Teatro vadovės pavaduotojas Vytautas Kažukauskas meistriškai groja akordeonu, o už šį gebėjimą yra dėkingas muzikuoti nuo mažens „spaudusiems“ tėvams.

Pagrindinis uostamiesčio kultūros židinys – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras lyg magnetas traukia įvairių sričių kūrėjus. Ne tik artistai, bet ir daugelis teatro administracijos darbuotojų yra baigę muzikinius mokslus, puikiai šoka ar dainuoja.

Teatro vadovės pavaduotojas Vytautas Kažukauskas irgi meistriškai groja akordeonu, o už šį gebėjimą yra dėkingas muzikuoti nuo mažens „spaudusiems“ tėvams. Savo karjeroje pašnekovas išbandė įvairias profesijas, bet siela visada tyliai šaukė grįžti prie menų…

Kas paskatino Jus įsidarbinti teatre ir iš ko duoną valgėte anksčiau?

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre laimėjęs konkursą pradėjau įsidarbinau šių metų balandžio 9-ąją, kitą dieną po savo gimtadienio. Esu teatro vadovės pavaduotojas ir koordinuoju veiklą jo padalinių, tiesiogiai nesusijusių su kūryba: tai Personalo ir kanceliarijos, Reklamos ir pardavimų, Ūkio skyriai. Dar prižiūriu ir Pastatymų tarnybos darbą.

Anksčiau nuo 2009 iki 2013 m. vadovavau Rietavo savivaldybės kultūros centrui ir tuo pačiu buvau atsakingas už savo gimtojo Rietavo kultūrinį gyvenimą. 2013-2018 m. dirbau darbuotojų saugos ir sveikatos specialistu konsultacinėse įmonėse, taip pat darbavausi „Vakarų medienos grupei“ priklausančioje įmonėje „Sakuona“. Bet siela šaukė sugrįžti prie kultūros…

Kaip jūsų darbui atsiliepia tai, kad teatras šiuo metu neturi „savų namų“?

Teatro dabartis, sakyčiau, įdomi ir nekasdieniška, nes tapome keliaujančiu teatru. Bet perspektyvos šviesios, nes naujojo teatro pastato statybos jau pradėtos. Vos man atėjus čia, teatre prasidėjo permainų metas, tad nelabai ir žinau, kaip darbas vyktų ramiai gyvenant. Kraustymasis, buvimas ne savoje pastogėje, žinoma, kelia tam tikrų nepatogumų, bet kartu teikia naujų patirčių ir iššūkių bei gelbsti nuo monotoniškos kasdienybės.

Ko reikia, kad teatras sėkmingai gyvuotų? Ar sėkmingi bilietų pardavimai yra pagrindinė jo misija?

Manau, jog atsižvelgdamas į dabarties sąlygas teatras gyvuoja veikia puikiai, tai yra sėkmingai parduodame tai, ką sukuriame. Tą puikiai įrodo anšlagai į „Švyturio“ areną likus mėnesiui iki miuziklo „Čikaga“ spektaklio. Jau dabar netyla skambučiai įvairiuose teatro skyriuose – žmonės skambina prašydami bilietų. Gerai parduodami ir baleto „Graikas Zorba“ pasirodymai kituose miestuose. Klaipėdiečiai neliko abejingi ir šį sezoną teatro inicijuotam muzikiniam projektui kūdikiams „Mažylis Mocartas“ – jo atsiradimas repertuare savaime byloja, kad teatro misija anaiptol nėra vien pardavimai. Svarbus ir būsimųjų teatro žiūrovų ugdymas nuo pirmųjų gyvenimo dienų.

Iš kur semiatės naujų idėjų? Už ką labiausiai vertinate savąjį kolektyvą?

Save laikau komandos žmogumi, todėl man labai svarbus susiklausymas su kolegomis, pasidalijimas įgytomis patirtimis. Esu dėkingas jiems, kad šiltai priėmė į savo kolektyvą. Dirbame kaip darni komanda, todėl drauge plėtojame idėjas, kurios gimsta vienam ar kitam teatro darbuotojui.

Ar lieka laiko pamatyti visą muzikinio teatro repertuarą? Kurie pastatymai Jūsų mėgstamiausi?

