Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2018 Sausis »
PAT KPn ŠS
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31
Afiša

Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Eduardas Kaniava: "Opera - didžioji mano meilė"
2014-04-03

ĮŽVALGA. "Mano žmona kartą yra pasakiusi: "Tu scenoje jautiesi geriau, negu gyvenime", - pacitavo dainininkas Eduardas Kaniava.

"Lietuva yra ne išvažinėta, o išsiuvinėta, nėra kampelio, kur nesu padainavęs. Kai noriu pasigirti, sakau: "Man vis dar trūksta laiko", - sakė Klaipėdos universiteto profesorius, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pedagogas, solistas Eduardas Kaniava, kuris jau 56 metus yra scenoje, ir šiuo metu rengia koncertą XXVII Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sezonui.


Kodėl sezonui parengėte 2 dalių koncertą "Auksiniai G. Puccini operų puslapiai" - kodėl pasirinkote šį kompozitorių?


Mūsų teatre aš truputį ir pasigendu tokio operinio repertuaro, o yra dainininkų, kurie tikrai pajėgūs dainuoti ir sunkiausias operas. Pasirinkdamas operas "Toska" ir "Bohema" pasinaudojau savo statusu, jog teatre esu meno tarybos pirmininkas, ir sieksiu, kad viena iš tų operų būtų statoma Klaipėdos muzikiniame teatre.

Laukiu balandžio 15 dienos su nerimu, todėl, kad kūriniai yra sudėtingi, be to, I "Bohemos" dalį diriguos debiutuojantis dirigentas Karolis Variakojis.

 
Jūsų vaikystėje anksti prasidėjo pažintis su muzika...


Mano tėvelis buvo muzikantas, grojo trombonu Kauno operos teatre, ir besikuriančios Klaipėdos miesto operos orkestre. Aš ir gimęs esu Klaipėdoje, tad muzikinis teatras plačiąja prasme vaikystėje buvo artimas, esu matęs pačius didžiausius tarpukario Lietuvos korifėjus dainininkus - Kiprą Petrauską, Antaną Kučingį ir Aleksandrą Staškevičiūtę. Klaipėdos dramos teatre aktorius, pagrindinių vaidmenų atlikėjas buvo mano mamos brolis Juozas Palubinskas, vėliau, kaip ir daugelis scenos meistrų, emigravęs, buvo didelis autoritetas.


Tapti dainininku negalvojau, nors nuo ketverių metų sėdėjau prie fortepijono, pas mane ateidavo muzikos mokytojas. Tada turėjau kalbos defektą: neištardavau priebalsio "r".


Norėjote būti chirurgas, kaip dainininką jus atrado legendinis Lietuvos tenoras Kipras Petrauskas.


Ir dabar žaviuosi ta profesija, bet aš labai vidutiniškai mokiausi. Kad patektum į tuometinį Kauno medicinos institutą, reikėjo turėti gerą pažangumo vidurkį. Sugalvojau nekaltą gudrybę: įstojau į Veterinarijos akademiją, kur konkursai buvo nedideli, ir, baigus pirmąjį kursą, galėjai nelaikęs egzaminų pereiti į I medicinos instituto kursą.


Bet likimas ar mano žvaigždė sužaidė savo žaidimą. Kauno veterinarijos akademija garsėjo savo vyrų choru, buvau pakviestas ten dainuoti, ir man patikėjo solinę dainą, Jono Švedo "Baltas gėles". Ir vėl lemtis: dainuojant ją su choru Lietuvos filharmonijos salėje antroje eilėje sėdėjo Kipras Petrauskas. Jau po I koncerto dalies jis mane susiieškojo ir pasakė: "Tau, berniuk, reikia ne paskui karvių uodegas vaikščioti, bet dainuoti."

 
Man buvo 21-eri, o maestro jau buvo senyvo amžiaus, jo net ne kultas, o ta pavardė išskirtinė tarp kitų puikių profesionalų. Aš studijavau jo ir profesoriaus Petro Olekos klasėje. Po užsiėmimų su Petrausku per skverą eidavome į kiną, ir, įsivaizduokite, tai būdavo ir garbė, ir "fanaberija". Jis buvo be galo demokratiškas žmogus.


