Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras skendėja švelnioje kūrybinėje euforijoje – „Auksinis scenos kryžius“ už geriausią jaunojo kūrėjo debiutą, t.y. choreografiją šokio spektakliui „Karmen“ įteiktas vienai jautriausių bei nuoširdžiausių šio teatro kūrėjų – Aušrai Krasauskaitei.

A.Krasauskaitės ašaros atsiimant „Auksinį scenos kryžių“ nepaliko abejingų: tad teatro koridoriuose Aušra pasitinkama su sveikinimo šūksniais, palaikymo apkabinimais. Vienas kolega net tikina blogai miegojęs, o ryte vietoje įprasto slaptažodžio kompiuteriui surinkęs „Krasauskaitė“…

Choreografei, režisierei tik trisdešimt metų, iš kurių dvidešimt ji atidavė šokiui… Jau egzistuoja net „Aušriškasis“ šokio stilius, tad su ypatingu užsidegimu dirbančios menininkės tikėtina, kad dar laukia daug apdovanojimų.

-Koks jausmas grįžti į Klaipėdą su „Auksiniu scenos kryžiumi“ ant kaklo?

-Labai geras jausmas… Džiugu, kad pastebėjo, kad įvertino… Manau, kad menininkui to reikia… Galima apsimetinėti ir sakyti, kad nereikėjo, bet manau, kad visiems yra svarbus pastebėjimas, vertinimas. Kiekvienas menininkas į savo darbus įdeda visą širdį ir gera sulaukti, jog atsiranda tai suprantančių, atliepiančių.

Bus matyti ar tai atsilieps mano profesinei veiklai. Tikiuosi. Tikiuosi, jog bus lengviau ieškant rėmėjų naujiems kūriniams pastatyti ir panašiai. Būti jaunu, nežinomu menininku ir net be kryžių (juokiasi) visada sudėtingiau. Sudėtingas patikėjimo momentas, kai dauguma į tave žiūri nepatikliai, skeptiškai. Tačiau nėra vienaeigių taisyklių net patikėjime, turiu žmonių, kurie manimi visada tikėjo bei sakančių „daryk, daryk…“. Ir vis dar patiki. Aš jiems už tai labai dėkinga.

-Priimdama „Auksinį scenos kryžių“ dėkojote Aukščiausiąjam, a.a. tėvams ir visiems, kurie yra šalia… Ar tai Jums svarbiausia?

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Regina Varnaitė ir Aušra Krasauskaitė

-Kalbai nesiruošiau ir buvau pasiryžusi kalbėti „iš širdies“… Susigraudinau.

Dievas yra mano gyvenime… Tėvo netekau labai anksti, buvau gal ketverių. Mamą užklupo liga. Ji mirė, kai buvau paauglė. Aš tikiu antgamtinėmis jėgomis, ne tik materialiuoju pasauliu. Tad savo padėkoje dėkojau Aukščiausiąjam, a.a. tėvams, nes visada jutau stiprų vedimą per gyvenimą.

Neturiu nei brolių, nei sesių. Esu kilusi iš Plungės, o po mamos mirties mane globojo krikšto tėvai gyvenantys Klaipėdoje. Esu jiems už tai labai dėkinga. Kita vertus, mirus mamai mokiausi Nacionalinėje M.K.Čiurlionių menų mokykloje baleto, tad mano šeima dalinai tapo ir ši mokykla, nes neturėdamas šeimos prisiriši dar labiau. Visi ten ne tik mokosi, bet ir gyvena, auga. Tai nėra tradicinė mokykla, kur tu ateini dieną. Man visada gera sugrįžti į šią mokyklą, nes jaučiu dėstytojų palaikymą, meilę.

Mano gyvenime pilna mistikos: aš pradėjau mokytis baleto Vilniuje, tada susirgo mano mama ir aš jos netekau, bet toks jausmas, kad viskas susidėliojo taip kaip turėjo būti. Ji tarsi nujausdama savo lemtį mane patikėjo baletui, klojo kelią šokio atsiradimui mano gyvenime. Visada mano gyvenime būdavo žmonių ir situacijų, kai pajusdavau, jog tai vyksta neatsitiktinai. Tarsi tai būtų planas iš aukščiau, kurio aš negaliu valdyti. Tos nematomos jėgos mane globoja, neša, veda.. Ir aš laiminga.

