2018-07-31 – Režisierė J.Sodytė-Bradauskienė: „Operetė „Kandidas“ – dėmesį pritraukiantis nuotykių trileris“ | LT klaipedosmuzikinis.lt
Belaukiant Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statomos operetės „Kandidas“ premjeros kalbiname šio spektaklio režisierę Jūratę Sodytę-Bradauskienę.

Belaukiant Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statomos operetės „Kandidas“ premjeros kalbiname šio spektaklio režisierę Jūratę Sodytę-Bradauskienę. Tai moteris – vulkanas, kuri netelpa į jokius standartus: jos juoko ir geros energijos pakanka visiems, kaip ir „Kandido“ propaguojamo optimizmo.

Iš keturiasdešimties minučių pokalbio, režisierės pietų pertraukos nuo intensyvių repeticijų metu, pakalbėjome ne tik apie „Kandidą“, bet ir jos požiūrį į laimę, asmeninį gyvenimą, svajones. Ir pokalbio būtų užtekę keletui interviu, deja, rašytinis žodis turi ribas…

Ilgametė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro balerina, šio teatro choreografė, režisieriaus asistentė ir režisierė, dėstytoja, miuziklo žanro Lietuvoje puoselėtoja, filmo „Sangailės vasara“ aktorė J.Sodytė-Bradauskienė „Kandidą“ genialumu prilygina tokiems kūriniams kaip „Romeo ir Džiuljeta“ ar „Hamletas“, kurių gvildenamos tiesos nėra pavaldžios laikui. Jos aktualios kiekvienai kartai, kiekvienai tautai.

Negana to režisierė sako esanti „labai lietuvė“ besididžiuojanti savo žemaitiška kilme, tad visada džiaugiasi galėdama dirbti pajūryje.

– Kokį „Kandidą“ išvys žiūrovai?

– Aš jį pavadinčiau nuotykiniu trileriu (juokiasi). Tai nuotykinė kelionė, kaleidoskopas įvykių, besikeičiančių didžiuliu tempu, tad žiūrovai tikrai nenuobodžiaus. Pažadu.

– Tai ne burleska… Tai ne miuziklas… Kaip nusakyti „Kandidą“?

– „Kandidas“ – operetė, tačiau su miuziklo prieskoniu ir tai prideda papildomo žavesio. „Kandidui“ pasisekė, nes du pasaulinio garso genijai atkreipė dėmesį į situaciją: kur mes esame, kodėl mes esame ir t.t. Iš tų apmąstymų gimė bestseleris. Džiugu, kad „Kandidas“ bus sukurtas ir parodytas Klaipėdoje būtent šiais metais, kai švenčiame Leonardo Bernsteino 100-asias gimimo metines. Ir būtent „Muzikiniame rugpjūtyje pajūryje“.

Tai nepaprastai graži muzika, įdomūs charakteriai ir galvą apsukantis tempas. Net aš pati juokavau kaip man suspėti paskui „Kandidą“?!

– Esate profesionalė:  ką žiūrovui patartumėte – ar jam būtina žinoti siužetą ir sekti kas vyksta scenoje pagal programą? Gal tiesiog mėgautis muzika ir veiksmu scenoje?

– Šiuo atveju visiškai nebūtina koncentruotis į siužetą – pateikiame ne visai koncertinį „Kandido“ variantą. Manau, jei žiūrovas ir „pames“ siužetinę liniją, įdėmiai neperskaitys bei neįsimins siužeto, tai iš veiksmo scenoje vis tiek supras kas vyksta… Juo labiau, kad mes turime personažą Pasakotoją, kuris yra šios istorijos “kelrodė žvaigždė” ir nupasakoja įvykius lietuvių kalba. Taip pat neabejotina, kad dauguma žmonių moka anglų kalbą ir galės suprasti apie ką dainuojama, kas nesupranta anglų kalbos – bus „bėgančios eilutės“ lietuvių kalba bei padės tai padaryti. Žiūrovai tikrai nepasimes įvykių sūkuryje bei galės atsipalaiduoti ir pasimėgauti operete.

