2018-04-11 – Žymus pianistas Justas Čeponis ragina nebūti „silke pataluose“ | LT klaipedosmuzikinis.lt
Garsus pianistas Justas Čeponis kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru bei vyr.dirigentu Tomu Ambrozaičiu netrukus uostamiesčio publikai pristatys nepakartojamą solo fortepijonu koncertą.

Tai puiki proga su pianistu pakalbėti ne tik apie muzikos, bet ir likimo „motyvus“…

J. Čeponis akcentuoja, kad besigilindamas į grojimo fortepijonu subtilybes jis vis iš naujo atranda, kad fortepijonas savo skambesiu artimas net žmogaus balsui. „Matyt dėl šviesos bei spindinčio optimizmo šiame koncerte jis man tampa vis artimesnis. Iš prigimties esu amžinas optimistas, spinduliuojantis šviesą ir šypseną, tai nuveja visas blogas emocijas ir nušviečia tiek mano vidinę nuotaiką, tiek aplinkos atmosferą. Visi žmonės, kad ir kaip besijaustų tuo metu, koncerto metu galės daugiau šypsotis“,- koncerto klausytojams žada pianistas.

– Kaip tapote muzikantu: ar Jus tai žavėjo nuo vaikystės?

– Mano mama yra vokalistė, Ignalinos muzikos mokykloje moko chorinio bei solinio dainavimo, tad turėti muzikinį supratimą, išsilavinimą mano šeimoje buvo visiškai natūralus dalykas. Kodėl fortepijonas? Tikriausiai todėl, kad mažas buvau apvalokas meškiukas – sėdėjimas buvo mėgstamiausias dalykas. Juk ant pianino labai patogu ir pieniško šokolado saldainių dėžutę pasidėti.. Ir štai būdamas penkerių metų jau sėdėjau prie pianino, pas savo pirmąjį mokytoją, tuometinį Ignalinos Muzikos mokyklos (dabar Ignalinos M.Petrausko muzikos mokykla) direktorių Benediktą Jasiulionį. Buvau „nulinukas“ net dvejus metus!

Mano muzikinis kelias, nors tada apie jį tikrai negalvojau, buvo nulemtas jau nuo pirmų dienų. Mokytojas retai kada būdavo griežtas, tačiau visada reiklus, ramaus būdo, tad didelio spaudimo nejutau. Kaip ir iš tėvų pusės – niekada nebuvau verčiamas groti. Tinginio akimirkų buvo ne viena ir ne vienas mėnuo… Manau, tai ir turėjo didelę įtaką, kad neprarasčiau meilės muzikai. Nebuvau spaudžiamas aplinkinių, nebuvo reikalaujama kasdien groti tam tikrą laiko kiekį bei atlikti visus namų darbus. Viena vertus, tai galima įvardinti kaip disciplinos trūkumą nuo mažų dienų, tačiau kita vertus, nebuvo suformuota kankinanti pareiga kasdieniam darbui, iki šiol tai išliko kaip kasdienė meilė ir atsidavimas muzikai.

– Jūsų studijos, sėkmės ir nesėkmės….

– Ūgtelėjęs Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje pasirinkau ne fortepijono, bet chorinio dirigavimo specialybę. Fortepijonas visada buvo artimas, tačiau tuo metu nemaniau, kad noriu būtent su juo „draugauti“ visą gyvenimą. Labai norėjau dainuoti.. Deja, koks gi pianisto balsas.. Visi žino, kad pianistui geriau patylėti (juokiasi). Tad pasirinkau chorinį dirigavimą. Čia likimas suvedė su konservatorijos bendrojo fortepijono skyriaus vedėja mokytoja-eksperte Ina Vaičiene. Tai ekspertė ne vien muzikoje, bet ir gyvenime. Ji iš naujo uždegė tą meilę fortepijonui, ji turėjo didžiulę įtaką apsisprendžiant stoti į fortepijono specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). I.Vaičienė – aukščiausios klasės specialistė, ugdžiusi ir iki šiol ugdanti mane ne vien kaip pianistą-asmenį, svarbiausia, pianistą-asmenybę. Būtina nepamiršti šios pedagogės erudicijos, asmenybės jėgos bei išmintingumo. Jei būčiau Kaune mokęsis ne chorinio dirigavimo, nebūčiau turėjęs išskirtinės galimybės būti jos mokomam, o kartu netekęs ir „dirigentiško“ mąstymo, kuris pianistui labai reikalingas. Studijos LMTA mane pradėjo ruošti savarankiškam pianisto keliui. Supratęs, kad neturiu tokios pedagogės, tokio užnugario šalia savęs, vidinės stiprybės bei savy turimo sveiko konkurencingumo jausmo varomas pradėjau rinkti žinias iš visų įmanomų šaltinių aplinkoje. Grojimui turiu visą gyvenimą, o studentiškas laikas ir jo atveriamos galimybės tobulėti tetrunka kelis metus.