-Ar Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė pirmoji Jūsų darbovietė?

-Pirma. Aš čia jau dešimt metų. Tai irgi man tarsi namai.

-Jūs ne tik dirbate Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre baleto šokėja, taip pat esate Klaipėdos universiteto Menų akademijos lektorė, šiuolaikinio šokio teatro „PADI DAPI fish“ narė. Buvote choreografo asistentė statant šokio spektaklius „Altorių šešėly“ bei „Divizija“; Klaipėdos dramos teatre sukūrėte choreografiją Jono Vaitkaus spektakliui „Mums viskas gerai“; „PADI DAPI fish“ teatre pastatėte šokio spektaklius „Akvariumai“ ir „Bjaurusis GAGA“; atlikote pagrindinį vaidmenį šokio filme „Pasaka“ (režisieriai Agnija Šeiko ir Artūras Šimonis). Kaip jūs visur suspėjate?

-Nespėju. Visada lekiu, skubu ir visiems pati konstatuoju, kad neturiu laiko. Yra ir gerų pusių: tada supranti, kad savo laiką turi labai planuoti, net kiekvieną pusvalandį. „Bimbinėjimas“ ne man. Būna dienų, kai net nespėji pavalgyti, nes bėgi… Bet man tas tempas labai patinka. Gera būti reikalingu ir reikia tai išnaudoti. Suteiktomis galimybėmis reikia pasinaudoti. Kai nori, tai atsiranda ir energijos.

-„Auksinis scenos kryžius“ už geriausią jaunojo kūrėjo debiutą, t.y. choreografiją šokio spektakliui „Karmen“. Jūsų, kaip kūrėjos manymu, ar šio garbingo apdovanojimo buvo vertas būtent šis Jūsų darbas, nes darbų būta ir daugiau?

-Kurdama negalvojau apie įvertinimus. Tiesiog kuri… Tai tavyje užkoduota. Šokio spektaklis „Karmen“ „gimė“ greitai – kone per keturias savaites. Dar pradėdama kurti žinojau viską ką noriu pamatyti scenoje. Tai liejosi iš mano vaizduotės, iš širdies, iš emocijų… Mačiau visą „Karmen“ savo vaizduotėje labai ryškiai, man tereikėjo tai materializuoti. Vizija buvo ryški, tad nereikėjo klaidžioti ilgose kūrybinėse paieškose, kurių kūrėjams pasitaiko. „Karmen“ ieškojimai buvo trumpi ir neesminiai. Kiekvieną rytą eidama į teatrą, į „Karmen“ repeticijas jau žinodavau kas vyks repeticijų metu, kokie darbai,  kas ir ką šoks, kodėl…

Aš labai dėkinga savo šauniąjai komandai: scenografei Sigitai Šimkūnaitei, kostiumų dailininkui Deividui Januliui, šviesų dailininkui Viliui Vilučiui, dirigentams – Modestui Pitrėnui ir Martynui Staškui, Klaipėdos kameriniam orkestrui ir mušamųjų ansambliui „Giunter Percussion“. Sujungus tai į visumą gavosi šaunus tandemas.

-Kaip gimė mintis orkestrą spektaklio „Karmen“ spektaklio metu netradiciškai įkurdinti virš šokėjų?

-Labai nesinorėjo orkestro „paslėpti duobėje“, tačiau nesinorėjo ir sodinti scenoje. Scenoje sėdintis orkestras man tarsi „kvepia“ koncerto žanru. Tad ieškojome kažko netradiciško. Scenografė Sigutė pasiūlė: „pakabinkime juos virš scenos“. Buvo sudėtinga tai įgyvendinti techniškai, tačiau turint gerų norų viskas išpildoma – panaudojome statybinius pastolius.

-Misija dirigentams: vaidinti, pakeisti savo buvimo vietą, kai tenka palikti užtemdytą sceną bei pakilti laiptais iki orkestro. Ar ne per sunku?