– Ar intarpuose galima tikėtis juokelių apie Lietuvos aktualijas?

– Nedaug, nes bendražmogiškos aktualijos jos išlieka arba kartojasi. Mums tik atrodo, kad mes sparčiai keičiamės, tačiau esminiai mūsų kasdienybės dalykai tame pačiame „karkase“, kuriame ir „verdame“.

– „Kandidas“ pirmą kartą buvo atliktas Niujorko Broadway teatre 1956 m. gruodžio 1 d. Problemos tos pačios ir po daugelio metų?

– Genialūs kūriniai, kaip „Romeo ir Džiuljeta“, „Hamletas“ su savo klausimu „būti ar nebūti?“, nesensta. Taip ir su „Kandidu“. Šis kūrinys neturi galimybės pasenti, nes jo gvildenamos tiesos aktualios kiekvienai kartai, kiekvienai šaliai. Tokius kūrinius galima pavadinti nuolat atgimstančiais sfinksais.

– Būta pastatymų, kurių metu „Kandide“ šoko net dirigentas? Ar netikėtų siurprizų galima tikėtis ir dabar?

– Staigmenų publikai aš, kaip režisierė, pažadu labai daug… Bet jos tegu lieka paslaptyje iki premjeros. Šis spektaklis tikrai bus dėmesį prikaustantis šou.

Dirigentas Martynas Staškus bus užsiėmęs muzika. Jame tarsi šoka muzika pati savaime stovint prie dirigento pultelio. Šiuo atveju išvaduosime dirigentą nuo specialios choreografijos (juokiasi).

– Pajūrį džiugina karščiai. Kaip žiūrovą „išlaikyti“ salėje tokiu metu?

– Jei žiūrovas vasarą ateina į spektaklius, esu tikra, kad jis ateina pasimėgauti menu. Vasara, pajūris, Klaipėda ir festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ tam pati geriausia vieta. Tai puikus laikas „gurmaniškiems“ muzikinio teatro meno kūriniams, nes nereikia skubėti namo, anksti keltis bei galvoti apie darbą.

Jei žiūrovas atėjo į L.Bernsteino „Kandidą“, manau, kad tikrai neišeis (juokiasi)…

– Režisieriaus darbo specifika operetėje – kokia ji? Kaip jūs tapote režisiere, o galiausiai – „Kandido“ režisiere?

– Atsisukusi į nueitą kelią, galiu konstatuoti, kad renkuosi ne aš, o mane tarsi likimas paima ir pastato į numatytą vietą. Esi ten ir turi padaryti ką gali geriausio. Tai ir darau.

Labai dėkinga maestro Martynui Staškui, kad jis pasitikėjo manimi kaip režisiere, mano gebėjimais šiame žanre bei pakvietė kartu dirbti šioje operetėje. Šiame pusiau koncertiniame „Kandido“ variante gausu režisūrinių iššūkių: didžiulis tempas, nuolat besikeičiančios situacijos, tad tai suvesti į vieną istoriją, padaryti tai laiku ir skoningai – sudėtinga.

Tačiau šios operetės aktyvumas mane įtraukė tarsi verpetas ir sužavėjo. Įsivaizduoji vaizdus, dirbi ir mąstai kaip solistai spės viską laiku atlikti… Tačiau ir kažko atsisakyti negaliu – tada bus neįdomu. Solistai turi daug režisūrinių užduočių, o operetė turi būti pastatyta per rekordiškai trumpą laiką – režisūrai skirtos tik 2 savaitės. Žaviuosi solistais, su kuriais dirbame – jiems tai didžiulis darbo krūvis: ne tik puikiai dainuoti, bet ir išpildyti režisieriaus sumanymus.