Tačiau teko su Kipru Petrausku kartu ir dainuoti.

Su juo dainavau vieną vienintelį kartą, tai buvo spektaklis, kurį esu įrašęs aukso raidėmis, tai buvo epizodinis vaidmuo Džiuzepės Verdžio operoje "Otelas", kur aš, ketvirto kurso studentas ir teatro artistas, išeidavau kaip šauklio personažas su fraze: "Sargyba praneša apie Venecijos galerą, kuria atvyko pasiuntiniai." K. Petrauskas atsakydavo: "Na, gerai", ir mano epizodiškiausias, koks gali būti, vaidmuo pasibaigdavo.


Sakykite, kaip savo balsą pavertėte tokiu giliu, turtingu, kaip tapote tokiu artistu, apie kurį kritikai rašė, kad pavergiate neslepiamu optimizmu, vaikišku sielos tyrumu, begaliniu pasitikėjimu žmonėmis?


Yra bloga savoka "fanatikas", bet manau, kad profesinis fanatizmas nėra blogai. Kenčiu, kad neturiu tikro kito pomėgio. Bandžiau meškerioti, net medžioti, niekas nepatiko, ir taip sutapo, kad mano profesija ir pomėgis yra dainavimas. Tai daug ką lemia. Scenoje su dabartiniais padainavimais, kurie retėja, jau esu 56-uosius metus. Ir dar noriu padainuoti, rytoj važiuoju į televiziją, žinote, malonu, kad dar prisimena, tai pasaldina mano profesinę savimeilę.


Savo knygoje "Dainavimas - toks mano amatas" rašėte, kad kiekvienas laikotarpis formuoja vis kitokį požiūrį į profesinę veiklą, nepamirštate savęs studijų metais. Tada turėjote tik rusų dainininkų įrašus, o kiti sunkiai gaunami, keliavo per rankas. 1962 metais jūsų kolega iš Amerikos parsivežė italų įdainuotą Dž. Verdžio operos "Don Carlos" plokštelę, eilėse laukdavote jos paklausyti. Kas tada galėjo pagalvoti, kad surengsite 700 rečitalių, išvyksite į Venesuelą dėstyti.


Prisimename 1990-1992 metus, kai atgavome nepriklausomybę, kai esant dideliam tautiniam pakilimui buvo kultūrinis štilis. Salės būdavo apytuštės, teatras - mažai lankomas. Vienas mūsų didžiausių kultūros puoselėtojų, ilgametis diplomatas, tuo metu ambasadorius Venesueloje Antanas Dambrava pasiūlė man su Virgilijumi Noreikia važiuoti į Karakase besikuriančią Lotynų Amerikos dainavimo akademiją. Susikrovėme lagaminus, pasiėmėme žmonas ir išvykome. Man ten buvo sakoma: "Norėtųsi, kad Venesuela taptų jūsų antrąja tėvyne", planavo ateityje man didesnius darbus, bet užsibuvau nepilnus dvejus metus. Tiek, kad pagyvenau Venesueloje, žinau tą aplinką, klimatą.

 

Kokia tai aplinka?


Lotynų amerikiečių balsai yra labai geri, aukšti; mano klasėje buvo puikūs tenorai, bet jie visi buvo be muzikinio išsilavinimo, ir jiems reikėjo vos ne sukalti kiekvieną žodį, kiekvieną frazę, darbas buvo kaip mokyti abėcėlę, tai nesakyčiau, kad jaučiau didelį kūrybinį džiaugsmą, bet tas laikas buvo labai įdomus. Tuo metu jau traukė į Lietuvą, nes čia muzikinis teatro gyvenimas įgavo sparnus.


Tiek metų kopus į sceną kokie reiškiniai įsiminė?