Paskutiniaisiais studijų metais Akademijoje vyko Tarptautinis M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas. Deja, po antrojo turo buvau išspirtas lauk. Tačiau, kaip žinome, jei Dievas uždaro duris – atidaro langą. Šiuo atveju atvirkščiai. Uždarytas tik mažytis konkurso finalinis langelis, bet atverti grandioziniai vartai – pažintis su mano dabartiniu profesoriumi Denis Pascal, dėstančiu Nacionalinėje aukštojoje Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijoje. Studijos globojant šiam profesoriui yra sunkiausias mano išbandymas. Profesoriaus keliami žvėriškai aukšti reikalavimai ne kartą bandė mane palaužti, tačiau kartu skatino ir labai didelį progresą. Lietuvoje aš patogiai „gulėjau kaip silkė pataluose“, o čia tuos patalus reikia susikurti pačiam. Tačiau visada vadovavausi tuo, kad norint tobulėti, reikia sugebėti išeiti iš komforto zonos.

Mano karjera yra nulemta aukštesnių jėgų. Turiu savo mintyse planą, kur norėčiau krypti, bet garsiai per anksti nemėgstu kalbėti. Per anksti, ne laiku pasakytas žodis neturi prasmės ir dažniausiai lieka užmirštas.

– Pasiekimai ir planai ateičiai. Tikimės, kad neplanuojate išvykti bei liksite Lietuvoje. Ką manote apie išvykstančius?

– Mano didžiausias pasiekimas bus jei sugebėsiu šiemet pabaigti magistro studijas Paryžiuje (juokiasi). Visuomet mėgau apsikrauti begale darbų, ne visada sugebu pasakyti „ne“. Verčiau versiuosi per galvą, kad viską suspėti, negu gulėsiu ir galvosiu, ką čia nuveikus. Dideli darbo kiekiai taip pat skatina tobulėti, skatina planuoti laiką, kad viską suspėti laiku ir nepervargti. Tačiau šiuo metu jau pasiekiau, man atrodo, ribą.. Jei šios vasaros pradžioje mano rankose bus Paryžiaus konservatorijos magistro diplomas, laikysiu tai savo didžiausiu pasiekimu! Ne vien dėl to, kad būsiu baigęs studijas muzikos mokymo įstaigoje, patenkančioje į geriausių pasaulyje dešimtuką, bet ir dėl to, kiek visko veikiau šalia ruošimosi baigiamąjam egzaminui.

Net jei ir planuočiau išvykti iš Lietuvos, ji mane tikriausiai pati susigrąžintų. Ji tiesiog pati neleidžia man nutrūkti nuo jos per toli. Visada jaučiausi čia reikalingas, o tik išvažiuok – tapsi dar reikalingesnis. Visada didelį dėmesį skyriau darbui su operos solistais, o tik išvykau į Paryžių ir opera dar labiau pradėjo mane kviestis pas save. Pradėjau dirbti ties operų pastatymais Vilnius City Opera (VCO) bei LMTA. Dabar į biografiją pridėsiu ir dar vieną specialybę – magas. Koncertas Klaipėdoje sutampa su vienu operos pastatymu, su kuriuo dirbsiu Vilniuje, tad vienu metu bandysiu būti dviejose vietose.