Spektaklio personažai nepaprastai įdomūs. Veikalas filosofinis. „Kandidas“ pasakoja apie naivumą, naivumą iki „skausmo“… Tai kone ligotas optimizmas. Pagal „Kandido“ filosofiją: kas benutiktų, tu kaip žmogus, kaip sutvėrimas, nors ir suvoki, jog nėra labai gerai, turi vadovautis ir tikėti pasakymu, jog yra gerai… Mums, lietuviams, reikėtų iš „Kandido“ pasimokyti to optimizmo, meilės gyvenimui. Suprantama, kad problemų visiems pasitaiko, bet taip jau sukurtas šis pasaulis. Nepriimkime jų per daug rimtai.

– Premjeros dieną jūs sėdėsite salėje ar bėgiosite užkulisiuose?

– Tikrai lakstysiu užkulisiuose iki solistų pasirodymo scenoje… Iki paskutinės sekundės, kol man leis būti užkulisiuose, o paskui mane „išsiųs“ į salę. Griežtai (juokiasi).

Scenoje būti daug paprasčiau. Tai galiu konstatuoti, nes turiu didžiulę artistinę patirtį – dvidešimt metų šokau baletą. Dabar puikiai suprantu besijaudinančius trenerius, kai stebiu sporto varžybas. Varžybų metu tu jau nieko nebegali pakeisti. Ir man taip būna. Premjeros dieną jau nieko nebegaliu pakeisti: tik sėdžiu salėje, meldžiuosi, sukryžiuoju pirštus… Kaip mano dukra juokiasi, žiūrovams greičiausiai būtų įdomu išvysti kaip aš jaudinuosi sėdėdama ir kokias grimasas ar judesius išdarinėju. Aš dainuoju, gestikuliuoju, net būna, kad kažką šalia sėdintį užgaunu bei skubiai atsiprašau.  Drama vyksta ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje (juokiasi).

– Jūs kažką bandote parodyti artistams?

– Manau, kad solistams jau nieko rodyti nebereikia. Juos tai išblaškytų. Nebent artistas paprašo, kad būčiau netoli – esą taip jam ramiau… Artistams geriau, kai režisieriai prie jų spektaklio metu nesiartina, tik kaži ar geriau režisieriams (juokiasi).

 Ar jaučiatės graži? Ar jus, kaip daugumą moterų, kankina kažkokios abejonės dėl išvaizdos, dėl asmeninių savybių, ar esate gera mama, ar pasiekta finansinė sėkmė?

– Grožis labai subjektyvus dalykus. Kažkokių priekaištų visada savyje matai: gal reikėjo anksčiau atsigulti, išsimiegoti ir pan. Mažai į tai kreipiu dėmesį. Man labai svarbu higiena, mityba. Nesu nesąmonių pusėje arba pamišusi dėl sveiko maisto, bet tikrai nekemšu bet ko. Gerai mašinai reikia gero benzino, o žmogui tinkamo maisto: antraip tu neturi energijos, smegenys blogai dirba. Šį supratimą man davė baleto mokykla: kad kūnas turi būti tinkamai prižiūrėtas, nes tai žmogaus estetinė pusė. Kūno priežiūros įgūdžiai man įdiegti nuo 9 metų, kai klasės valandėlės metu tai aiškindavo auklėtoja baleto mokykloje.

Labai myliu savo dukrą ir anūkus. Man tai labai svarbu. Aišku, sąžinės graužimas visada šalia, nes teatras yra teatras. Šeimai teatras – „brangus“ malonumas, nes šios profesijos atstovai daugiau laiko gyvena teatre nei namuose. Stengiausi kiek įmanoma… Šiais laikais bendrauti su šeimos nariais per atstumą lengviau, nes galima pasiskambinti ir net išvysti vaizdą. Bet toks jau mano gyvenimo būdas – namuose manęs nėra.