-Dirigentai Modestas Pitrėnas ir Martynas Staškus iš tiesų spektaklyje atlieka didelius darbus: ne tik diriguoja (kas yra labai atsakinga ir svarbu), bet ir atlieka savo roles. Jie tiesiog „įveiksmina“ dirigentą, nes tampa aktoriais: tamsoje bėgioja laiptais žemyn aukštyn, atlieka mizanscenas. Kaip kūrėja aš jais žaviuosi. Kad dirigentas turi minimaliai vaidinti tiesiog „mačiau“, aš spektaklį taip įsivaizdavau. Pagal mano užmanymą dirigentas turėjo tapti ir tapo spektaklio veiksmo centru.

-Kuriant „Karmen“ nepakako vien Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupės bei prireikė kviestinių šokėjų pagalbos? Kaip sekėsi sujungti skirtingos patirties komandas?

-Turėjome kviestinių šokėjų iš Kauno – Gintaras Visockis (Toreodoras), Aurimas Tiškevičius, iš Vilniaus atvyko – Evaldas Taujanskis. Šoko ir šiuolaikinio šokio teatro „PADI DAPI fish“ šokėja Eiva Dobilaitė.

Norint susišokti skirtingų komandų atstovams, problemų nekilo, nes tai profesionalai, turintys skirtingos sceninės patirties. Jie mane gerai pažįsta, aš juos pažįstu. Mus vienija abipusis pasitikėjimas. Dirbti galėjome natūraliai ir sklandžiai.

-Esate baigusi Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą ir įgijusi baleto šokėjos kvalifikaciją, vėliau Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijote teatro bakalauro ir šokio magistro laipsnius. Ar jums dar prireikia mokytis, tobulėti?

-Mokausi. Dirbu su savo kūnu. Kas rytą turiu baleto pamokas su pedagogu. Pats turi niekada nesustoti stengtis ir mokytis. Sudėtinga rasti laiko kursams, bet noriu, stengiuosi tai daryti.

-Gal galite konstatuoti: ar baleto šokėjams reikalingas išsilavinimas, išprusimas? Gal vien gražiai atrodyti ar gražiai šokti nepakanka?

-O taip.. Be abejo. Labiausiai tinka mano baleto istorijos mokytojos pasakymas: „vaikai, būtinai skaitykite knygas, nes tai matosi scenoje“. Šokant matosi žmogaus vidinis pasaulis ir kiek vidinių turtų jame sudėta.

Kita vertus, norint sukurti vaidmenis, pagrįsti savo buvimą scenoje būtina perprasti veikėjus, o tam reikia skaityti, plėsti akiratį.

-Klaipėdos universiteto Menų akademijoje dirbate su choreografijos specialybės studentais ir su būsimaisiais aktoriais. Kokia jūs esate lektorė?

-Chaotiška. Būnu visokia. Neslėpsiu, kad esu nuotaikos, impulso žmogus. Esu griežta, reikli, bet ir supratinga, myliu savo studentus.

Studentai labai įvairūs. Yra ir talentų, ir ne talentų. Aš jiems labiausiai linkiu atrasti vidinį degimą, troškimą daryti tai, kuo planuoji užsiimti. Aš jiems nuolat primenu: „nepamirškite sau užduoti klausimą – kodėl esu čia? Ar to noriu?“. Mano manymu, negalima švaistyti brangaus gyvenimo laiko būnant ne savo vietoje, ne savo „rogėse“. Tai tiesiog didelė bausmė.

Gal man lengva kalbėti, nes likimas man buvo maloningas: aš nuo mažumės norėjau šokti ir žinojau kuo būsiu. Turėjau ne tik fizinius duomenis, bet ir galimybę išpildyti savo svajonę. Tad nuo paklydimų buvau apsaugota. Tuo tarpu žmonės blaškosi pasirinkimuose ir sunkiai ieško savo tikrojo kelio…

Neslėpsiu, kad studentai mane kaip dėstytoją paprovokuoja užduodami nelabai patogius klausimus apie teatrą ar asmeninius ir kartais išveda iš kantrybės (juokiasi). Tai meno žmonės ir paskaitos betarpiškesnės, daug bendraujant, išklausome vieni kitų nuomones.

