Pakalbėkime apie operą vaikams – tik šįkart pūškuojant vakariniam traukiniui Klaipėda–Vilnius. Tikra tiesa, kad šis sekmadienis tapo įsimintinas ne tik į Klaipėdą atvykusiems muzikos kritikams, kompozitoriams, bet ir visiems mažyliams bei jų tėveliams.

Kompozitorius Antanas Kučinskas, pratęsdamas savo operų „Bulvinė pasaka“ ir „Makaronų opera“ žmogiškos ar gyvūniškos prigimčių problematikos idėjas, priartėja prie „maistu protui“ tituluotos trilogijos įgyvendinimo. Štai ir pasirodė trečioji, tikras ir tariamas vertybes nagrinėjanti „Žvaigždžių opera“, kurios premjera įvyko gruodžio 9 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose, dabartinėje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje.

Pagaliau nuskriaustiems ir alkaniems peliukams iš dangaus nusileidusi Žvaigždelė išpildo jų norą – pilvai prikimšti gardaus sūrio. Tačiau ar sotieji peliukai teisingai ir prasmingai išpildo likusius du norus? Ar visos svajonės yra nuoširdžios ir nesavanaudiškos? Žvaigždelė (Rosana Štemanetian) tampa pagrindine istorijos figūra. Ji prižada peliukams išpildyti bet kokius tris gerus norus. Alkani peliukai, girdėdami tik savo urzgiančius pilvus, skuba patenkinti žemiausią vertybinės piramidės poreikį – prieš save pamatyti didžiulį kalną sūrio. Pasisotinus atsiranda energijos pamąstyti ir apie likusius norus. Tačiau čia susiduriama su problema. Peliukai nesuvokė gerų norų reikšmės. Pelių karalius užsigeidžia tapti scenos žvaigžde, o vadovaudamasis garbės bei šlovės troškimu pamiršta visus aplinkinius ir nuolat atstumia scenoje vis pasirodančią, pintinėje žibutes nešančią merginą (Rasa Ulteravičiūtė).

Verta pagirti dramaturgės Daivos Čepauskaitės ir režisieriaus Ramūno Kaubrio gebėjimą prabilti vaikams suprantama kalba – nuo jiems girdėtų posakių iki kasdieninių išgyvenimų. Takoskyra tarp danguje amžinai gyvenančių, gerus norus pildančių žvaigždžių ir žemėje gyvenančių, skandalais ir turtais pasidabinusių „žvaigždžių“ parodoma vaikų akimis. Čia surengiamas vaikiškos konkurencijos kupinas muzikinį televizijos šou primenantis popmuzikantų konkursas. Juo banaliau jis parodomas, juo vaikai labiau atpažįsta tokias situacijas – juk ir jie mokyklose pastebi tarpusavyje konkuruojančius klasiokus, trokštančius vienas kitą pranokti apranga ar „sukolekcionuotų“ draugų būriu. Šiame muzikiniame konkurse savąją žinutę žiūrovams skleidė ir kompozitorius. Cituodamas ar kiek perkomponuodamas Michaelio Jacksono ir Lady Gagos dainas, jis atskleidė pačias tamsiausias vietinių „žvaigždžių“ muzikines savybes. Hiperbolizuotai vaizduojamas jų negebėjimas intonuoti, gerklės stygų spaudimas ir neritmiški kūno judesiai – tai žinutė vaikams, kad tokia muzika nėra profesionali, o juolab dažnai kuriama tik trumpai šlovei pasiekti. Į popmuzikos liūną, deja, įtrauktas ir Pelių karalius (Kęstutis Nevulis). Jo pasirodymą kritikai įvertina puikiai ir jis laimi konkursą. Tačiau tam tikra prasme šis laimėjimas tampa jo asmeniniu pralaimėjimu. Scenoje pasirodęs Prodiuseris (Šarūnas Juškevičius) iškart pradeda kontroliuoti Pelių karaliaus gyvenimą, taip parodydamas poppasaulio tuštumą. Staiga Prodiuseris prieš Pelių karaliaus valią jam atlieka net dvi plastines operacijas – padidina ausis ir patrumpina uodegą, net pakeičia vardą. Nuo šiol jis bus vadinamas Mikimauzu Superstaru, jį lydi klykiantys pelyčių gerbėjų būriai. Superstaras visiškai pasikeitė ir net atstūmė savo ištikimąsias peles, kurios tik tenorėjo pasidalinti rastu buroku. Net susipyko su vėl scenoje tą patį leitmotyvą apie žibutes dainuojančia mergina ir sukritikavo jos požiūrį į gyvenimo vertybes.

