Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjas, choreografas Mantas Černeckas laimingas žmogus, nes jo darbas ir yra jo hobi.

Apie gyvenimą ir mirtį, meilę ir išdavystę kalbama Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklyje „Žizel“. Spektaklio choreografas 29 m. Mantas Černeckas, spektaklyje atliekantis Alberto vaidmenį, iškelia ir dar vieną gilų spektaklio nagrinėjamą gyvenimo filosofijos klausimą: „gal esame paženklinti likimo, kurio niekaip neįveiksim?..“.

Spektaklis „Žizel“ Klaipėdos žiūrovams bus rodomas kovo 9 d., tad artėjant Tarptautinei moters dienai tiesiog būtina kalbėti apie moteris ir meilę. M. Černeckas pasakoja, kad meilės mokosi ne tik iš asmeninių patirčių, bet ir iš savo personažų.

-Jau beveik du šimtmečius gyvuojančią romantišką istoriją jūs, kaip spektaklio choreografai, kartu su Donatu Bakėjumi, perkeliate į šiuolaikinį pasaulį. Kaimas prie Reino virsta neapibrėžta pramonine erdve, fabriku, feodalai – fabrikantais, o valstiečiai – darbininkais. Papasakokite apie kūrybinį procesą.

-Nutarėme neatsisakyti mums labai patinkančios Adolfo Adamo muzikos, tačiau norėjome „Žizel“ istorijai suteikti daugiau šiuolaikiškumo. Mano mintyse, vizijose „Žizel“ siužetas neturi laiko ribos. Žiūrovai gali nusikelti į praeitį, į ateitį – palikta daug vietos interpretacijoms. Mes, su Donatu Bakėjumi, kaip kūrėjai pagrindinį dėmesį skyrėme istorijos dėstymui ir personažų esminiams pasirinkimams. Ir tai tik pagrindinės aplinkybės nuo kurių atsispyrėme, visa kita yra darbas įgyvendinant savo vizijas ir idėjas.

-Žizel yra jauna, naivi, įsimylėjusi mergina su visomis savo amžiaus tarpsniui būdingomis savybėmis, kaip didelis tikėjimas meile. Koks yra Jūsų kuriamas Albertas? Ar kurdamas vaidmenį ieškote informacijos apie statomą spektaklį bei savo herojų? Ar Alberto asmenybė, jo charakteris, pasirinkimai artimi Jums?

-Mūsų spektaklio istorija tik remiasi klasikine „Žizel“ versija, tad pagrindinė veikėja Žizel ir kiti personažai yra suformuoti mūsų pačių. Kuriant spektaklio visumą galėjau remtis savo paties patirtimi ir pasaulio suvokimu. Man vaidinant Albertą svarbiausia užduotimi tapo – nebūti savimi, nors kiekvienas personažas turi dalelę artisto. Albertas labiau mano priešingybė. Albertas pasitikintis savimi ir aukštai iškėlęs galvą, lengvai einantis per gyvenimą, nepažinęs sunkaus darbo bei įsitikinęs, kad jis geidžiamas, turtingas, ir žinoma, mokantis tuo pasinaudoti.

-Ar „Žizel“ ir kitų spektaklių sėkmė priklauso nuo to kaip gyvenime sutaria pagrindinių vaidmenų atlikėjai, ar jiems pavyksta surasti tarpusavio ryšį? Būtų sudėtinga rodyti meilę, jei sunku sutarti… Ar čia įsijungia Jūsų, kaip baleto šokėjo, profesionalumas?

-Baleto šokėjams, kaip ir visose profesijose, svarbu profesionalumas. Pasitaikančius nesutarimus būtina „nustumti“ ir galvoti tik apie savo kuriamą personažą, o ne apie neišspręstą ginčą su partnere. Nors tai galėtų ir padėti: jei spektaklyje šie personažai pykstasi, tai jausmai taptų tikroviškesni (juokiasi). Meluočiau, jei sakyčiau, jog kartais į darbinę veiklą neperkeliu ar nepasinaudoju savo gyvenimiškomis emocijomis. Manau, kad visos priemonės pateisinamos, kad tik žiūrovas patikėtų. Jei abu artistai – scenos partneriai – turi bendrą tikslą, ryšys tikrai atsiras. Vieniems tai pavyksta greičiau, kitiems – prireikia laiko.