Finansinė sėkmė – tikrai ne menininkų gyvenimo tikslas. Net nelieka laiko apie tai pagalvoti. Žinoma reikia ir pinigų, ir komforto. Atvirai sakau, kad menininkai, kultūra mūsų šalyje finansiškai skriaudžiami. Ir tai niekam nėra paslaptis. Tauta be kultūros yra mirusi tauta. Tam tikrai būtina skirti daugiau dėmesio. Taip, per laiką menininkas išmoksta susitaikyti su tuo kiek jam duoda… Aš finansine sėkme laikyčiau tai, kad po didelio projekto tu gali pailsėti, pailsėti taip kaip nori. Svajoju aplankyti Australiją…

Nepasirinkau kitos, finansiškai patrauklesnės, profesijos, nes nuo mažų dienų buvau pakvaišusi menininkė. Kretingoje, dar būdama maža, skrajojau ant dviračio, o kaimynai sakė, kad iš šio vaiko bus kažkas nenormalaus…

– Laimė nėra paslėpta materialiuose dalykuose?

– Neseniai klausiau radijo laidą apie tai kiek daug turtingų žmonių jaučiausi nelaimingais. Kai mažai lėšų – žmogus nesijaučia saugus, tad jų reikia saugumo palaikymui. Kai pinigų per daug – tai sunkus krūvis.

Jei netyčia labai praturtėčiau – paremčiau vaikus. Tik po to statyčiau spektaklį, padėčiau savo šeimai. Visada labai skaudu žiūrėti į reklamas gatvėje kaip „padovanok vaikui vasarą“.

– Kas jus daro laiminga?

– Aš esu laimingas žmogus: turiu mylimą šeimą ir mylimą darbą. Tai svarbiausia mano gyvenime. Laimė nebūna ištisinė, bet esminiai momentai yra.

Labai myliu savo šalį. Esu tikra lietuvė. Tikra žemaitė iš Kretingos. Puikiai kalbu žemaitiškai ir myliu pajūrį. Tai mano namai. Išvykau iš Kretingos 9-erių metų, bet visada labai ilgėjausi. Vilnius irgi tapo mano namais.

– Meilė tampa kažkuo labai neįveikiamu daugeliui sėkmingų moterų. Ir jums? Čia šio laikmečio rykštė: nebemokame mylėti, patikėti ar tiesiog sudėtinga rasti „dūsavimų objektą“?

– Gyvenime labai stipriai mylėjau du kartus, bet šiuo metu esu viena… Ilgą laiką viena. Artistui būtina mylėti ir prireikus jis susiranda virtualų ar meninį meilės objektą.

Mano asmeniniame gyvenime šiuo metu toks etapas, kai sunku kažką arti prisileisti. Su amžiumi ypač sudėtinga prie kažko prisitaikyti. Gal galėčiau ir būti ne viena… Greičiausiai problema manyje. Mano amžiuje iš partnerio tikimasi „maksimalaus“ tobulumo. Nebėra laiko, nei energijos apsišlifavimui. Arba randi idealų, arba nereikia visai.

Aš stengiuosi išlaikyti atstumą… Užtenka mažo mažmožio ir tu atsitrauki. Nebelieka galimų santykių modeliavimo. Lieki laukti to tarsi šimtą metų „pažįstamo“… Laukiu natūralaus vystymosi, kol kas nelinkstu prie nieko. Kaip Dievas duos, taip ir bus…

Gerą draugą partnerį, žmogų, kuris tave palaiko ir palepina – norėtųsi turėti. To reikia kiekvienam…

Tenka pripažinti, kad ir vyrams su manimi sunku. Jie gi nori sutikti „moterį – moterį“, aš tokia nesu, tad jiems sudėtinga veikti… Jie nežino kaip elgtis (juokiasi). Aš esu per daug valdinga, savimi pasitikinti. Tokia mane padarė baletas – tai stiprių žmonių profesija. Antraip čia neištvertum.

Naujienlaiškių prenumerata