Naujuosius dažniausiai pasitinkame su muzika. O didžiausias muzikos atlikėjų kolektyvas uostamiestyje – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras. Tad kalbiname jo vyriausiąjį dirigentą Tomą Ambrozaitį ir teiraujamės, su kokia nuotaika šventes pasitinka šio orkestro muzikantai.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras ne visuomet drįsta vadintis simfoniniu orkestru. Kodėl?

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras transformuojasi pagal repertuaro poreikius: priklausomai nuo atliekamo veikalo, tampa simfoniniu, kameriniu arba miuziklo orkestru. Jame nuolatos groja 54 muzikantai, gausiausia orkestro grupė – stygininkai. Kai prireikia ypatingesnių instrumentų – atvyksta kviestiniai muzikantai.

Grojame kūrinius, kurie yra mūsų teatro repertuare. Visada džiaugiuosi, kai į sceną galime išeiti kaip simfoninis orkestras bei atlikti simfoninius koncertus. Jie tampa tikra atgaiva orkestro muzikantams, kurie tokiais atvejais turi progų pasireikšti kaip solistai. Tuomet jie pasijunta scenos šeimininkais – tai paglosto muzikantų savimeilę.

Orkestro muzikantai trokšta groti solo?..

Per metus būna bent pora progų orkestro muzikantams pagroti solo. Ir tai labai gerai. Pavyzdžiui, spalio mėnesį vyko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro koncertas „Atrask mus“, kuriame kaip solistai puikiai pasirodė smuikininkai Alina Karinauskienė ir Tomas Cinelis, obojininkė Laura Kasinskaitė, violončelininkės Margarita Filipova ir Vilija Veličkienė, klarnetininkas Artūras Šukys, fleitininkė Anita Barlote. Didžiuojamės jais.

Ar orkestre groja daug iš kitų šalių atvykusių muzikantų?

Orkestras ne bastilija: durys atviros visiems. Beje, iš kitų šalių čia atvyksta tikrai puikūs muzikantai. Vienas jų – mūsų orkestro koncertmeisteris Aleksandras Koshevaras, ilgai grojęs Baltarusijos operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre Minske. Pavydėtinas savo srities profesionalas. Mums labai malonu su juo dirbti.

Dar turime du puikius pūtikus iš Latvijos – jau minėtą fleitininkę A. Barlote ir valtornininką Ingus Novicans. Pastarasis mielai dalijasi savo patirtimi su jaunaisiais muzikantais, veda jiems meistriškumo pamokas.

Gaila, jau išvyko du šaunūs kontrabosininkai – Igoris Krechkivskis ir Jurijus Markaryanas, kurių visada čia laukiame sugrįžtant. J. Markaryanas, turėdamas galimybių, ir dabar visada atvyksta mums padėti. Tai reiškia, kad pas mus jam nebuvo labai blogai… Klaipėdos geografinė padėtis šiuo požiūriu sudėtingesnė nei Vilniaus ar Kauno: ten gerokai paprasčiau prireikus prisikviesti muzikantų.

Kiek dirigentų dirba su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru?

Dirbame kartu su maestro Stasiu Domarku, kuris yra Muzikinio teatro garbės dirigentas. S. Domarkas – ilgametis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas ir dirigentas, išbandęs save režisieriaus-statytojo amplua. Tai muzikas, teatrui skyręs daugiau nei pusę savo gyvenimo. Orkestrui jis labai brangus žmogus, turintis didžiulę neįkainojamą patirtį, kuria mielai dalijasi. Be to, S. Domarkas – puikus strategas, apmąstantis įvairius galimus variantus: „ką darysime, jei būtų taip“ ir „ką darysime, jei taip nebus“… Tai žmogus, kuris visada ras nuoširdų patarimą.

Dmitrijus Zlotnikas, savo karjerą Muzikiniame teatre pradėjęs kaip klarnetininkas, vėliau studijavo dirigavimą bei tapo teatro vyriausiojo dirigento asistentu. Jis yra pastatęs spektaklių, daugiausiai vaikiškų.

Teatre dirba ir profesorius Vladimiras Ponkinas. Tai – profesionalas su įspūdinga patirtimi. V. Ponkinas dažnai keliauja po Rusiją ir Europą vesdamas meistriškumo pamokas.