Apie išvykstančiuosius negaliu pasakyti nieko blogo. Mano nuomone svarbiausia yra tai, kad kiekviena šalis išlaikytų savo savitumą ir kultūrinį unikalumą. Juk tai yra pagrindinis įvairių tautų skiriamasis bruožas. O kas toje šalyje gyvens šalia vietinių – kinas, amerikietis ar egiptietis – didelės reikšmės nematau. Tikiu, kad kiekvieno žmogaus siekis yra būti laimingu. Jeigu jam tą laimę vienomis ar kitomis priemonėmis pavyksta susikurti tik svetur – valio! Turime dar vieną laimingą žmogų pasaulyje. O juk nuoširdžių šypsenų ir optimistiškos šviesos šiais laikais pakankamai mažai.. Lygiai tas pats ir su svetimšaliais, kuriuos įsileidžiame. Jeigu jam nepatiks Lietuvoje, jis pats ir išvyks iš šalies. Nereikia jam to gyvenimo apsunkinti, o juk tokių atvejų čia, deja, turime. Taip apsunkinsime tik situaciją sau – jis išvyks ir mes jį pamiršime. Deja, išvykęs žmogus kalbės, pasakos, kodėl jam Lietuvoje buvo blogai. Tautos reikalingos atskirti įvairioms kultūroms, mentalitetams, bet visi esame tokie patys žmonės ir turėtume stengtis kurti darnų ir šviesų pasaulį kartu. Paskutinė frazė nuskambėjo lyg eičiau į Seimo rinkimus (juokiasi)…

– Ar muzikantui būtinas pripažinimas? Ar tai susiję su materialiniu atlygiu?

– Mano nuomone, nesvarbu kokios specialybės atstovas bebūtum, pripažinimas visuomet reikalingas. Jis tik užtvirtina pasirinkto kelio teisingumą bei skatina toliau tobulėti tame, nenukrypti nuo kelio. Meluosiu, jei sakysiu, kad derinant honorarus jo dydis man neturi reikšmės. Svarbiausios detalės man – neprarasti savigarbos bei savivertės. Tačiau pats materialinis atlygis su pripažinimu nieko bendro neturi. Jis tik parodo, kaip esu vertinimas kitų. Tačiau jei publikos širdžių koncerto metu nesušildžiau, negavau pripažinimo iš jos, tai tas materialinis atlygis yra nieko vertas, net pats jaučiuosi nieko vertas tuo metu… Bet nereiškia, kad atlygio tokiu atveju nereikia!.

– Jūsų mėgstamiausi kompozitoriai/ kūriniai.

– Besiruošiant prieš keturis metus vykusiam Stasio Vainiūno pianistų konkursui pirmą kartą teko susipažinti su šio kompozitoriaus kūryba. Tai yra vienintelė išimtis mano atsakyme į šį klausimą. S.Vainiūno kūryba tiesiog „prilipo“ man. Kiekvienąkart ją atlikdamas atrandu kažką naujo. Nuo to konkurso ši muzika mane lydi labai dažnai.

Apskritai, nemėgstu išskirti nei kompozitorių, nei kūrinių. Mėgstu susigyventi su kūriniais, kuriuos mokausi, atrasti juose tai, kas mane išskirtinai žavi ir perduoti tai klausytojui. Kaip įmanoma atlikti kūrinį, kuris tau pačiam nepatinka ir stengtis, kad jis patiktų publikai.. Juk ne visada tenka mokytis tai, kas artima širdžiai. Tikriausiai reikėtų sakyti, kad visi kompozitoriai ir visa jų kūryba yra mano mėgstamiausia.

– Ką atliksite Klaipėdos žiūrovams? Kaip kilo mintis groti su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru? Kaip vertinate šį orkestrą ir vyr.dirigentą Tomą Ambrozaitį?

– Pažintis scenoje su šiuo orkestru buvo visiškai neplanuota. Kažkada likimas suvedė mane su dirigentu Tomu Ambrozaičiu. Tomas suves mane su teatro orkestru, o kartu su Tomu publiką suvesime su Liudviko van Bethoveno ketvirtuoju koncertu fortepijonui su orkestru. Labai džiaugiuosi, kad šį koncertą turėsiu galimybę atlikti su orkestru bei dirigentu, kurie kasdien bendradarbiauja su operos solistais. Gal ir nuskambės keistai, tačiau visada sakiau, kad besigilinant į grojimo fortepijonu subtilybes kas kart iš naujo atrandu, kad šis instrumentas nėra toli nuo žmogaus balso. Tai yra labai artimi instrumentai, skiriasi tik būdas, kuriuo išgaunamas garsas, bet priemonių labai daug panašių ir net vienodų! Tad nieko nėra geriau scenoje kaip bendradarbiauti su profesionaliais muzikantais, kurie dainavimo specifiką išmano, moka jos klausytis, ją klausyti bei girdėti!

