Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras vėl kviečia žiūrovus pamatyti pagal legendinio šalies kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muziką sukurtą miuziklą „Veronika“.

Ta proga Lietuvos mokslų akademijos narys, profesorius G.Kuprevičius pasakoja ne tik apie šio kūrinio „gimimą“, bet ir kūrybinį kelią, visų kūrinių pirmąją klausytoją žmoną Gražiną, bet ir gyvenimo prasmę. Anot G.Kuprevičiaus,  svarbu „pagarbiai nesigailėti praeities, atsargiai džiaugtis dabartimi ir absoliučiai nebijoti ateities“.

-Kaip iš jus sudominusio lietuvių klasiko A. Vienuolio chrestomatinio apsakymo „Paskenduolė“ gimė miuziklas „Veronika?

– Idėją sukurti muzikinį veikalą apsakymo 100-čio proga pasiūlė maestro Statsys Domarkas. Tuomet pakvietėme į talką poetę  Birutę Mar. Ji, sekdama mano koncepcija, sukūrė labai patrauklų, originalų ir stiprų libretą. Muzika gimė greitai, nes viska mums buvo aišku. Gal kiek svyravau dėl žanro – dar ir dabar girdžiu sakančius, kad tai ne miuziklas, o opera. Tačiau įsiklausius –  miuziklas.

-A.Vienuolio Veronikos likimas turėtų skaudėti kaip moralinis paniekintos moters priekaištas, turėtų kviesti suklusti, pastebėti nekaltai kenčiantį, nepelnytai baudžiamą… Ar tai dar įmanoma pasiekti, nes atrodytų mūsų visuomenė vis pakantesnė?

– Dėl Veronikos likimo kaltas ne vien Juozelis, tačiau ir visuomenė. Mažai kas nuo tų laikų pasikeitė, gal mados. Tačiau moralės srityje turime dar daugiau įtampų. Niekados neužmiršiu pokalbio su moterimi, kuri mane sutikusi gatvėje po „Veronikos“ premjeros godojo: Aš esu Veronika, tik atsitiktinumas lėmė, kad kalbuosi su jumis… Ir pravirkusi nuėjo.

-Ant pirmojo miuziklo „Veronika“ partitūros puslapio užrašėte: „Antano Vienuolio apsakymo šimtmečiui ir nepakitusiai dabarčiai“. Su ypatinga dedikacija ir operos „Prūsai“ partitūra. Kiek jums svarbi tautiškumo tema jūsų kūryboje?

– Esu lietuvis, baltų genties palikuonis, manyje dar rusena pagoniška žarija. Nerimauju, kad iš 19-os baltų genčių belikome tik mes ir latviai. Su skirtingomis bažnyčiomis, dažnai nebesusišnekantys… Kuo kitu, jei ne muzika, galiu bent perspėjimais dalyvauti tautų likimų procesuose…

-Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru? Čia pastatyta Jūsų sukurta opera „Prūsai“ bei miuziklas „Veronika“.

– Su teatru bendrauju nuo vaikystės, kai abu tėvai dirbo Jaunojo žiūrovo teatre: tėvas – muzikos dalies vedėju, o motina – dailininke dekoracijų ceche. Aktyvi profesinė veikla prasidėjo 1968 metais su Kazio Sajos grotesko „Mamutų medžioklė“ premjera Kauno dramos teatre. Klaipėdos muzikinis teatras „atsivėrė“ tuomet, kai jo vadovu ir vyriausiuoju dirigentu tapo Stasys Domarkas.

-Įvertinkite miuziklo „Veronika“ komandą. Ar esate patenkintas pasiektu rezultatu?

-Dėkoju likimui ir visiems, kurie kūrė šį spektaklį – režisieriui Jonui Vaitkui, dirigentui Vytautui Lukočiui, dailininkams, solistams, chorui, orkestrui… Stebėjausi, kaip spektaklio kūrėjai „perkando“ muzikos stilių, su kokiu entuziazmu vaidino premjerinius spektaklius. Nesitikėjau, kad nacionalinis veiklas tiek ilgai gyvuos pajūrio teatre. Ar tai būtų įvykę, jei ne nuoširdus visų muzikantų darbas?

