Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupės vedėjas Vytautas Virganavičius šias pareigas eina jau ketvirtą dešimtmetį. Išskirtinė ne tik jo veikla, bet ir požiūris į gyvenimą. Ir, aišku, daugiau nei pusšimtis per šį laiką scenoje sukurtų vaidmenų...

Anot V. Virganavičiaus, trupės vedėjas teatre – tai ne tik darbų skirstytojas, bet ir nuodėmklausys, psichologas, advokatas ir prokuroras. Tai žmogus, kurio pareiga nuolat laikyti ranką ant teatro pulso, kad sudėtingas jo mechanizmas „tiksėtų“ be mažiausių trikdžių.

Baigėte konservatoriją, įgijote choro dirigavimo specialybę, vėliau mokėtės solinio dainavimo. Kaip paviliojo administracinis darbas?

Padirbėjęs metus Ariogalos kultūros namų meno vadovu, įsiprašiau į Kauno valstybinio muzikinio teatro choristus. Po metų šio teatro vyriausiasis chormeisteris Ramūnas Tilvikas pasiūlė tapti choro administratoriumi. Buvau dar nespėjęs teatre nė kojų apšilti, tad abejojau, ar manęs dvidešimtmečio klausys seni artistai. Bet R. Tilvikas, kaip tikras žemaitis, nukirto: „Baik laužytis ir imkis darbo. Aš geriau žinau, ką tu gali!“

 

Taip tapau choro administratoriumi. Darbas tikriausiai sekėsi neblogai, nes kai 1987 m. kūrėsi Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, jo meno vadovas Gintas Žilys pasiūlė man tapti trupės vedėju. Tai buvo lyg ir paaukštinimas, nes Kaune dirbau vieno kolektyvo – choro – administratoriumi, o čia turėjau vadovauti visai trupei.

Ir ką tenka veikti trupės vedėjui?

Vienu žodžiu sunku nusakyti. Trupės vedėjas – tai tarpinė grandis tarp vadovybės ir atlikėjų. Jis ir darbų skirstytojas, ir nuodėmklausys, ir psichologas, ir advokatas, ir prokuroras… Žmogus tarp kūjo ir priekalo, visada turįs laikyti ranką ant teatro pulso, kad sudėtingas jo mechanizmas veiktų be trikdžių. Ir kad visi artistai trupėje jaustųsi laimingi ir reikalingi.

Skamba utopiškai. Ar visuomet pavyksta susišnekėti su scenos žvaigždėmis?

Su visais kalbuosi ir elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi. Nė vieno neišskiriu: ar jis būtų labai daug pasiekęs, ar tik pirmuosius karjeros žingsnius žengiantis atlikėjas. Tai matydami ir solistai prieš mane nevaidina žvaigždžių, tad bendraujame konstruktyviai.

Ko reikia, kad asmenybių pilnas kolektyvas darniai sugyventų po vienu stogu?

Visada siekiau, kad teatre nebūtų kastų: nebūtų vienų už kitus geresnių, gabesnių, ryškesnių… Tik taip įmanoma siekti bendro tikslo. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre nuo pat jo atidarymo visi buvome kaip viena šeima. Kartais vieni labiau sužibėdavo, kartais – kiti: tai priklausė nuo repertuaro, nuo skirtų vaidmenų. Bet netgi vedantieji solistai ar baleto artistai, laimintys tarptautinius konkursus bei kviečiami į kitus teatrus dainuoti ar šokti, neatsisakydavo stovėti chore ar pasirodyti kordebalete, jei to reikėdavo mūsų trupei. Ir tai iki šiol visiems įprasta. Žinau, kad kituose teatruose taip nėra, bet mūsų teatre šlovė dar niekam neapsuko galvos. Iš kitur atvažiavę stebisi, kad pas mus tokia šilta atmosfera.

Kaip operos solistas esate sukūręs daugiau nei pusšimtį vaidmenų. Koks įsimintiniausias, artimiausias?