Tenka pasidžiaugti, kad dainuota daug ir aplankyta 70 šalių, vaidmenų taip pat nemažai atlikta. Sunku išskirti ką nors. Prisimenu vieną kelionę, kuri man buvo labai sunki ir baigėsi dramatiškai, nes tris mėnesius sirgau, negalėjau dainuoti - tai buvo Australija ir Naujoji Zelandija, kur per 105 dienas aš padainavau 99 koncertus. O šiaip prisimenu savo gastroles Havanoje, Kuboje, garsiajame Garsijos Lorkos teatre, kur dirbau tris mėnesius, ruošdamas Žermono vaidmenį Verdžio "Traviatoje", dainavau dešimtyje premjerinių spektaklių.


Šiaip kai paminiu, kad buvau aplankęs tiek daug šalių, klausiama, kur man patiko labiausiai. Žinote, kas yra artisto kelionė? Oro uostas, automobilis, viešbutis, koncertų salėje repeticijos, vienas kitas suvenyras, įgytas parduotuvėje, ir vėl viešbutis ir oro uostas, bet jau esi tarytum buvęs. O kur esu tikrai buvęs, tai Bulgarija, kur gyvenau daugiau kaip metus, ir Venesuela, kai žinojau, kas yra nusipirkti maisto, jį gaminti, kai esi susietas su kasdiene buitimi. Oro uostai visur panašūs, skiriasi gal tik salės ir partneriai, repertuaras.


Ar kai vaidindavote, įsimylėdavote savo scenos partnerę?

 
Tai klausimas, į kurį iki šiol pats sau negaliu atsakyti. Visada reikšmingas buvo žiūrovas ir klausytojas, kuriuos į jubiliejinius koncertus atvesdavo meilė. Atrodo, atlieki labai mėgstamą kūrinį, šalia tavęs yra puikus partneris, dainuoji aplinkoje, kur labai gera akustika, fizinė būsena, ir nepavyksta, o būna atvirkščiai. Ir aš dažnai pagalvoju, kas sėdi salėje, tas biolaukas labai svarbu: vieną vakarą nuteikia tave, įkvepia nesuprantama jėga, kuri priverčia visiškai atsiskleisti, ir būna, kad save keli už sėdynės, bet kažkas yra ne taip. Žiūrovas dalyvauja kūrybiniame procese.

 
Dainininko profesija skiriasi nuo kitų muzikantų, nes mums dar mokantis reikia pasigaminti savo instrumentą ir juo groti. Vaikas sėdasi prie pianino, pasiima smuikelį ar birbynę jau gatavus.

Tai kaip reikia tą instrumentą pasigaminti? Sakėte, kad dainininko talentas sunkiai apibrėžiamas. Vienas studentas, regis, ateina su aiškiu tikslu, bet antrame kurse jo kūrybiniai ratukai ima buksuoti. Būna atvirkščiai - žmogus vos patenka į akademiją, bet vėliau jis lyg iš naujo atgimsta.


Čia prasideda begalybė, tai vėl klausimai, į kuriuos tiek metų nesugebu atsakyti. Balsą, didelį ar mažą, turi visi, gražų ar negražų tembrą, bet gebėjimas dainuoti yra kita, tai ypač akivaizdu, kai dirbi pedagoginį darbą. Man išliko atmintyje pokalbis televizijoje su garsiu Lietuvoje medžio drožėju Užkurniu, kuris, paklaustas žurnalisto, kaip jo rankos sukuria tokius stebuklus, nusijuokė: "Tai kad ne rankos kuria, galva diktuoja." Iš tikrųjų, ir aš sakau, kad kiekvienas mes komandas gauname iš kitur, iš aukštai, tai yra esmė. Mąstymas yra svarbiausias kiekvienoje profesijoje, nuo jo priklauso sėkmė. Kartą dirbdamas Vilniuje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje turėjau 72 studentus dainininkus, ir kolegos Vladimiro Prudnikovo paklausiau: "Kaip manai, kiek iš jų taps dainininkais?" Jis atsakė, kad gal kokie 7. Kalbėdamas su Vilniaus universiteto rektoriumi, papasakojau šį pokalbį, ir jis pasakė, kad tai labai geras procentas, ir kad jeigu iš tų, kurie įstoja į mediciną, ekonomiką, žurnalistiką, 10 procentų taptų puikiais specialistais, galėtume vaikščioti iškėlę galvas.

