Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistei dainininkei Rasai Ulteravičiūtei pavaldūs įvairūs personažai: nuo labai linksmų, komiškų iki patiriančių neeilines gyvenimo dramas.

Kovo 16-ąją ji taps prūsų karžygio Herkaus Manto mylimąja Kristina kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. Teatre repetuojančią nuo ryto iki vakaro, o visus kitus darbus atliekančią naktį R.Ulteravičiūtę sunku prikalbinti pokalbiui, bet galiausiai pavyksta. Pašnekesys – lengvas, šmaikštus, kaip ir pati nuolat besišypsanti Rasa.

– Ar jums artima patriotiškumo savo šaliai tema? Kuo jums ypatinga ar iš kitų išsiskiria opera „Prūsai“? Kaip ruošiatės vaidmeniui?

– Manau, jog man, kaip ir visiems lietuviams, vis dar gyvenantiems Lietuvoje, patriotiškumas nesvetimas. Ši opera išsiskiria muzikos įtaigumu ir gilumu. Žiūrovai, kurie matė „Prūsus“ prieš dvidešimt metų, tikiu, liks maloniai nustebinti. Naujas spektaklio pastatymas labai vizualus – įstabūs kostiumai, scenografija, netikėti šiuolaikiški režisūriniai sprendimai.

Prieš kiekvieną naują spektaklį stengiuosi nesiblaškyti, susikaupti, apmąstyti savo kuriamą vaidmenį. Į teatrą ateinu keliomis valandomis anksčiau, kad galėčiau neskubėdama pasiruošti.

– Kaip sekasi kurti Herkaus Manto mylimosios Kristinos personažą? 2009 m. Klaipėdoje kompozitoriaus G.Kuprevičiaus miuzikle atlikote pagrindinį Veronikos vaidmenį. Kaip vertinate G.Kuprevičių kaip kompozitorių? Ar tiesa, kad jo kūriniai atlikėjus gąsdina sudėtinga atlikimo technika?

– Su kompozitoriumi G.Kuprevičiumi bendradarbiaujame jau ne pirmą kartą. Kartu dalyvavome kariliono festivalyje, kur man teko didžiulė garbė grojant pačiam kompozitoriui atlikti keletą kūrinių. Pirmasis susidūrimas įvyko miuziklo „Veronika“ pastatyme. Pradžioje muzika pasirodė sudėtinga – netikėtos melodinės slinktys ir intervalai, bet ilgainiui Veronika tapo vienu mylimiausių personažų ir miuziklų. Tai užkoduota, stebuklinga muzika.

Galbūt todėl ir Kristinos partija iškart prilipo. Nors partija nėra iš lengvųjų – reikalaujanti tiek fizinio, tiek emocinio, tiek balsinio pasiruošimo.

– Ar esate patenkinta bendradarbiavimu su operos „Prūsai“ režisieriumi Gediminu Šeduikiu, dirigentu Tomu Ambrozaičiu? „Prūsuose“ gausu veiksmo, tad mums, žiūrovams, belieka žavėtis atlikėjais, choristais, sugebančiais ne tik dainuoti, bet ir tuo pačiu metu atlikti sudėtingus judesius, bėgti ir pan.

– Taip, labai noriu pasidžiaugti visa kūrybine komanda: scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, režisieriumi G.Šeduikiu, dirigentu T.Ambrozaičiu. Tai žmonės, išmanantys savo darbą, savo srities profesionalai. Ir dirbti su jais vienas malonumas, o kaip solistei – profesinis tobulėjimas.

– Esate atlikusi daugybę vaidmenų: kuris jums įsimintiniausias? Jūs linksmybių ar dramų mėgėja? Ar vyras nekelia pavydo scenų: juk scenoje jūs mylite, viliojate ir esate apsupta visų moterų garbinamų, garsiausių atlikėjų?

– Bandau skaičiuoti. Vaidmenų buvo daugiau nei 30. Vienas mylimiausių – labai gilus, dramatiškas ir emociškai sudėtingas, jau minėtas Veronikos vaidmuo iš miuziklo „Veronika“. Dar vienas labai mėgstamas spektaklis – Dano Goggino miuzikinė komedija „Šounuolynas“, kuriame vaidinu atmintį praradusią vienuolę Amneziją. Ji tokia nekalta ir naivi. Jos neįmanoma nemylėti. Tad negalėčiau išskirti, kuriam žanrui labiau simpatizuoju.

Pavydas…Turbūt reikėtų klausti vyro. Jei ir pavydi, tai taip, kad nepastebėčiau. Kalbant rimtai, mano vyras taip pat dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir dažniausiai kartu stovi scenoje. Jis mato, kaip vyksta kūrybinis procesas, todėl, manau, supranta, kad tai yra tik darbas.

– Jūsų svajonių vaidmuo?

