bendravimas su D. Ibelhauptaite man – ypatinga patirtis. Kai atvykau dirbti su „e-Carmen“, buvo momentas, kai atrodė, kad tai vis tik – ne man, kad per sunku, kad nesusitvarkysiu. Jau mąsčiau grįžti prie kitų darbų – laukė kiti vaidmenys, kiti teatrai. Bet D. Ibelhauptaitė turi neįtikėtiną energijos užtaisą, ji pati tarsi įsielektrinusi. Ji moka uždegti, įkvėpti. Režisierė pasidalina savo energija, jautiesi pakylėtas. Kas iš to? D. Ibelhauptaitė stumteli iki tavo talento ir galimybių ribų, parodo, kiek daug gali padaryti. Dirbdamas pas ją niekada šiaip sau neišeisi į sceną – kaskart tai būna šimtaprocentinis savęs atidavimas. Nesvarbu, kada ji mane pakviestų – sakyčiau „taip“.
– Operoje „Pajacai“ atliksite pagrindinį, Kanijo, vaidmenį. Kiek gerai jis jums pažįstamas ir kaip apibūdintumėte šį personažą?
– Būti pajacu „Pajacuose“ man – svarbus momentas. Tai didelė atsakomybė. Taip pat ir vienos iš mano svajonių išsipildymas. Šis vaidmuo yra fantastiškas, sakyčiau, ikoniškas. Ruošiausi jam ilgai – iš pradžių su pianistu Vokietijoje, vėliau, su kitu nuostabiu pianistu Italijoje. Mano personažas yra šimtu procentų žmogiškas. Tai ir pamatysite. Kanijo yra paprastas žmogus po Siciliją keliaujančiame šeimos cirke. Turbūt jis kažkada svajojo buvo tapti cirko žvaigžde, bet taip nenutiko. Laikas ėjo, jis liko ten kur buvęs, suartėjo su šeimos cirko nariais. Jis buvo atpažįstamas regiono žmonėms, mat kas tris-keturis mėnesius cirkas grįždavo į tas pačias vietas. Jis rado našlaitę, rūpinosi ja, o jai užaugus ją įsimylėjo. Ruošdamasis šiam vaidmeniui turiu labai giliai įeiti į personažo širdį, jo vidinį pasaulį. Kanijo širdis sudaužyta gyvenimo ir meilės, bet nepaisant to jis turi juokinti kitus. Pažadu, pamilsite šią operą.
– Minite, kad tai jums pirmieji „Pajacai“, bet esate žinomas solistas, pasirodote visame pasaulyje. Sakykite, ar vis dar jaučiate scenos jaudulį?
– Kalbate apie drugelius pilve? Visada! Nebijau, bet juntu didžiulį jaudulį. Tai nuostabus jausmas. Manau, kad kai atlikėjas nustoja jį justi, tai jam yra pabaiga. O aš šį virpulį jaučiu. Kaskart vis stipriau. Ir myliu tą pojūtį.
– Gyvenate Hamburge, esate jaunas tėtis. Kaip pavyksta derinti šeimyninį gyvenimą su po visą pasaulį blaškančia karjera?
– Tai įdomus klausimas. Tiesa, gyvenu Hamburge, pats esu iš Čilės, o mano žmona – vokietė. Iki praėjusių metų rugsėjo visur keliaudavome kartu su žmona ir dukryte Džiuljeta. Jai šį ketvirtadienį sukanka dveji metukai – skrendu trumpam iki namų jos pasveikinti. Džiuljeta su mumis buvo jau keturiuose kontinentuose, keliauti pradėjo būdama vos keturių mėnesių. Bet štai, nutarėme susilaukti antro vaikelio, pasirodė, kad dabar tam tinkamas metas. Į pasaulį atėjo sūnus Massimo, jam šeši mėnesiai. Su dviem mažais vaikais keliauti yra per daug sudėtinga, nutarėme palaukti, kol sūnui sukaks bent vieneri. Taigi, kol kas keliauju vienas. Nepaprastai pasiilgstu šeimos – žmonos ir vaikų. Skausminga išvykti be jų, išsiskiri. Atostogaujame kartu, bet tai ne tas pats kaip keliauti darbo reikalais. Atostogų metu kartu rūpinamės vaikais, viską darome kartu. Tačiau kai dirbu – turiu visas jėgas atiduoti repeticijoms. Nemoku dalinti savęs, stengtis vaidinti. Net jei šįkart Lietuvoje esu vienas – šeimą čia tikrai atsivešiu kitą kartą. Būtinai noriu jiems parodyti Vilnių.
– Jūsų gimtinė Čilėje, įsikūrėte Vokietijoje, o keliaujate po visą pasaulį. Kaip skirtingos kultūros formuoja jūsų asmenybę?
– Jei atvirai – nemanau, kad kuri nors šalis apibrėžia mane. Vadinu save pasaulio piliečiu, šia prasme visi operos solistai yra šiek tiek panašūs – mes klajokliai. Mano namai yra ten, kur žmona ir vaikai. Dėl to ir mėgstu kai jie keliauja kartu. Kai jų nėra šalia – trūksta didelės dalies manęs. Šiuo metu šeima Vokietijoje, tad ir namai liko ten. Jei artimieji būtų čia – namai irgi būtų čia. Suprantate, tiesa? Į Čilę grįžtu kasmet. Šiuo metu bendradarbiauju su Maule regioniniu teatru (Teatro Regional del Maule) šalies pietuose. Pernai bendradarbiavau statant „Otelą“, „Youtube“ kanale įkeltą pilną jo įrašą vos per mėnesį peržiūrėjo virš 20 000 žmonių. Manau, kad tai puikus pasiekimas. Tame teatre taip pat bus statomi „Pajacai“ vaidinsiu ir ten. Svajoju į šį teatrą nusivežti D. Ibelhauptaitę.

Naujienlaiškių prenumerata