Šis L.van Bethoveno koncertas fortepijonui su orkestru buvo rašomas tuo pačiu metu kaip ir penktoji simfonija. Tiek vieno, tiek kito kūrinio pirmųjų dalių temos turi tą pačią ritminę formulę – trys trumpos natos veda į ketvirtąją, vadinamasis „likimo“ motyvas. Ir vėlgi likimo tema mano gyvenime. Įdomu tik, kuris atsirado pirmiau – fatališkasis simfonijos ar šviesusis lyriškas koncerto.  Matyt dėl šios šviesos bei spindinčio optimizmo šiame koncerte jis ir yra man toks artimas. Iš prigimties esu amžinas optimistas, spinduliuojantis šviesą ir šypseną, tai nuveja visas blogas emocijas ir nušviečia tiek mano vidinę nuotaiką, tiek aplinkos, aplinkinių atmosferą. Vis atsimenu kaip atsiimant laureato diplomą S.Vainiūno pianistų konkurse pranešėja mane pristatė kaip „visada besišypsantį Justą Čeponį“. Visi žmonės, kad ir kaip besijaustų tuo metu, galėtų daugiau šypsotis, juk tai nėra taip sunku..

– Ar lieka laiko laisvalaikiui? Koks Jūsų hobi?

– Laisvalaikio menininkas turi tiek, kiek pats jo sau susikuria. Aš pats asmeniškai stengiuosi kartą į mėnesį pasidaryti dieną be žmonių, kuomet visą dieną būnu namuose, niekur neinu ir stengiuosi su niekuo nebendrauti net žinutėmis. Tas man yra gyvybiškai reikalinga, nes kasdien grodamas, bendradarbiaudamas su kitais atlikėjais atiduodu daug energijos bei emocijų. Reikia laiko, kad „susigrąžintum save“. Tokios dienos metu nieko ypatingo neveikiu, kartais tiesiog žiūriu juokingus vaizdelius ar beprasmes komedijas, kad visiškai atsijungti, atpalaiduoti emocijas, smegenis.

Sportuoju tris kartus į savaitę su asmeniniu treneriu Gyčiu Beikumi. Nepavadinčiau to hobiu, sportas yra būtinybė kiekvienam muzikantui dėl darbo, kur nėra daug judėjimo, o sėdėjimas net truputį sustingdo kūną, judėjimas bei fizinė ištvermė muzikantui tampa privaloma. Ir sportas man kaip pianistui labai naudingas. Kad treniruoti tam tikras raumenų grupes, pirmiausia turi išmokti jas pajausti. Muzikantui būtinas viso kūno raumenų atpalaidavimas, tai lengva padaryti, kai moki tuos raumenis kontroliuoti. Labai mėgstu skaityti, deja, šiuo metu tam laiko lieka tik kelionių metu. O tada atsiranda ir kita problema, keliaudamas mėgstu tiesiog stebėti už lango skriejančius peizažus, tad alkis skaityti turi būti derinamas su troškimu grožėtis. Apskritai esu gamtos vaikis, man ji yra gyvybiškai būtina, stengiuosi joje praleisti kuo daugiau laiko. Taip pat labai mėgstu žiūrėti filmus, kiek labiau reikia prisiversti nueiti į parodas.. Bet tai yra būtina! Būtina domėtis visomis meno šakomis, istorija, politika. Kaip gali atlikėjas būti įdomus, jei jis pats niekuo nesidomi?

– Kada planuosite šeimą?

– Vėlgi – likimo motyvas mano gyvenime. Viskas mano gyvenime yra nulemta Dievo. Jei bus žmogus, su kuriuo norėsiu praleisti visą savo gyvenimą, tuomet ir pradėsiu planuoti šeimą. Kol to žmogaus nėra – niekas netrukdo planuoti karjeros. Esu „nesveikas“ darboholikas, kartais net sveikata liepia sustot ir pailsėt, kitaip nenustočiau dirbęs. Tad suderinti šeimą su karjera man būtų labai sunku. Tiek vienas, tiek kitas reikalauja daug laiko, indėlio bei pastangų. Gan sunku šiuos dalykus suderinti, kai užsiimu tik profesine veikla šalia vadinamo „normalaus“ gyvenimo, ką jau kalbėti, jei dar reiktų apie antrą pusę galvoti.. O gi visi žino kokios tos antros pusės..

Naujienlaiškių prenumerata