Nesiimu studentų „mokyti“ per pažymius: nubausiu ir parašysiu penketą… Tikrai ne. Man labai svarbus studentų sąmoningumas. Jie yra suaugę žmonės. Banalu, tačiau ką pasiimsi – tą turėsi. Ir stengiuosi, kad jie kuo daugiau pasiimtų.

-Kartu su choreografe Agnija Šeiko ir šiuolaikinio šokio trupe „PADI DAPI fish“ jūs daug keliaujate po visą pasaulį?

– Su šiuolaikinio šokio trupe „PADI DAPI fish“ (vadovė Agnija Šeiko) bei dažniausiai vaikiškais spektakliais dalyvaujame festivaliuose: šokome Amerikoje keletą kartų, Pietų Korėjoje, Italijoje, Kinijoje gal penkis kartus, Islandijoje ir daugelyje kitų šalių.

-Šokate šiuolaikinio šokio trupės „PADI DAPI fish“  meniniame-istoriniame projekte – turistinis maršrutas „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje”. Tai – ROTARY klubo „Karalienė Luizė” ir šokio teatro „PADI DAPI Fish” dovana miestui, minint klubo sukakties penkmetį. Koks Jūsų vaidmuo?

-Spektaklyje „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje” – esame penkios šokėjos atspindinčios skirtingas Karalienės Luizės charakterio puses. Būti karaliene – kiekvienos moters svajonė, tad man tai labai patinka. Mane žavi Karalienės Luizės asmenybė, nes ji kaip dažna moteris valdoma daugybės pusių, turi daugybę skirtingų „savųjų aš“. Aš ją net susiečiau su Karmen, kur irgi atskleidžiama moters stiprybė, vidinė energija, gebėjimas ramioje pozoje atlaikyti didžiausias gyvenimo audras.

Istorinė ekskursija – šokio spektaklis pasakoja apie Prūsijos karalienę Luizę – moterį, žmoną, motiną, politikę, apimant Prūsijos karališkojo dvaro rezidavimo Mėmelyje laikotarpį nuo 1807 m. sausio iki 1808 m. sausio. Projektą įgyvendino šokio teatro šokio teatro „PADI DAPI Fish“ komanda. Projektas  unikalus tuo, kad žiūrovai įtraukiami į veiksmą – senamiesčio ir naujamiesčio gatvėmis keliaujama su ausinėmis, per kurias girdima muzika, miesto šurmulys, istorinis-meninis pasakojimas. Įspūdį sustiprina netikėtai sutikti gyvi atlikėjai, šokėjai. Ekskursijos dalyviai pasijunta tarsi kino filmo herojai, stebintys veiksmą ir dalyvaujantys jame.

-Jūsų gyvenime dabar audra ar štilis?

-Aš esu nuolatinėje audroje. Mano vidines būsenas išduoda mano kūryba, mano šokis. Ir „Karmen“ gimė iš mano emocinių išgyvenimų. Visą savo vidinį gaivalą ar net sunkumus, išgyvenimus, materializuoju šokyje ar kūryboje. Nors profesionalai sako, kad negalima „šokti savęs“, tačiau prigimties ar patirtų išgyvenimų neįmanoma paslėpti. Natūraliai savo šokio herojui perduodi savo energiją ir pojūčius. Išgyvenimų slypinčių žvilgsnyje nepakeisi… Ir grimas nepadės.

Štilis mano gyvenime dar nenusimato, nes esu savo darbo fanatė. Esu teatro ir scenos auka. Gal ir skamba per žiauriai. Bet aš tuo gyvenu ir kvėpuoju. Scenoje mano širdis, protas ir visa esybė. Man to labai reikia. Ir aš labai tikiuosi, jog žiūrovui to reikia taip pat.

-Jūsų gyvenimo credo?

-Man labai patinka eilutė iš Biblijos: „būk karštas, būk šaltas, bet niekada nebūk drungnas“…

 

Naujienlaiškių prenumerata