Visą repertuarą pamatyti sudėtinga, nes teatras aktyviai gastroliuoja. Bet stengiuosi pamatyti kuo daugiau. Visi pastatymai savaip įdomūs, tačiau man asmeniškai labiausiai patiko miuziklai „Boni ir Klaidas“, „Čikaga“,  taip pat baletas „Graikas Zorba“. Jie tinka visoms amžiaus grupėms, jų muzika įtaigi ir daugeliui puikiai žinoma. Norėčiau, kad kuo daugiau klaipėdiečių pamatytų šiuos ir kitus teatro spektaklius, nes permainų laikotarpiu teatrui ypatingai reikalingas žiūrovų palaikymas.  

Akordeonu mokėtės groti Rietavo meno mokykloje, vėliau – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Studijuodamas dalyvavote šalies ir tarptautiniuose akordeonininkų konkursuose, net esate tapęs laureatu. Gal turėtumėte būti scenoje, o ne dirbti teatro administracijoje?

Akordeonu groti pradėjau dešimties metų Rietavo meno mokykloje. Kartu lankiau garsųjį šios mokyklos pučiamųjų orkestrą, su kuriuo koncertavome ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Ispanijoje. Būdamas šešiolikos įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, joje baigiau akordeono klasę pas dėstytoją Mariną Logutenkovą. Konservatorijoje įgijau gyvenimiškos patirties ir pamilau Klaipėdos miestą. Visgi ją baigdamas nusprendžiau, kad muzika visada gali būti šalia, ir įstojau į studijuoti socialinės geografijos Klaipėdos universitete. Tapęs bakalauru pradėjau viešojo administravimo magistrantūros studijas Mykolo Romerio universitete.

Spėju, kad mokėdamas groti akordeonu studijuodamas sausos duonos nevalgėte…

Esu dėkingas savo tėvams, kurie pastebėjo, jog turiu potraukį muzikai. Nuo tada, kai pradėjau groti akordeonu, per šeimos šventes tėtis pasisodindavo šalia ir liepdavo akomponuoti svečių atliekamoms dainoms… Dabar linksma tai prisiminti, tačiau  tuo metu nelaikiau to pačiu maloniausiu užsiėmimu… Bet dėkoju tėčiui, nes taip išmokau daug lietuvių liaudies dainų. Studijuodamas pradėjau groti ir dainuoti privačiose šventėse, užsikrėčiau ta „liga“ ir iki šiol kartais laisvalaikiu pagroju.

Ar jūsų vaikai gros?

Turiu du sūnus: vyresniajam Povilui penkeri, mažajam Mykolui – dveji metai. Po truputį jau dabar groja, dainuoja. Tarsi netyčia susidėliojo, kad didžioji dalis vaikų žaislų – įvairiausi muzikos instrumentai. Kartais vakarais pamuzikuojame visi drauge. Norėtųsi padėkoti kaimynams už kantrybę klausant pirmųjų mūsų bendrų koncertų… Pažinti muzikos pasaulį būtina, bet kiek giliai „įklimps“- nuspręs patys, be “kankinimų“ (juokiasi).

Socialiniuose tinkluose skiriate odes bulvių rinkėjams, krepšiniui ir kitiems darbštiems žmonėms. Kaip jos atsiranda?

Visi įrašai gimsta kartu su kolega ir puikiu draugu Nerijumi Jasinsku. Kiekvienas jų turi skirtingas istorijas. Pirmasis vaizdo įrašas buvo apie darbuotojų saugą ir sveikatą. Kartu su įmonės „Sakuona“ kolegomis dalyvavome „protmūšyje“, skirtame darbuotojų saugos ir sveikatos dienai paminėti. Norėjosi originaliai prisistatyti. Per keletą dienų susidėliojo dainos žodžiai, kurie padėjo įmonės komandai du metus iš eilės tapti „Protų mūšio“ nugalėtojais.

Antrojo ir populiariausio (apie milijoną peržiūrų sulaukusio) vaizdo įrašo apie bulviakasį žodžiai gimė per keletą minučių. Turbūt visiems yra tekę dalyvauti bulviakasyje, todėl įrašas taip plačiai paplito.

Trečiasis vaizdo įrašas skirtas mano mylimai komandai „Neptūnui“. Pasakodami apie sudėtingą komandai praėjusį sezoną bandėme krepšininkus ir sirgalius užvesti žūtbūtinei kovai pusfinalyje. Komandai įrašas patiko, tad mums buvo suteikta garbė dainą atlikti „Švyturio“ arenoje rungtynių pertraukėlės metu.

Jūsų gyvenimo credo?

Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.

Naujienlaiškių prenumerata