– Kažkada norėjau sudainuoti Džildos partiją iš Dž.Verdžio operos „Rigoletas“. Bet dabar kiekvieną gautą vaidmenį vertinu lyg svajonės išsipildymą, todėl kad jam atsiduodu visapusiškai: įdedu visas jėgas, jog jį sukurčiau kuo geriau.

– Linksmiausias scenos nuotykis.

– Turėjau smagią patirtį su Deiviu (Deividas Norvilas). Vaidinome įsimylėjusius jaunuolius I.Kalmano operetėje „Čardašo karalienė“ („Silva“). Prieš pasirodymą scenoje leido muilo burbulus, o tada mudu išbėgome pašokti. Taigi pradėjome šokti, ir jaučiu, kad visu ūgiu guliu ant žemės. Neatsimenu, kaip pašokau ir toliau lyg niekur nieko vaidinau. Tada juokinga tikrai nebuvo, bet šiandien prisiminus kelia didžiulę šypseną. Beje, po šio spektaklio muilo burbulų nebeleido.

– Visoje Lietuvoje koncertuojate su Klaipėdos koncertų salės kameriniu orkestru, Brass kvintetu, Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru. Daug koncertų bažnyčiose, gastrolės užsienyje. Kaip į jūsų užimtumą žiūri šeima?

– Išties, esu labai užsiėmusi. Kadangi abu su vyru dirbame teatre, labiausiai pasiilgstame mūsų septynmetės dukrelės ir didžiausių reikalavimų sulaukiame iš jos: daug apkabinimų, bučinių, pokalbių, pasakų prieš miegą.

– Kokia jūsų, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistės, dienotvarkė? Kaip dažnai vyksta repeticijos? Jūs vyturys ar pelėda? Kaip puoselėjate savo balsą?

– Teatre repeticijos vyksta kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienį. Dienotvarkė tokia: ryte išeinu iš namų, vakare grįžtu. Esu pelėda, gal dėl to, kad dieną tiesiog neturiu laiko jokiems papildomiems darbams, tad viską darau naktį. Mūsų specialybė reikalauja griežtos disciplinos. Norint palaikyti gerą formą, reikia kasdien lavinti balsą, pailsėti, pasisaugoti skersvėjų ir triukšmingų vietų.

– Solisto dainininko profesija: ką atima, o ką duoda?

– Atima viską. Atima laisvą laiką, mintis, poilsį. Duoda režimą, kontrolę ir pasitenkinimą galutiniu rezultatu.

– Kaip gražinatės? Ar kamuojate save dietomis? Idealus savaitgalis pagal R.Ulteravičiūtę?

– Kaip ir kiekviena moteris, stengiuosi skirti laiko sau, bet labai saikingai. Jei turiu laisvą minutę, o jei net ir savaitgalį, nors tai būna labai retai, visą save ir savo laiką skiriu šeimai. Tad idealus savaitgalis man – laikas, praleistas su šeima.

– Jei ne meilė muzikai, ką būtumėte pasirinkusi? Ar turite hobį: mezgate, kepate tortus, o gal kažkas ekstremalaus? Kaip atsipalaiduojate po darbo?

– Niekada net negalvojau, kad galėčiau nedainuoti. Nuo vaikystės kryptingai mokiausi muzikos. Gal dėl to šiandien esu čia. Mano darbas ir yra mano hobis. Aš jam skiriu didžiąją savo gyvenimo dalį. Turbūt nedaugelis gali pasakyti, kad dirba savo mylimą darbą. Nors ir pyragą iškepti galiu, ir megztinį numegzti. Mėgstu ekstremalius pojūčius. Esant galimybei stengiuosi juos patirti, kad sukaupčiau prisiminimų senatvei.

Dosjė

Kristina – „Prūsai“ (premjera 2018 m.)

Ela Chapi – „Ispaniškoji sarsuela“ (premjera 2017 m.)

Jolanta – „Jolanta“ (premjera 2016 m.)

Brigita – „Jolanta“ (premjera 2016 m.)

Boni Parker – „Boni ir Klaidas“ (premjera 2016 m.)

Sesuo Marija Amnezija – „Šounuolynas“ (premjera 2015 m.)

Smitė – „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ (premjera 2015 m.)

Lazanija – „Makaronų opera“ (premjera 2014 m.)

Solistai – „Miuziklų MIXtūra “ (premjera 2013 m.)

Veronika, Kaikarių samdinė – „Veronika“ (premjera 2009 m.)

Pepė Pleininger, siuvėjos parankinė – „Vienos kraujas“ (premjera 2008 m.)

Traškutis su paprika (čiaudantis sopranas) – „Bulvinė pasaka“ (premjera 2007 m.)

Adelė – „Šikšnosparnis “ (premjera 2006 m.)

Naujienlaiškių prenumerata