-Kada aplanko kūrybinis įkvėpimas ir kaip jį atradote?

-Šis klausimas greičiau Dievui. Tik jis težino, kaip ten su tuo įkvėpimu ar išsikvėpimu. Niekada nežinai, kaip ir kas nutiks toje kūryboje, tačiau visuomet žinai, ką ir kaip darai pradėjęs naują konkretų darbą. Muzikos komponavimas yra lygiai tokia pat specialybė, kaip ir bet kokį kūrybinį darbą dirbančių visų kitų profesijų atstovų. Net laiško rašymas yra kūryba. Tikiu, kad ir kūrybiškai dirbantys buhalteriai nebūtinai turi būti nusikaltėliai, kaip kai kas galvoja.

-Meilė Jūsų gyvenime: ar tai padeda kurti?

-Labai. Gal nedeklaruoju viešai, tačiau tvirta šeima yra tarsi tvirtovė, kurioje gali jaustis saugiai ir būti užtikrintas, kad tavo darbai yra sutariančių tarpusavyje ir mylinčių žmonių rezultatas. Šalia esantis mylimas žmogus Gražina yra daugelio mano darbų įkvėpėjas. Ji taipogi pirmoji jų klausytoja.

-Esate muzikas: įdomu ar spaudėte domėtis muzika, muzikuoti savo dukrą, anūkus?

– Bandžiau, bet ar to reikia? Muzikantų mano giminėje ir taip buvo pakankamai. Dabar dominuoja dailieji menai. Esu laimingas, kad vieni kitus suprantame ir esame kūrybos pasaulyje.

-Sako muziką duota suprasti ar išgirsti ne visiems… Kaip manote jūs?

– Lietuvoje pinigų stygius yra tik tiems, kurie jų turi pakankamai. Kiti sukasi kitaip. Menas visada buvo brangi pramoga, ypač geras menas. Dabar, kai sumenkęs menas tapo brangesnis už aukštąjį, o kasdienių kultūros reiškinių aiškintojų bemaž neliko, publika dažnai jaučiasi pasimetusi ir tuomet ja galima manipuliuoti vadybiniais triukais. Galinga reklama gali suklaidinti, ypač jei tai daro tik verslo tikslų skatinami meno žmonės. Šiandieninį meną reikia tikrinti neatsitraukus nuo kasos.

-Esate ne tik kompozitorius, bet ir grojate karilionu, rašote knygas, straipsnius spaudai, esate švietėjas ir dėstytojas… Kuri veikla jums svarbiausia ir kaip pavyksta jas derinti?

– Kūrybinė veikla yra gyvenimo čia ir dabar pasekmė. Būtų keista, jei savo darbus orientuočiau tik į praeitį ar ateitį. Praeityje ir taip visko pakanka, o ateitis man nežinoma – ką galiu tiems, kurie gyvens rytoj, pasakyti? Juk jie turės pakankamai tuomet kalbančių. Nesu pranašas. Nors kai kada nesusituriu…

-Kūrybiniai planai?

-2019 tikiuosi sulaukti 75-erių. Ketinu tą sukaktį išnaudoti ne tiek savo muzikos sklaidai, kiek bendrai lietuviškos muzikos propagandai – to niekada nebus per daug. Todėl kviesiu prisijungti kitus autorius su savo naujais kūriniais, idėjomis ir bendradarbiavimu. Ne tik per savo kaip kompozitoriaus vardą, bet ir per jo kultūrines nuostatas, poziciją galima plėsti mūsų kultūros lauką neužsidarius savo kūrybinių ambicijų rate.

– Gyvenimo prasmė pagal G.Kuprevičių.

– Pagarbiai nesigailėti praeities, atsargiai džiaugtis dabartimi ir absoliučiai nebijoti ateities. Jos gi niekas nežino.

Naujienlaiškių prenumerata