Kaip baleto „Graikas Zorba“ kostiumų dailininkė į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą grįžta garsi dizainerė Sandra Straukaitė.

Tai ne pirmas jos darbas Klaipėdoje – jau kurti visus sužavėję kostiumai operai „Prūsai“.

S.Straukaitė – dizainerė, dirbanti su daugeliu ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių teatrų, festivalio „Mados infekcija“ idėjinė vadė. Ji viena ryškiausių ir ideologiškai stipriausių mados kūrėjų Lietuvoje, nepataikaujanti nei žiūrovui, nei klientams. Dėl to, vieni jos kūrybą dievina, kiti – aršiai kritikuoja griežtą būdą ir drabužių be dydžio koncepciją.

– Su kokiais teatrais teko dirbti? Kokiems spektakliams teko kurti rūbus? Jūsų kūrybiniai planai?

– Esu įsijautusi, įsitraukusi, įsigilinusi.

Neskaičiuoju sukurtų darbų. Dirbau su visais profesionaliais Vilniaus teatrais, kai kuriais Rusijos, taip pat Norvegijos, Azerbaidžano, Baltarusijos teatrais.

Artimiausias darbas – baletas “Graikas Zorba”, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Tai bus vienas pirmųjų didelių šokio spektaklių pastatymų mano karjeroje, nors visada jaučiau silpnybę moderniam šokiui.

– Kas tampa svarbiausiu aspektu tapus spektaklio kostiumų dailininke: siužetas, režisieriaus vizija ar…?

– Žinoma, pirmiausia režisieriaus vizija, bet būna ir taip, kad scenografas pasiūlo spektaklio sprendimą. Dar nebuvo spektaklio, kur kostiumai taptų atspirties tašku. Stengiuosi kiek galėdama įsilieti į bendrą kūrybinį procesą. Dažnai tenka kurti kostiumus net nemačius artistų, todėl vėliau tenka juos koreguoti, prisitaikyti prie artistų išvaizdos.

– Iš kur ir kokios atkeliauja medžiagos, skirtos spektaklių rūbams?

– Nepatikėsite, kartais  pirma apsižvalgau audinių parduotuvėje ir panaudoju savo atradimus kurdama eskizus. Kartais tenka sukurti ir visiškai unikalius audinius. Man patinka pritaikyti įvairias nestandartines medžiagas, bet stengiuosi, kad kostiumuotas artistas dar galėtų ir vaidinti (juokiasi).

– Ar kostiumų dailininko fantaziją riboja finansiniai ištekliai: vieni kūrėjai sako, kad gero rezultato galima tikėtis tik daug investavus, kiti priešingai – tikina, kad finansiniai ištekliai nėra svarbiausia, reikia tik išmanumo?

– Teatre pinigai nėra svarbu. Juk šviesa, erdvė, iliuzija gali apgauti. Pigūs dalykai gali atrodyti prabangiai ir atvirkščiai. Tik patirtis leidžia tai perprasti.

Mėgstu iššūkius. Viena įdomiausių patirčių – kolekcija iš kartono, bet nesu šiukšlių meno gerbėja.

Dabar teatre labai daug vaizdo projekcijų, tačiau labai retai jos išmoningai panaudojamos.

– Sakoma, kad už sėkmingo dizainerio dažniausiai slypi puiki komanda. Ar šią taisyklę patvirtina ir darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

– Yra puiki patarlė: vienas lauke ne karys. Aš nesu išimtis. Kaip mano gera draugė sako: “linkiu tau sutikti prodiuserį žydą, kaip Rei Kawakubo vyras Adrian Joffe”. Mano komanda Klaipėdoje puiki. Jie dirba ir nesiskundžia. Tik jų dėka viskas pasidaro. Mano dešiniosios rankos – sukirpėjai Vilija ir Povilas bei visas KVMT siuvėjų kolektyvas.

