Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Operos
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Giovanni Battista PERGOLESI
Tarnaitė ponia
 

Libreto autorius – Gennaro Antonio FEDERICO. Į lietuvių kalbą vertė Vlada MIKŠTAITĖ.

 

1 veiksmo komiška opera

 

Pagrindinius vaidmenis atlieka Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Vokalinės muzikos katedros studentai (dėst.: prof. Eduardas KANIAVA, prof. Valentina VADOKLIENĖ, doc. Ramūnas KAUBRYS)

 

Premjera – 2006 m. liepos 26 d., Klaipėda
Trukmė ~ 1 val.

 

 


Režisierius:
Dirigentas:
Scenografė:
Marija BENETYTĖ
Kostiumų dailininkė:
Muzikos vadovas:
Eduardas KANIAVA

Pagrindiniai atlikėjai
Uberto, pagyvenęs ponas 
Modestas NARMONTAS 
 
Serpina, jo tarnaitė 
 
Vesponė, jo tarnas 
 
Angeliukas 
 


Veiksmas vyksta Italijoje 18-ame amžiuje

Tarnaitė Serpina (vardo reikšmė – „maža gyvatė“) tvarko turtingo viengungio Uberto namų ūkį. Tam, kad išvengtų valdingų nuotaikų, jis pareiškia ketinantis vesti. Serpina atkerta, kad ji pati bus šių namų šeimininkė.


Pirmiausia tarnaitė sugalvoja išsiaiškinti, ar ja pasitiki – apsimeta, kad planuoja ištekėti, ir pristato kapitoną Trankuolį, o iš tikrųjų – persirengusį tarną Vesponę. Po susitikimo su šiurkščiu kareiviu, Ubertas užjaučia ir gailisi Serpinos. Tada, kai ji pareikalauja, kad ponas sumokėtų kraitį arba vestų – Uberto pasirenka vedybas, taip paversdamas tarnaitę namų šeimininke.

Italijos Mozartas – taip dėl savo muzikos lengvumo, grakštumo, užkrečiančio paprastumo, neapsakomo grožio ir ankstyvos kūrybinės brandos vadinamas Giovanni Battista Pergolesi. Per savo trumpą gyvenimą sukūręs aštuonias operas, nemažai oratorijų, mišių, kantatų ir įvairios religinės muzikos kūrinių, jis ypač dažnai prisimenamas dėl šmaikščių muzikinių intermedijų.


Dvidešimt trejų metų batsiuvio sūnus Giovanni Draghi, vėliau savo pavardę susiejęs su gimtuoju Šiaurės Italijos miesteliu Pergola, kažin ar sapnavo, kad iš tų pokštų vėliau rasis opera buffa, pasiekusi tokią skirtingą kulminaciją Mozarto ir Rossini kūriniuose. Ir nenujautė, kad po trejų metų užsidarys vienuolyne, o per paskutinius džiovos pakirsto gyvenimo mėnesius pabaigs savo didžiausią kūrinį – oratoriją „Stabat Mater“.

Komponuoti smagius intermezzo pradėjo Venecijoje. Neapoliečiai nusižiūrėjo, pabandė (nevengdami neapolietiško dialekto), priėmė „žaidimo taisykles“ – veikia du personažai, o jei būtinai prireikia trečio, tai scenoje jis vaidina nė žodžio nepratardamas. Aišku, kad tai kukli anuomet Italijoje klestėjusios commedia dell‘arte atšakėlė. Nors aktorių ištisai improvizuojamo teksto nebeliko (tai daryti dainuojant būtų kebloka), bet tebesireiškė gaivus teatriškumas.

1733 m. Pergolesi Neapolyje paįvairino savo paties prakilniai rimtos operos „Išdidus belaisvis“ spektaklį operiniu intermezzo „Tarnaitė ponia.“ Intermedija publiką smagino per pertraukas, o vakaro visuma buvo skirta imperatorės Elžbietos Kotrynos gimtadieniui. Gal šiandien to ir nevertėtų prisiminti, jeigu intarpai nebūtų bemat nustelbę didžiųjų veiksmų ir pradėti atlikti be jų (kai kas tvirtina, kad taip nutiko jau rytojaus dieną).


Netrukus „Tarnaitės ponios“ libretas buvo išverstas į daugelį kalbų (tarp jų – į švedų ir rusų), o Pergolesi užkariavo net Amerikos simpatijas – paskutiniajame 18-ojo amžiaus dešimtmetyje „Tarnaitė ponia“ buvo atlikta Baltimorėje ir Niujorke.


Antrasis atlikimas Paryžiuje 1752 m. įžiebė įžymiuosius debatus, pavadintus „Querelle des Bouffons“, tarp aristokratiškojo prancūziškojo stiliaus šalininkų ir tų, kurie labiau palaikė populiaresnį itališkąjį stilių.


„Tarnaitė ponia“ išsiskyrė gyvais šokio intarpais, buitinėmis melodijomis, nuotaikingu siužetu (tipiški veikėjai – senas, turtingas šeimininkas ir gudruolė tarnaitė). Intarpai apie senbernį ir jo tarnus, pateikiami įvairiose muzikinėse ir net baletinėse interpretacijose, per porą dešimtmečių aplankė daugiau nei šešiasdešimties teatrų scenas.


Italas Giovanni Paisiello, Rusijos imperatorės Jekaterinos II pakviestas, aštuonetą metų darbavosi Peterburge. Greta kitų darbų jis uvertiūra, dviem arijomis ir duetu papildė seniai kape besiilsinčio tėvynainio kūrinėlį ir tokį jį parodė Carskoje Selo rūmų teatre.
Rousseau ir enciklopedistai su savo sekėjais gyrė „Tarnaitę ponią“ kaip natūralios, gyvenimiškos komedijos modelį.

Pastatymai Lietuvoje:
1970 m. Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, režisierė Vlada Mikštaitė, solistai Teresė Chmieliauskaitė ir Juozas Malikonis
1976 m. Lietuvos operos ir baleto teatras, dirigentas Jonas Aleksa, režisierė Vlada Mikštaitė, scenografė Regina Songailaitė
1999 m. Šv. Kristupo muzikos festivalis, dirigentas Pekka Haapasalo (Suomija), solistai Asta Krikščiūnaitė ir Ignas Misiūra
2005 m. Lietuvos nacionalinė filharmonija; dirigentas Vytautas Lukočius, režisierius Nerijus Petrokas, solistai Milda Smalkytė ir Ignas Misiūra
2006 m. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, dirigentas Dmitrijus Zlotnikas, režisierius Ramūnas Kaubrys, solistai Rita Petrauskaitė, Artūras Kozlovskis, Stanislovas Rezgevičius