-Šiuolaikine forma atgimstanti „Žizel“ išlaiko teminius centrus – gyvenimą ir mirtį, meilę ir išdavystę  bei kviečia auditoriją kelti savus klausimus. Apie ką jus privertė susimąstyti šis baletas kaip asmenybę?

-Mažiau ryški, jūsų nepaminėta spektaklio tema, yra tėvų užkoduotas „palikimas“ vaikams. Kalbu apie genetinį bagažą, kurį gauname iš savo gimdytojų. Mums, kaip kūrėjams, kilo klausimas: kiek mes, vaikai, esame užkoduoti daryti tas pačias klaidas kaip tėvai; ar turime galimybę nedaryti iš kartos į kartą pasikartojančių klaidų, tiesiog iš jų pasimokydami; ar ne per vėlai suvokiame klydę, nors tai buvome perspėti savo tėvų ar artimųjų; gal tiesiog esame paženklinti likimo, kurio niekaip neįveiksim?

-Esate ne tik Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjas, choreografas, bet ir baleto inspektorius. Spėju nedaugelis skaitytojų žino kuo užsiima baleto inspektoriai – gal galite papasakoti. Kurios iš išvardintų pareigų Jums mieliausios?

-Man svarbiausios pareigos – baleto šokėjas: ne tik baleto, kiek šokėjas bendrąja prasme. Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms – esu choreografas. Tik nuo praeitų metų rugsėjo tapau baleto trupės inspektoriumi. Šoksiu tiek kiek galėsiu, žinodamas kad ilgai to daryti nepajėgsiu, po truputį bandysiu tai kompensuoti kurdamas. Pareigos „inspektorius“ skamba labai sudėtingai ir griežtai, tačiau, mano nuomone, tai baleto kolektyvo seniūnas. Žinoma, šios pareigos atsakingos, su darbais kuriuos turi atlikti, bet dažniausiai tampu „ryšininku“ tarp teatro administracijos ir baleto trupės.

-Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrėte įsimintinų vaidmenų: pagrindinis herojus Chose „Karmen siuitoje“, Liudas – „Altorių šešėly“ ir Albertas – „Žizel“. Kuris jums artimesnis? Kuriuo labiausiai didžiuojatės?

-Sunku atsakyti. Didžiuojuosi kiekvienu savo vaidmeniu ir džiaugiuosi, kad juos sukūriau. Iš trijų paminėtų Liudas („Altorių šešėlyje“) labiausiai panašus į mane. Tačiau gal man taip atrodo, nes  Liudą teko daugiausiai kartų vaidinti ir taip atsiranda ryšys. Jaučiuosi Liudą labiausiai „pažįstantis“. Chose („Karmen siuita) – vienas sudėtingiausių ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Emocijos, kurias turiu „neštis“ į sceną nėra man gerai pažįstamos, todėl šis vaidmuo reikalauja daugiau pasirengimo. Albertą suvokiu kaip apie spektaklio visumos dalį, nes, kaip spektaklio choreografas, labiau mąstau apie visus personažus, derinuosi su kolektyvu. Būna, kad tik spektaklio dieną prisimenu, kad ir pačiam teks eiti į sceną, ir mobilizuoju visas jėgas.

-Meilė Jūsų gyvenime: gal prisimenate pirmąją meilę, meilę palikusią giliausią pėdsaką…

-Nebuvo tų meilių tiek jau daug, kad kurią nors pamirščiau. Apie meilę sunku kalbėti būtuoju laiku: juk tą akimirką, kai ją jauti – tai nepakartojama ir neapsakoma, tiesiog ją išgyveni – deginančią ar džiuginančią, formos, deja, neįmanoma pasirinkti. Vėliau meilė tampa patirtimi, kuri mus formuoja, moko gyventi, jausti, o galiausiai lieka tik prisiminimu. Būna, kad aš meilės mokinuosi iš savo personažų – taip, kaip jie „gimsta iš manęs“.

