Choreografė Aušra Krasauskaitė kalbėdama apie būsimą spektaklį pataria jo žiūrovams per daug nesusitelkti į siužetą, o prasmės atodangų ieškoti gaivališkoje jo energijoje
Rugpjūčio 11 d. Palangos koncertų salėje vyks šokio spektaklio „Karmen“ premjera. Ši Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre gimusi „Karmen“ variacija intriguoja pažadu atsisakyti etnografinių nuorodų. Įdomu ir tai, kad pagrindinis vaidmuo patikėtas vienai išraiškingiausių baleto šokėjų Beatai Molytei. Spektaklio sumanytoja ir choreografė Aušra Krasauskaitė kalbėdama apie būsimą spektaklį pataria jo žiūrovams per daug nesusitelkti į siužetą, o prasmės atodangų ieškoti gaivališkoje jo energijoje.
– Norisi pradėti nuo to, kas paskatino šį pokalbį – nuo „Karmen“. Kaip kilo spektaklio idėja?
– Gana ilgą laiką vis klausiausi ir klausiausi Bizet-Scedrino „Karmen siuitos“. Ši muzika man be galo patinka – ji gyva, momentais sunki, su tragizmo, melancholijos, aistros prieskoniais. Taip pat perskaičiau istoriją apie kompozitoriaus G.Bizet meilę vyresnei moteriai, kuri jį paniekino ir atstūmė. Daroma prielaida, kad taip atsirado opera „Karmen“ – destruktyvi meilė be atsako įkvėpė kompozitorių. Tai mane labai sudomino – pati kančios tema, kai ji transformuojasi į materiją, šiuo atveju, muziką. Taip pat vis girdėjau klausimus: „kada kažką statysi?“, „kodėl dar nestatai?“, „jau daryk“ – ir kažkaip vieną dieną teatro vyriausiam choreografui sakau, kad noriu. Labai noriu. Statyti „Karmen“.
– Ar lengvai ši idėja rado pripažinimą ir palaikymą teatre?
– Manau, kad tikrasis atsakymas ateis po premjeros. Bet taip – palaikančių ir pritariančių tikrai buvo ir yra. Gal šiek tiek abejonių kėlė idėja, kad čia Karmen be rožių ir raudonų sijonų. Jaučiu trupės palaikymą, vadovų pagalbą ir palaikymą. Taip pat be įkalbinėjimų prie trupės prisijungė artistai iš Vilniaus ir Kauno. Esu labai dėkinga visiems teatro padaliniams. Jaučiu, kad nesu viena.
– Kodėl „Karmen“? Kada pati susipažinote su šia veikėja, kuo ji jums įdomi?
– Pirmoji pažintis su Karmen buvo per muziką – išgirdus siuitą. Ne kartą mačiau spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vaikystėje eidavau ir eidavau į jį. Jis buvo užburiantis. Pati veikėja man įdomi savo fatališkumu. Savo prigimtimi, kuri trykšta į šalis, pavirsdama kuriančia arba griaunančia jėga.
– Kas jums buvo svarbiausia kuriant šį spektaklį?
– Atakuoti žiūrovą muzikos jėga ir choreografiniu vyksmu. Parodyti istoriją, kurios pagrindu tampa prie beprotybės vedanti aistra. Taip pat man labai svarbu, kad šokėjai įsigyventų į istoriją ir pulsuotų kartu su visomis muzikos vingrybėmis.
– Pagrindinį vaidmenį atlieka bene žymiausia uostamiesčio balerina Beata Molytė – ar ilgai svarstėte, kam patikėsite vaidmenį?
– Nebuvo jokių svarstymų dėl Beatos. Iš karto žinojau, kad tai ji. Pirmiausia – ji man patinka kaip artistė. Beata subtili, moteriška, išraiškinga. Taip pat matau ją ne tik scenoje ar repeticijų salėje kaip šokėją, matau kaip moterį – besijuokiančią, pavargusią, melancholiškai sėdinčią prie savo grimo stalo, svajingą ar be galo energingą. Ir visos tos pusės man įdomios, savitos. Beatos viduje daug skirtingų polių. Ji – Karmen.
– Kaip apibūdintumėte save kaip choreografę, režisierę? Kas jus įkvepia?
– Esu impulso žmogus. Tad ir kūryboje taip pat – šauna mintis dažniausiai staiga ir netikėtai. Taip, apmąstau kas ir kaip, bet kuriu intuityviai. Jaučiu ir matau, ką reikia toliau daryti. Tas matymas vidinis, ne loginis. Mane įkvepia gyvenimas, žmonės. Kartais degančios kito žmogaus akys. Vargeta gatvėje. Linksmos situacijos. Gal banalu. Tiesiog „filtruoju” gyvenimą ir materializuoju scenoje.

Naujienlaiškių prenumerata