Kaip atsitiko, kad "Metų žmogaus" titulą jums suteikė Kembridžo universitetas?


Tai buvo seniai, 1992 metais. Manau, kad tai įvyko dėl to, kad tuo metu Lietuvai buvo skiriamas didelis dėmesys. Pirmiausia man atsiuntė didelę anketą, į kurią atsakiau formaliai. Praėjus pusmečiui gavau dokumentą, kad esu Metų žmogus. Titulų turiu daug, malonu, bet tai yra trumpalaikis džiaugsmas.


Kas jums asmeniškai yra muzika? Ar ji dieviškumo apraiška?


Jei bandyčiau apibrėžti, manau, kad nėra žmogaus, kuris mintyse nemuzikuotų, žiūrėkit, šeimininkė verda sriubą ir niūniuoja dainą, jeigu negarsiai, tai jos galvoje ta melodija vis tiek skamba. Neduok Dieve, jeigu tave užvaldo koks motyvas, kuris persekioja tris paras. Mus visus valdo muzika, net pasąmonėje. Turėjau kalytę taksę, ir kai namuose prasidainuodavau, ji nuščiuvusi klausėsi. Ir keletą kartų, kai pradėjau dainuoti, aplojo.


Nelaikome savęs dievais, kad ir kokia būtų profesija, ji siejama su problemomis, ne tiek, kad nemiegotum ar dingtų apetitas. Turiu vieną mano pirmųjų Pučinio operos "Sevilijos kirpėjas" afišų, ant kurios pedagogas P. Oleka užrašė dedikaciją: "Eduli, neužmiršk, kad puikybė yra pradžia visų blogybių."


Kai klausiausi pianistės Mūzos Rubackytės, keli kūriniai sukėlė nevaldomą ašarų tvaną... Kada verkiate jūs?


Su M. Rubackyte mes turėjome nuostabią kelionę 1985 metais, mėnesį koncertavome Argentinoje. Neduokdie, dainininkas pradėtų verkti, sūrios ašaros užspaustų balso klostes, užspringtum įsijautęs.

 
Ką jums reiškia žmonos Barboros Abramavičiūtės-Kaniavienės, dramos aktorės, Klaipėdos universiteto Dainavimo katedros sceninės kalbos ir vaidybos dėstytojos, palaikymas?


Ypač daug, mes kartu esame 45 metus. Ji yra persismelkusi mano profesija, ja gyvena ir pasakydavo, kas jai nepatiko, mano manymu, sėkmingame koncerte. Dabar ji sugeba išlaukti porą dienų ir tada pasakyti. Moters ir vyro santykiai yra viena, o dar yra toks draugas profesijoje, neprisimenu nė vieno spektaklio, jeigu nesu išvykęs, kad ji neklausytų.

 
Kokiais mokiniais didžiuojatės?

 
Nenorėčiau ką nors išskirti, man visi brangūs. Yra stebuklingas projektas "Triumfo arka": išėjo jaunas dainininkas, kartą parodė televizija, ir visa Lietuva jį žino. O yra puikiai dainuojančių Lietuvos nacionalinėje operoje pagrindinius vaidmenis, ir jį žino tik ratas to žanro mėgėjų. Klaipėdoje yra nuostabusis Mindaugas Rojus, visi tie, kurie dainuos Pučinį.


Kokias perspektyvas turi Klaipėdos muzikinis teatras, ar jis pakankamai gyvybingas?

Galime pasidžiaugti gerais dainininkais. Kai kada pagalvoju, kodėl baigusieji Lietuvos muzikos ir teatro akademiją taip vangiai atvažiuoja į Klaipėdą dirbti, tik vienkartinius koncertus. Stebuklingas miestas, gražus. Ten, kur dabar esame, yra kultūros rūmai, ne daugiau, kur scena ir akustika neidealios. Klaipėdos menų fakulteto koncertų salė - unikaliausia. Žinot, apie ką kalba Vilniaus filharmonijos klausytojai? "Žinote, aš norėčiau nueiti į koncertą, bet kur pastatysiu automobilį?"