Nebūsiu originalus tvirtindamas, kad pirmasis pagrindinis vaidmuo ir būna pats įsimintiniausias. O man tai buvo net du pagrindiniai vaidmenys tame pačiame spektaklyje. Mane, visai dar „žalią“, pastebėjo režisierė Nijolė Krotkutė, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre stačiusi spektaklį vaikams „Kardemono žmonės ir plėšikai“. Gavau dviejų plėšikų vaidmenis – Jaspero ir Junatano. Sakė – pabandyk, kurį padarysi, tą ir vaidinsi. Gal pavyko abu, nes abu ir teko vaidinti.

Ar menininkui lengva tapti geru administratoriumi?

Galiu pasakyti tiek, kad yra žmonių visokių. Vieni netinkami nei tam, nei kitam, o kiti gali dirbti bet kokį darbą ir visur tinka. Štai Virgilijus Noreika buvo aukščiausio lygio operos solistas ir puikiai vadovavo Lietuvos operos ir baleto teatrui. Stasys Domarkas taip pat buvo aukščiausio lygio dirigentas ir Kauno (o vėliau – ir Klaipėdos) valstybinio muzikinio teatro vadovas. Dabartinė mūsų teatro pavaduotoja menui profesionali pianistė Audronė Juozauskaitė – taip pat puikus teigiamas pavyzdys.

Ar besivystančios technologijos keičia teatro žiūrovus?

Žinoma. Anksčiau spektakliai galėdavo trukti keturias ar penkias valandas, juose galėdavo beveik nebūti veiksmo – svarbiausia, kad atlikėjai būtų stiprūs. Dabar tokius spektaklius kupiūruoja, trumpina iki pusantros valandos, ir būtinai scenoje kažkas turi smarkiai suktis, judėti, kad išlaikytų žiūrovų dėmesį. Manau, tai televizijos, holivudinio kino įtaka. Dabar žmogui reikia greitai vartojamo produkto, nesvarbu turinys.

Sunku jūsų nepavadinti Virgiu… Gal būta su tuo susijusių smagių istorijų?

Kadangi pavardė ilga ir griozdiška, sunkiai ištariama, dažnai mane pagal pavardės pradžią vadina Virgiu. Solistas Virginijus Pupšys juokais dar pavadina Virgiu Navičiumi. Bet žmonės vadindavo ir Virguliavičium, ir Birkanavičium – visaip, kaip jiems pasigirsdavo…

Kaip pasitikote šventes?

Mūsų šeima nešvenčia kalendorinių švenčių. Mes neprisirišame prie jokių datų, o švenčiame tuomet, kai mums norisi tai daryti. Sugalvoju žmonai padovanoti ką nors – štai ir šventė. Arba sūnų pasiimu į kelionę – taip pat šventė…

Laisvalaikio beveik nebūna, nes turiu tik vieną laisvą dieną per savaitę. Tai per ją ir nuveikiu visus buitinius bei kitokius šeimai reikalingus darbus. Be to, dažnai laisvadieniais tenka dirbti ir pavaldinių nuodėmklausiu, kai bendradarbiai skambina pasiskųsti ar pasiguosti.

Atostogų metu stengiuosi nelikti namuose. Mėgstu keliones lėktuvais, traukiniais, autobusais, o ypač – dviračiais. Su šia transporto priemone išvažinėjau visą Lietuvą, beveik visą Latviją ir dalį Lenkijos. Visas keliones organizuoju pats – nepasikliauju turizmo agentūromis. Ieškau man įdomių vietų, numatau, kur nakvosiu: tai gali būti viešbutis ar kempingas, bet būna ir palapinė pamiškėje, prie kokio nors vandens telkinio. Būna, kad į tokias keliones vykstame su kolegomis.

Gyvenimo prasmė pagal Vytautą Virganavičių?

Tikėjimas, viltis, meilė! Be šių trijų, o ypač meilės, jokios gyvenimo prasmės nėra.

Naujienlaiškių prenumerata