Dirigento Tomo Ambrazaičio vardą uosta-miestyje žino daugelis muzikai artimų žmonių. Patyręs chorvedys, pedagogas, buvęs Šiaulių valstybinio choro „Polifonija" vadovas, dirbęs ir su Klaipėdos kameriniu orkestru, šiemet ėmėsi naujo iššūkio ir stojo prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro dirigento pulto. Nors šiandien jo mostui patikėtas bene solidžiausias teatro pastatymas - G. Puccini opera „Bohema", T.Ambrozaitis save vadina angliakasiu ir prisipažįsta nekenčiantis paviršutiniškų dalykų. „Turiu savyje išnešioti muziką, atrasti visą smulkmę, išnarstyti po vieną natą. Kad ateitų švarraštis, turi būti stiprus juodraštis", - tvirtino dirigentas.

Vienas kelias

– Prisiminkime pradžių. Baigęs S. Šimkaus konservatorijos tris kursus, išvažiavote studijuoti į Vilnių, kai visi bendrakursiai liko čia, Klaipėdoje. Kaip taip susiklostė?

– Išvykimas į Vilnių studijuoti nebuvo suplanuotas. 1996 m. Kaune dalyvau­damas respublikiniame jaunųjų choro dirigentų konkurse, laimėjau pirmąją vielą. Po konkurso, kai Įvyko pokalbis su komisija, tuometis Choro katedros vedėjas pro!. Povilas Gylys pasakė, kad laimėtojas gali iškart stoti į Muzikos akademiją ir jam nereikės laikyti stojamųjų egzaminų. Tuo metu buvau trečiame S. Šimkaus konservatorijos kurse. Pamenu, tuometė konservatori­jos direktorė Biruta Vaišienė davė tokį baltą lapą. vidurinio mokslo baigimo atestatą, ir aš su baltu lapu rankose, neturėdamas jokio kilo diplomo, išvažiavau į Vilnių. Tačiau niuansų ten nuvykus buvo. P.Gylys žodžio nesi­laikė ir vis dėlto teko laikyti stojamąjį specialybės egzaminą. Ačiū Dievui, kad trečiuosiuose akademijos rūmuose dir­busi budėtoja leido per naktį ruoštis, groti. Kitą rytą ėjau laikyti egzamino.

– Iš kur jumyse muzika? Šeimoje buvo muzikantų?

– Apie tai, kad turiu kažkokią klausą, visi išgirdo pirmiausia per giminės balius, kai prie stalo ėmiau su visais traukti dainas. Muzikinė linija, ma­tyt, atėjo iš mamos pusės. Ji baigė S. Šimkaus konservatoriją, tuometi mu­zikos technikumą, gavusi paskyrimą, dirbo naujai pastatytos Šilutės muzikos mokyklos Teorinio skyriaus vedėja.

Nors didžiausią įtaką man turbūt padarė choras „Gintarėlis“. Buvau an­trokas. Kai į mokyklą atėjo „Gintarėlio“ vadovas, iki šiol J. Kačinsko muzikos mokykloje dirbantis mokytojas Petras Mikutis, rinktis gabių muzikai ber­niuką Tiesa, šeštoje klasėje pasakiau, kad viskas, daugiau muzikos nenoriu, mesiu. Ir tada a. a. mokytojas Juozas

Kubilius atvažiavo pas mamą ir, mane išviję į lauką, abu suvedė savas teorijas, po kurių sulaukiau griežto mamos ver­dikto, kad privalau baigti muzikos mo­kyklą. O jau kai pabaigsiu, neva galėsiu daryti ką panorėjęs. Taip aš ir praleidau septynerius melus „Gintarėlyje“, t. y. tuometėje 2-ojoje muzikos mokykloje, kur mokiausi chorinio dainavimo.

Na, o baigęs muzikos mokyklą, jau kilo kelio neturėjau, – teko rinktis stu­dijas. susijusias su muzika. Paskutinėje klasėje mokytojas J.Kubilius duodavo padirbėti su atskiromis choro grupelė­mis, pamokyti jas solfedžiuoti. Tada ir supratau, kad busiu dirigentas, o mano svajonės studijuoti universitete lietuvių kalbą, baltistiką – nuplaukia. Įstojau j S.Šimkaus konservatoriją. Tiesa, per stojamuosius buvo agitavusiųjų rinktis pianisto specialybę, bet griežtai pasa­kiau. kad jau aš tų gamų ir arpedžio per dienas nebarškinsiu.

„Graužė“ mokslus

– Kurios asmenybės jums – būsimam dirigentui – jaunystėje turėjo didžiau­sia įtaka?

Mokydamasis muzikos mokykloje apie tai negalvojau. Bet konservatori­joje studijavau pas mokytoją Purlienę – vieną geriausių chorinio dirigavimo pedagogių, puikią choro vadovę. Ji labai anksti man leido padirbėti su choru, su atskirais balsais. Nuo 1995 m. jau dirbau konservatorijoje chormeisteriu, turėjau pusę etato ir eidavau kartu su savo dėstytojais pasiimti atlyginimo, bene 32 litų. Apimdavo keistas jausmas – kažkoks vaikelis su dėstytojais kartu stovi ir laukia atlyginimo. Jaučiausi svarbus, bet visas svarbumas užge­so nuvykus studijuoti į Vilnių. Ten supratau, kad dar reikia tyliai pabūti ir gerokai padirbėti, kad pasijusčiau lygia­vertis su besimokančiaisiais akademi­joje. Patekęs į Jono Aleksos klasę, tikrai turėjau gerokai mokslus „pagraužti“.

Naujienlaiškių prenumerata