-Ar Jūsų širdis užimta, o gal gerbėjos dar gali turėti vilčių?

-Mano širdis pripildyta meilės darbui. Man patinka frazė: „viltis miršta paskutinė“…

-Kaip pasirinkote baleto šokėjo kelią?

-Banalu, bet ne aš rinkausi, o mane pasirinko. Pasirinkdamas buvau sąžiningas pats su savimi bei stengiausi atsakyti tik į vieną klausimą: „kokia veikla man teikia laimę?“. Kiek save pamenu man visada patiko šokti, tas nenumaldomas noras judėti pagal muziką neapsakomas. Sportiniai šokiai nuo mažens, choreografijos bakalauro studijos Klaipėdos universitete, darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, magistro studijos  Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir t.t. Žinoma buvo dienų, kai norėjosi viską mesti, bet niekada nesugalvojau ką galėčiau veikti be šokio…

-Baleto šokėjas ir raumenys: ar tai suderinama?

-Manau, kad suderinama. Turint laisvo laiko, tiek aš, tiek mano kolegos nevengiame papildomai mankštintis, sportuoti sporto salėje. Ir ne tik dėl tų raumenų, bet dėl bendros fizinės būklės ir traumų prevencijos. Svarbiausia gerai jaustis ir būti sveikam.

-Visuomenėje gaji nuomonė, kad baletas tai nevyriška profesija. Kaip tai paneigti?

-Atveskite man tą vyriškos profesijos „atstovą“ ir leiskime jam bent vienai dienai tapti baleto šokėju, patirti bent dalelę mūsų kasdienybės. Manau, kad tokia nuomonė susiformavo iš nežinojimo apie profesiją ir jos ypatumus. Juk rūbų parduotuvėse vyrų skyriuje kaba tamprės, ir mes jas dėvime, nes patogu, o gal norime pademonstruoti išlavintus kojų raumenis…

-Baleto šokėjo darbo specifika: kaip dažnai vyksta repeticijos, ar sekate savo svorį, ar prireikia grožio procedūrų?

-Šešios dienos per savaitę, po septynias valandas per dieną, neskaitant papildomų projektų už muzikinio teatro ribų. Kiekvienas rytas (su retomis išimtimis) pradedamas nuo baleto pamokos, kuri trunka apie valandą. Tai kaip rytinė šokėjo „malda“, kuri padeda ne tik kūną pažadinti, bet ir jį tobulinti, ruošti artėjantiems pasirodymams. Mano grožio procedūra: reikėtų atsisakyti greito maisto. Deja, nevisada pavyksta. Rūpintis savimi svarbu ne tik dėl išvaizdos, o ir dėl geros sveikatos. Ne, svarstyklių neturiu (juokiasi).

-Ar lieka laiko turėti tiesiog mėgstamos veiklos, po darbų?

-Esu didelis kinomanas. Visa kita kaip pasiseka, bet dažniausiai norisi atsigulti ir ištiesti kojas. Tinka viskas kas leidžia atitrūkti nuo minčių apie darbą. Bet žinau, kad mano darbas taip pat yra mano hobi. Nelabai aš noriu kitos mėgstamos veiklos.

Svarbiausi akcentai:

M. Černeckas laimingas žmogus, nes jo darbas ir yra jo hobi. Būta momentų, kai norėjo mesti savo pasirinktą profesiją, tačiau neįsivaizduoja ką dar galėtų veikti. Baleto šokėjas lavina raumenis, neturi svarstyklių bei norėtų atsisakyti tik netinkamo pomėgio – greito maisto.

Naujienlaiškių prenumerata