– Kuo ypatingas baletas „Graikas Zorba“? Ko galime tikėtis? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

– Tai choreografo Lorcos Massine gyvenimo spektaklis. Jis žino kas suveiks, o kas – ne. Jis atviras idėjoms, bet kostiumai turi būti…

Sigutė Šimkūnaitė sukūrė švarią bioninę scenografiją, visuma bus išgryninta, šokis įkvepiantis gyventi ir džiaugtis.

– Kūrėte kostiumus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro operai „Prūsai“. Ar pavyko įgyvendinti tai kas buvo planuota?

– Norėjau sukurti šiuolaikinę prūsų viziją, šiek tiek pakylėtą, stilizuotą, o rezultatą tegul vertina publika.

– Teatro menas atrodytų neatsiejamas nuo butaforijos, o jūs esate kūrėja mėgstanti tikrumą, natūralumą…

– Tikrai nemėgstu butaforijos, kai už rekvizito bandomas paslėpti kūrybinis bejėgiškumas.

Žaviuosi, kai atrandama nauja teatrinė kalba, kai aktoriui nereikia daiktų, o pakanka teksto ir plastikos, kai praplečiamos buitiškumo ribos.

– Kostiumų dailininko sukurtų kūrinių ilgaamžiškumas: kaip tai pasverti, įvertinti?

– Vertinti nebūtina, tai liks savaime, tarsi paveldas ateities kartoms. Net ir norint ką nors paneigti, reikalinga tradicija.

– Esate garsi rūbų dizainerė, viena iš didžiausio Lietuvos mados renginio „Mados infekcija“ iniciatorių ir organizatorių. Kaip visur suspėjate? „Mados infekcija“ tarsi atranda naujus menininkus, juos pristato. Dažnas mados dizaineris jaunimą neigia, ignoruoja, o jūs tarsi skatinate sveiką konkurenciją?

– Tiesą pasakius galėčiau ir daugiau darbuotis. Juk nedirbu fabrike nuo aštuonių iki penkių. Visas laikas – mano, o kuo daugiau darau, tuo daugiau spėju. Didžiausias malonumas būti šalia jaunų, talentingų žmonių, padėti jiems jų kūrybos pradžioje. Konkurencija, o ne neigimas padeda ir pačiam tobulėti, nes nenoriu virsti užsistovėjusia pelke.

– Mados infekcijos puslapyje sakoma, kad S.Straukaitė  „vertina viską, kas tikra: konstruktyvius kirpimus, natūralias medžiagas, patogumą, o svarbiausia – idėją. Nenuostabu, kodėl ji tiesiog neapkenčia dirbtinumo: nuo birbizėlių iki priklijuojamų nagų ar pripučiamų kūno dalių“. Likau sužavėta paskutiniu sakiniu. Kas yra birbizėliai? Kaip su visa dirbtine moterų „maskuote“: juk šimtai šalies moterų tiki, jog tai gražu ir netgi būtina?

– Birbizėliai – visokie niekniekiai už kurių gali pasislėpti. Tik ta beviltiška maskuotė, kaip tik ir pabrėžia silpnąsias vietas. Moters lėlės įvaizdis tarsi sako: aš žaislas, neturiu minčių, nei jausmų. Esu daiktas, graži interjero detalė. Dabar jos kaip „kyborgų armija“ – visos kaip sesės, vienos nuo kitos neatskirsi. Vienodas grožio standartas – tai naujoji masinė produkcija.

Gaila, kad niekas nedidina smegenų, o bando prisipūsti kitas vietas. Kažkada, vieną pirmųjų mano parodymų užbaigė toks lėlių – barbių fabrikas su vienodais „seratiniais“ mini sijonėliais. Tai buvo gana pranašiška.

Mano idealai, tokios moterys, kaip Pina Baush, Tilda Swinton, Nelė Savičenko. Jos gražios ir talentingos be jokių priedų!

– Ar lieka laiko laisvalaikiui? Kur semiatės kūrybinio įkvėpimo?

– Mano laisvalaikis – knygos, badmintonas. Įkvėpimas – kinas, kelionės, kulinarija.

Naujienlaiškių prenumerata