Legendiniame balete „Graikas Zorba“ žiūrovai išvys ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėją ANĄ BUCHOVSKAJĄ-ZAMULSKIENĘ, neseniai sukūrusią įspūdingą pagrindinės herojės vaidmenį šokio spektaklyje „Žizel“.

Pajūrio publika su nekantrumu laukė Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statomo baleto „Graikas Zorba“ premjeros: antrą baleto pristatymą publikai bus galima išvysti rugpjūčio 15 dieną Palangos koncertų salėje. Legendinio kompozitoriaus Mikio Theodorakio baletą „Graikas Zorba“ pajūryje sukūrė pasaulinio garso choreografas ir kūrinio libreto autorius Lorca Massine.

Apie jai patikėto vaidmens atlikimą kalbamės su išskirtinai moteriška, retai sutinkamo tyrumo, kaip teatre švelniai vadinama – angeliško grožio, baleto šokėja Ana Buchovskaja-Zamulskiene.

Norint šokti balete „Graikas Zorba“ teko pereiti atranką ir susirungti su geriausiais šalies šokėjais. Ar laikote tai pasiekimu, įvertinimu?

Taip, žinoma. Į atranką ėjau neturėdama didelių vilčių, tad įvertinimas – vaidmens paskyrimas – pranoko visus mano lūkesčius.

Į ką labiau gilinasi baleto šokėjai: į šokio ar scenarijaus subtilybes?

Pasiruošimas spektakliui kiekvienam šokėjui labai individualus. Besiruošiant šokio spektakliui, manau, tiesiog būtina gilintis į viską – nuo profesionaliai atliekamų judesių iki aktorinio meistriškumo.

Koks yra baletas „Graikas Zorba“?

Manau, labai karštas (juokiasi). Baletas „Graikas Zorba“ – labai temperamentingas, aistringas, jaudinantis. Norime, kad būtent tokį jį išvystų žiūrovai.

Ar jūs klaipėdietė? Ar seniai dirbate Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

Klaipėda – mano gimtasis miestas. Augau čia iki 10 metų, vėliau išvykau į Vilnių, kad galėčiau realizuoti savo svajonę – įstojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Po mokyklos baigimo ketverius metus atostogavau, nes gyvenimas mane apdovanojo dviem vaikais – tapau dviejų dukrelių mama. Šiuo metu mano dukros jau paaugusios – Agatai 10 metų, o Adrijai – 9-eri.

Ir štai aš vėl čia – Klaipėdoje. Grįžau į savo mylimą miestą su dideliu džiaugsmu – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbu nuo 2012 metų rugsėjo 12 dienos. Tai man tapo labai įsimintina data.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrėte daug įsimintinų vaidmenų: Žizel – „Žizel“ (premjera 2017 m.), Auksė – „Altorių šešėly“ (premjera – 2014 m.), Baronienė – „Altorių šešėly“ (premjera – 2014 m.), Nepažįstamoji – „Altorių šešėly“ (premjera – 2014 m.). Kuris jums artimiausias?

Visi šie vaidmenys ir kiti, nepaminėtieji, man – labai reikšminga sceninė patirtis. Lyg kaskart vis iš naujo susipažįsti su savimi ir savo galimybėmis. Labai tai vertinu.
Man artimiausias, susigyventas – pagrindinė herojė šokio spektaklyje „Žizel“. Atliekant šį vaidmenį gali išjausti visą jausmų paletę: meilę, išdavystę ir kt.

Kaskart po spektaklio vis mąstydavau, kaip dar galėčiau perteikti pagrindinės herojės išgyvenimus, kuo papildyti vieną ar kitą sceną. Labai džiaugiuosi turėdama šį vaidmenį savo repertuare.

Dažno spektaklio siužetas sukasi apie meilę. Kaip jūsų vyras susitaiko su jūsų sceniniais vaidmenimis, kai rodote meilę, kad ir netikrą, scenos partneriams?

Mano vyras stebi kiekvieną mano premjerą. Jis – mano didžiausias gerbėjas ir griežčiausias kritikas (juokiasi). Svarbiausia, kad po kiekvieno spektaklio jaučiu jo palaikymą ir rūpestį. Esu be galo jam už tai dėkinga!

Jums artimesni draminiai vaidmenys ar linksmi?

Jeigu turėčiau galimybę rinktis, tai būtų drama. Draminiai vaidmenys labiau jaudina.
Bet visada įdomu ir netgi būtina priimti iššūkius.

Kaip sekasi derinti baleto šokėjos karjerą ir šeimyninį gyvenimą?

Apie tai galėčiau parašyti knygą. Darbo ir šeimyninių pareigų mechanizmas kartais būna sudėliotas minučių tikslumu. Džiaugiuosi, kad viskas pavyksta kaip suplanuota, tad galiu pati sau konstatuoti – sekasi neblogai (juokiasi).

Ar lieka laiko poilsiui, širdžiai maloniai veiklai?

Poilsis… Tai mano namai, šeima, mieli pokalbiai su mama ir seserimi, smagus laikas su vaikais, knygos, jūra… Laiką būtina planuoti – tada jo pakanka viskam.

Baleto šokėja. Ko teko vardan šios profesijos atsisakyti ar vis dar tenka atsisakyti?

Niekada net nesvarsčiau galimybės, kad galėčiau rinktis kitą profesiją. Šokis – mano gyvenimas. Ko nors atsisakyti, riboti? Gyvenu visavertį gyvenimą. Žinoma, turiu sau tam tikrų taisyklių, kurių prisilaikau prieš pasirodymus, bet tai natūralu, žinant mūsų
fizinius ir emocinius krūvius.

Kaip naujai sutikti žmonės reaguoja, kai prisistatote, kad esate baleto šokėja?

Reakcijos visada būna teigiamos ir malonios. Argi ši profesija nėra ypatinga ir išskirtinė?! (juokiasi)

Naujienlaiškių prenumerata