Parfumeris Aistis Mickevičius parinko kvapą Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, „tai – unikali idėja, su tuo nesusidūriau nei Lietuvoje, nei užsienyje!“

Kitą penktadienį (balandžio 14 d.) apsilankiusiųjų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre laukia ypatingas įvykis – teatras į juos prabils išraiškingu kvapu, kurį parinko žymus parfumeris, pirmojo Lietuvoje registruoto nišinės autorinės parfumerijos ženklo „FUMparFUM“ kūrėjas Aistis Mickevičius. Šį rudenį penkmetį atšventusio parfumerijos ženklo kūrėjas tikino, kad per visus tuos metus dar neteko imtis tokios neįprastos užduoties.

– Kaip reagavote į muzikinio teatro prašymą parinkti kvapą? Ar dažnai sulaukiate panašių užsakymų?

– Iš principo dar neteko dirbti su kvapais ir teatru. Joks teatras dėl to nesikreipė.

Man teatras ir kvapas – neatsiejami dalykai ir matau didžiulį potencialą. Net mano kvepalai dažnai vadinami teatrališkais, be to, man ir kaip aktoriui, teatras nėra svetima erdvė. Ne kartą esu mąstęs, kodėl teatras taip mažai išnaudoja kvapo galimybes. Juk galima ne tik patalpas kvėpinti, net ir spektaklis gali labai tikslingai kvepėti.

Tobulas, bet tik vienas to pavyzdys, Oskaro Koršunovo spektaklis „Ugnies veidas“ – jo finale pasklisdavo benzino kvapas. Tas kvapas buvo teatrinis elementas, padedantis geriau suvokti pjesę.

– Ar, jūsų žiniomis, yra precedentas kvėpinti kultūros įstaigas – šiandienis ar istorinis?

– Neteko girdėti tokio atvejo. Nei Lietuvoje, nei kiek užsienyje teko lankytis – niekada nejutau, kad teatras būtų kvėpinamas. Tad tai yra unikali idėja.

Turbūt teko bent girdėti apie kvapų marketingą, kiek juo domiuosi, pastebėjau, kad mūsų šalyje jis prigyja sunkiai. Dar ne visi supranta, kad kvapo pagalba galima skleisti įvairias žinutes apsilankantiems vienoje ar kitoje įstaigoje. Užsienyje tai jau ganėtinai plačiai naudojamas dalykas – dar viena komunikacijos priemonė, papildoma vizitinė kortelė, padedanti pritraukti klientus ar atitinkamai juos nuteikti.

– Kuo vadovavotės parinkdamas kvapą muzikiniam teatrui, kurias jo „asmenybės“ savybes norėjote pabrėžti?

– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre lankiausi tik vieną kartą, bet labai detaliai jį apžiūrėjau. Teatro vadovas Jonas Sakalauskas – labai malonus žmogus, tad pamačiau ne tik pagrindines erdves, jis man aprodė ir pačius įvairiausius užkaborius. Pastatas pasirodė gana šaltas ir atšiaurus, jame daug betono. Kaip priešpriešą šioms jo savybėms parinkau aromatą, kuris turi daug šiltų medienos natų. Mums, lietuviams, miškas, medis ir pastarojo skleidžiama šiluma yra be abejonės artimesni nei betonas. Teatro kvapas kontrastuos su pastatu, neimituos jo aplinkos. Taip pat tai nėra fantastiškos prabangos kvapas, tai – geras, tvirtas miško ir medienos kvapas. Norėjau, kad jis skatintų teatro lankytojus pasijusti jaukiau, šilčiau, suartintų juos ir nuteiktų tam tikrai meninei intrigai.

Norėčiau pabrėžti, kad kvapas nebuvo siejamas su to vakaro spektakliu. Tai kvapas teatrui, kultūrinei erdvei.

– Gal galite papasakoti kokia bus teatro kvapo abėcėlė?

– Panaudotos ryškios medienos natos: kedro bei mūsų kraštams nebūdingo agarmedžio esencijos, šiek tiek citrusinių vaisių esencijų. Tarp kitko, kvapų marketinge citrusinių vaisių kvapas naudojamas, kuomet siekiama žmones nuteikti pakiliai, žvaliai – juk svarbu spektaklį stebėti budriam.

Apibendrinant, viršutinės natos – citrusai, o po jų atsiskleidžia medžio niuansai. Pagrindinė nata – kedras.

– Teatro kvapas bus atskleidžiamas prieš P. Čaikovskio operą „Jolanta“, kurioje pasakojama aklos princesės istorija. Šios operos režisierius R. Banionis auditoriją kviečia svarstyti apie giluminį, tikrąjį regėjimą. Tai proga įvertinti ir visas jusles, kuriomis patiriamas pasaulis, kuo, jūsų nuomone, ypatinga uoslė, kiek ši juslė svarbi ir kaip ji veikia žmogų?

– Priešistoriniais laikais ši juslė buvo svarbi išlikimui – žmogus ne tik matė, lytėjo, girdėjo – priešą jis ir užuosdavo. Žmogus uodė ne tik priešus ar grobį, bet ir oro pokyčius, daugybę kitų dalykų.

Šuo gali užuosti kelis tūkstančius kvapų, tuo tarpu istorijos tėkmėje žmogaus uoslė ne vystėsi, o buko. Būtų puiku, jei būtume neapleidę šios juslės.

Įdomu tai, kad retai bejaučiame tiesioginį ryšį tarp to, ką užuodžiame ir smegenų siunčiamos informacijos. Gyvename tarsi kvapų chaose – mus supa daugybė kvapų, bet nesugebame jų identifikuoti. Tai yra, jei nematome, kad prieš mus rožė – nesuprantame, kad užuodžiame jos kvapą. Esu daręs kelis seansus, kuomet duodavau uostyti esencijas ir nepasakydavau, kas uodžiama – žmonės nesugebėdavo atpažinti net labai akivaizdžių dalykų.

Atrodo, kad ilgainiui atsisakome šio labai svarbaus jutimo. O gaila. Nes kvapas dar viena kalba, kurią galima mokėti. Jei bandelių kepykloje pasklis vanilės ar karamelės kvapas, pirkėjams nevalingai burnoje ims kauptis seilės. Kvapas glaudžiai susijęs ir su prisiminimais, tad minėtos bandelių parduotuvės kvapas pirkėjus perkels į vaikystę, močiutės virtuvę, primins jos keptus pyragus ir bandeles. Kvapai tiesiogiai veikia mūsų emocinę atmintį, jų pagalba galime pasiekti tolimiausius prisiminimus, jie taip pat gali perkelti net ir ten, kur niekada nebuvome – į vaizduotės teritoriją.

Ne veltui šiandien aukštajai parfumerijai yra suteiktas aštuntosios meno rūšies statusas. Žmones paveikti galinčių sudėtingų kvapų kompozicijų kūrimas yra meninis uždavinys. O ir tie kvapai taip pat nėra vien komercinis produktas, tai kur kas daugiau.

Naujienlaiškių prenumerata