Superstaras praranda galimybę suvokti padarytas klaidas ir neprasmingai iššvaisto Žvaigždelės siūlytą trečiojo noro išpildymą. Kupinas pasipūtimo ir egoizmo, Pelių karalius pasako savo trečiąjį norą – „Žvaigžde, noriu, kad pradingtum!“ Po tokio įvykio Pelių karalius susipyksta ir su Prodiuseriu, į sceną akimirksniu iškyla Lady Kvaka… Viskas prarasta. Nusivylimo kupina pelė vėl susitinka su savo draugais ir teisybės ieškoti keliauja į kosmosą. Ten jis tikisi sutikti Žvaigždelę ir pasirašyti šlovės pratęsimo sutartį. Tačiau netikėtai Pelių karalius suvokia, kad jis ką tik išpildė savo didžiausią svajonę – aplankė kosmosą su mylimiausiais draugais. Operos atomazgoje Žvaigždelė jam pataria viską matyti ir klausytis širdimi. Pelių karalius įsimyli savo paties atstumtą Žibutę.

Operos muzikinėje medžiagoje nuolat naudoti Žvaigždelės ar žibutes nešančios merginos leitmotyvai buvo kaip kvietimas sugrįžti į tikrosiomis vertybėmis įprasmintą gyvenimą, atsisakyti piktavališkumo, puikavimosi ir garbės troškimo. Kiekvieną kartą pasigirstant šioms originalioms kompozitoriaus melodijoms, orkestrinė medžiaga taip pat suskambėdavo vis su brandesne orkestruote ir harmonija (grojo Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, dirigentas Tomas Ambrozaitis). O visi popmuzikos perkomponuoti ar originalūs intarpai buvo lydimi ganėtinai pasyvių pasikartojimų, triukšmingo būgnų skambesio.

Po premjeros teko išgirsti klausimų, kodėl operoje taip greitai ir intensyviai keitėsi scenografija (iš pelių buveinės – į triukšmingą popsceną, vėliau į kosmosą) arba muzikos intarpai, kurie nuolatos buvo papildomi su milžiniškomis raidėmis ant pečių šokančiais juodaisiais peliukais. Atsakymas labai paprastas: šiandieniniai vaikai yra vaizdinės eros karta, todėl norint išlaikyti dėmesį teko kurti dramaturginę ir muzikinę įtampą. Tačiau perkrauto margumyno nebuvo. Kostiumų dailininkai Artūras Šimonis (jis ir scenografas) ir Vilija Šuklytė bei videoprojekcijų dailininkas Donatas Ravaitis šalutinius veikėjus ir situacijas vaizdavo pasitelkdami minimalias priemones, daugiausia baltą ir juodą spalvas. Tokiame fone dar labiau išryškėjo mėlyna ar sidabrine spalva pasidabinusios, gerumą skleidžiančios Žvaigždelė ir Žibutė.

Milžiniško pasisekimo sulaukė scena kosmose. Pasitelkus šaltą ugnį į orkestro duobę įlėkęs peliukų sukonstruotas erdvėlaivis (iš tiesų tai apverstos kopėčios) buvo atskirtas nusileidusia scenos širma, ant kurios matėsi kosmosą vaizduojančios videoprojekcijos. Už širmos netikėtai pasirodęs choras ir Žvaigždelė apdainavo visatos grožį ir išaukštino draugystę. O dar ant elektroninių ratukų į sceną įvažiavęs kosmonautas – kažkas genialaus!

„Žvaigždžių operos“ premjera sulaukė didžiulės sėkmės. Ji atlieka ir svarbią misiją – bando gelbėti vaikus iš klastingų paviršutiniškumo, puikavimosi ir susvetimėjimo spąstų. Kaip teigė dramaturgė Daiva Čepauskaitė, šis spektaklis pasakoja apie amžinus ir nesunaikinamus dalykus – draugystę, meilę. Opera kviečia pakelti akis nuo ekrano stiklo, pažvelgti į dangų ir pasvajoti apie tai, kas iš tiesų vertinga.

Naujienlaiškių prenumerata