Be to, sulaukiame daug kviestinių dirigentų: atvyksta Dainius Pavilionis, Vytautas Lukočius, Martynas Staškus, Modestas Pitrėnas, Modestas Barkauskas, Egidijus Miknius. Manau, tai labai gerai, nes nauji žmonės atneša naują matymą, naują vėją…

Ar orkestras mielai priima visus dirigentus? Kaip jis priėmė jus?

Būtent Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre prasidėjo mano, kaip orkestro dirigento, kelias. Jis yra tapęs kelio pradžia ir daugeliui mano išvardintų kviestinių dirigentų, šiandien žinomų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje: būtent čia kaip dirigentai „užgimė“ M. Pitrėnas, D. Pavilionis, M. Barkauskas. Mūsų orkestras gali didžiuotis į „plačiąją autostradą“ išleidęs daug dirigentų.

O pradžia visada būna sunki. Nepatyrusius dirigentus ne visi orkestrai priima tolerantiškai. Kolektyve padidėja trintis, kol pradedantis dirigentas išmoksta vienu metu ir girdėti, ir vadovauti. Dirigentui tenka daug uždavinių, kuriems atlikti reikia patirties ir įpratimo.

Ar turite jaunimo, besiveržiančio papildyti orkestro gretas?

Deja, vis mažiau jaunuolių renkasi muzikos studijas. Jei Stasio Šimkaus konservatorijoje ar Eduardo Balsio menų gimnazijoje „užgimsta“ naujos muzikos pasaulio žvaigždutės, jie pradeda važinėti po tarptautinius konkursus ir galiausiai „nusėda“ užsienyje ar bent jau sostinėje. Natūralu, kad jaunus žmones žavi tolimi kraštai ir neatrastos galimybės. Bet darbo muzikantams Klaipėdoje daugėja ir profesiniai reikalavimai jiems tiktai kyla.

Tai kodėl jūs pats dirbate mieste prie jūros?

Aš esu savo namuose. Gal priprasčiau ir adaptuočiausi kitur, bet man tai būtų labai sudėtinga. Tad kam to reikia?..

Atrodo, kad tas Vilnius tarsi guminis: visi jame telpa. Bet jei tik būsi silpnesnis kažkurioje srityje, tave sutraiškys tarsi su vikšrais ir ištrins… Daugelis žmonių su tuo susitaiko. Yra sakančių, kad geriau būti bet kuo, kad tik sostinėje… O mano nuomone, geriau būti pirmam Klaipėdoje, nei 179-am Vilniuje. Viskas priklauso nuo tavo vidinių nuostatų.

Klaipėdoje visai kitokie žmonės. Mes turime neįkainuojamą laisvę nuo beviltiškai skubančios minios. Klaipėdos žmonės paprastesni ir nuoširdesni. Gal ne tiek matomi, kaip gyvenantys sostinėje. Bet mūsų žmonės gilūs ir turtingi dvasingumu, kūrybingumu. Ir tuo pranašesni už kitų miestų gyventojus.

Esu tikras, kad svarstyklių lėkštė pamažu krypsta į Klaipėdai naudingą pusę. Į pajūrį ateina investicijos, žmonės pamažu čia sugrįžta, ką rodo ir mūsų teatro pavyzdys. Su didžiulėmis viltimis laukiu Muzikinio teatro rekonstrukcijos.

Ko palinkėtumėte orkestrui artėjančių švenčių proga?

Linkiu, kad kiekviena repeticija taptų mažu, bet svarbiu postūmiu pirmyn. Kad mus sietų nuoširdi dvasinga bendrystė. Orkestras – tai maža muzikantų valstybė su savomis taisyklėmis, tradicijomis ir hierarchija. Tai struktūra, kuri tampa galinga, kai darniai sutaria. Turime bendrą mus vienijantį tikslą – kuo geriau groti.

Man patinka, kai žmonės prisipažįsta, kad žiūrėdami operą beveik negirdėjo orkestro, nes buvo gera… Tai – pats didžiausias komplimentas. To mums visiems ir noriu palinkėti. Daug geros nuotaikos, kantrybės. Ir kuo daugiau muzikos.

Ir savo vidinį medį išsigenėti nuo nudžiūvusių šakų. Kad medis žydėtų ir vestų daug gražių vaisių.

Naujienlaiškių prenumerata