Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras 32-ąjį sezoną pradės optimizmo kupina kompozitoriaus Leonardo Bernsteino operete „Kandidas“, kuriame pagrindiniu veikėju - Kandidu - tampa charizmatiškasis tenoras Aurimas Raulinavičius.

Solistui scenoje taip įtikinamai pavyksta tapti naiviuoju Kandidu, kad greičiausiai nelieka nė vieno suabejojusio, jog veiksmas vyksta čia ir dabar. Tikrovės jausmą sustiprina ir tai, kad operetės personažai kreipiasi pagalbos ar patarimo į dirigentą, orkestrantus, pasakotoją. Kaip jam pavyksta persikūnyti į Kandidą pasakoja A.Raulinavičius.

-Koks jūsų personažas Kandidas? Dainuojate angliškai, o ne itališkai ar lietuviškai…

-Kandidas – nepataisomas optimistas ir viskas tuo pasakyta. Iš visų operetės personažų jis išsiskiria vaikiškumu, naivumu ir visišku pasitikėjimu savo mokytoju Panglosu.

Neįprasta dainuoti angliškai, nes dažniausiai mes, operos žanro atlikėjai, pratę dainuoti italų, vokiečių, prancūzų kalbomis arba išverstus į lietuvių kalbą libretus. Anglų kalba man nėra svetima, todėl sunkumų nebuvo.

Pradžioje buvo numatyta operetę statyti kaip koncertinį variantą su minimalia vaidyba, bet sužinojus, kad bus ne koncertinis variantas tapo iššūkiu libretą greitai išmokti mintinai.

– Kandidas – sudėtinga asmenybė: ar pateisinate jo gyvenimo klystkelius ir poelgius…

-Sunku būtų įsivaizduoti šį personažą realiame gyvenime: vyrą, kuris savyje turėtų beribį vaikiškumą, optimizmą, tikėjimą žmonių gerumu ir kartu spontaniškai užsiliepsnojantį norą ką nors nužudyti (juokiasi).

– „Kandidas“ gausus sceninio vyksmo: įvykiai sparčiai keičiasi. Kaip spėjate ne tik dainuoti, bet ir bėgioti, atlikti režisierės J.Sodytės-Bradauskienės sumanymus?

-Įvairių buvo iššūkių. Ypač kai po intensyvaus bėgiojimo po sceną tenka labai ramiai dainuoti, nors jauti, kad kvėpavimas labai dažnas ir bandai neišsiduoti.

Dirbti su režisiere J.Sodyte visiems operetės atlikėjams tapo dideliu malonumu. Beje, režisierė visada labai optimistiška. Manau, kad jos lūkesčius pateisinom.

– Operetė „Kandidas“ kone odė optimistams, tikinanti, kad viskas kas mums nutinka tik į gera. Jūs gyvenime esate optimistas, pesimistas, o gal tiesiog realistas?

-Pamenu, kai pirmą kartą  pradėjau skaityti libretą buvo apėmęs kiek keistokas jausmas – labai daug dinamiško veiksmo, daug keistų nenuspėjamų personažų,  pastoviai besikeičianti veiksmo geografija.

Man labai patiko pagrindinė Voltero mintis, kad nepaisant gyvenimo sunkumų, nusivylimų meile ir sudužusių vilčių, gyvenimas toliau tęsiasi ir reikia išlikti optimistu, džiaugtis tuo ką turi.

Gyvenime aš nesu „kandidiškas“ optimistas, labiau optimistas – realistas (juokiasi).

– Turite daug sceninės patirties…

-Be Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro teko kurti įvairius vaidmenis ne tik Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Panevėžio muzikiniame teatre, bet ir daug dalyvauti įvairiuose muzikiniuose festivaliuose,  koncertinėse programose, televizijos projektuose.

– Muzikiniai televizijos projektai. Kokia jų nauda solisto tobulėjimui ar karjerai?

-Nemanau, kad dalyvavimas televizijos projektuose atneša solistui profesinio tobulėjimo. Nebent žinomumo, o tai svarbus dalykas atlikėjui.

A.Raulinavičiaus dosjė:

„Itališkos dainos“ (premjera 2018)

Kandidas – „L. Bernstein „Kandidas““ (premjera 2018)

Ragūnas – „Prūsai“ (premjera 2018)

Solistas – „Štrauso muzikos sūkurys“ (premjera 2017)

Fabio – „Ispaniškoji sarsuela“ (premjera 2017)

Arlekinas  – „Pajacai“ (premjera 2017)

Čarlzas Tanzlis (studentas) – „Į švyturį“ (premjera 2017)

Vodemonas – „Jolanta“ (premjera 2016)

J.Pjerpontas Finčas  – „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ (premjera 2015)

Roberto Vermičeloni – „Makaronų opera“ (premjera 2014)

Grafas Baldvinas Cedlau, Rois-Greic-Šleico pasiuntinys Vienoje – „Vienos kraujas“ (premjera 2008)

Alfredas  – „Šikšnosparnis “ (premjera 2006)

Alfredas Žermonas – Dž.Verdi „Traviata“ (premjera 1994)

Ir daugelis kitų…

Naujienlaiškių prenumerata