Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2018 Sausis »
PAT KPn ŠS
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31
Afiša

Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
M. Rojus į Vakarus kol kas nesiveržia
2014-04-05

Mindaugas Rojus Vytauto Petriko nuotrauka
Su Placido Domingu lyginamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus kuklinasi vadinamas žvaigžde, bet jau kopia ir į sostinės Operos ir baleto teatro sceną. Jau kitą savaitgalį jis dainuos Figaro partiją Gioachino Rossinio operoje "Sevilijos kirpėjas".

Mokykloje nepažinojo natų

– Turite puikią pavardę scenos žmogui, be to, gamta apdovanojo ūgiu, esate nelietuviškai ryškus. Gal giminėje turėjote kitos tautos atstovų?

– Man mano pavardė neatrodo išskirtinė. Kartą Salantuose vienas žmogus rodė knygą apie Rojus, bet jis pats sakė, kad aš jų šakai nepriklausau. Itališko kraujo tikrai neturiu. Kur kas dažniau manęs paklausia, gal kuris iš protėvių buvo žydas. Mano abu tėvai tamsiaplaukiai. Kažkuris giminaitis yra pasakojęs, kad karo metais, kai vokiečiai šaudė žydus, bandė į jų būrį vesti ir mano senelį, bet klebonas išgelbėjo. Iš esmės esu tikras žemaitis.

– Esate kilęs iš Darbėnų. Kaip ir kada pajutote norą dainuoti ir kas padėjo suprasti, kad turite tam gamtos dovaną – balsą?

– Dvyliktos klasės pabaigoje pradėjau sukti galvą, ką man toliau daryti. Iki tol net minties neturėjau apie dainavimą. Tiesa, mokykloje, kai ruošdavomės oficialiems renginiams, dainavau A.Lemano dainas. Kažkas patarė bandyti eiti šia kryptimi. Per stojamąjį egzaminą dviem pirštais kažką pagrojau, tada net natų nepažinojau. Įstojau į S.Šimkaus konservatoriją, mokiausi chorvedybos. Po metų perėjau į dainavimą. Mano mokytoja buvo Valerija Balsytė. Va su ja ir darbavomės ilgiausią laiką.

Europai žemaičių kalbos nereikia

– Ar esate pastebėjęs, kad žmonės jus atpažįsta ne tik scenoje, bet ir gatvėje?


– Galbūt. Kartais jaučiu, kad atpažįsta, bet autografo dar niekas nėra paprašęs. O teatre labai malonu, kai po spektaklio įteikia gėlę, tada suprantu, kad žiūrovams patiko mano darbas. Aš labai džiaugiuosi, kai mane pakviečia kur nors dainuoti, tai yra tikras įvertinimas. Bet tai didžiausias televizijos nuopelnas. Man dėl to nejauku. Yra daugybė puikių aktorių, atrodo, apie juos turėtų kalbėti. Štai ir mūsų Muzikiniame teatre yra nuostabių žmonių, puikiai dainuojančių. Aš pašmėžavau televizijoje ir tapau atpažįstamas. Manau, to negana, kad taptum žvaigžde.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pasirodo ir kiti jauni dainininkai, išgarsinti televizijos, – Jeronimas Milius, Tomas Pavilionis. Tiesa, Tomas nebespėjo derinti darbo Klaipėdoje su vaidmenimis Operos ir baleto teatre Vilniuje ir iš uostamiesčio išvažiavo. O J.Milius kol kas tik atvažiuoja į Klaipėdą.

– Ką jums davė televizijos projektai?

– Televizija kiekvienam artistui tai vartai į žinomumą. Būtent tas išgarsinimas yra didžiausia vertybė. Net labai gabus žmogus gali visą gyvenimą dainuoti savo teatre, bet už jo durų taip likti niekam nežinomas. Būtent dėl išgarsinimo žmonės veržiasi į visus projektus, jei nedainuoja, tai šoka, čiuožia, kad tik būtų matomi. Nes visa tai garantuoja ne tik žinomumą, bet ir papildomus koncertus. Bet yra ir kita televizinių projektų pusė. Atvirai pasakius, važinėjimui į Vilnių išleidau visas savo santaupas. Tik dalyvaudamas antrojoje "Triumfo arkoje" gaudavau pinigų kelionei. Važinėdavau kaip studentas, ieškodamas pakeleivių socialiniuose tinkluose. Bet smagu, visokių nuotykių teko patirti. Kiekvieną kartą tekdavo aiškinti, koks mano darbas.

– Teko girdėti, kad ir jūs netrukus dainuosite sostinėje.

– Taip, balandžio 11 dieną numatyta G.Rossinio "Sevilijos kirpėjo" premjera. Aš esu vienas iš trijų Figaro vaidmens atlikėjų. Beje, dainuosime italų kalba. Ir tai nebuvo taip paprasta, iki tol dalyvavau daugybėje perklausų, bet vaidmenų negaudavau. Klaipėdoje jų turiu. Netrukus bus statomas "Misteris Iksas". Televizijos projektų metu buvau tikinamas, kad galiu dainuoti tenoru. Vilniuje mus mokantis italas ragina mane persikvalifikuoti, nors esu baritonas. Jis emocingai įtikinėja ir aiškina, kad aš tiesiog noriu ramaus gyvenimo, o ne dirbti, kad gerai uždirbčiau. Kol kas tik bandau, bet iki tikro tenoro man dar toli.

– O gal ketinate pabandyti savo jėgas Europoje?

– Europoje? Su žemaičių kalba? Moku tik rusų ir truputį italų kalbą. Angliškai kol kas, deja, nekalbu.

Nemėgstamo darbo nenorėtų

– Smalsu sužinoti apie jūsų šeimą.

– Turiu tik mamą. Mano mama dirbo labai sunkų darbą – remontavo geležinkelio bėgius. Tėtis prieš ketverius metus staiga mirė, širdis sustojo. Brolis ir sesė jau gal aštuonerius metus darbuojasi Airijoje. Sesuo viešbutyje kambarine dirba, brolis kažkokį sunkų darbą turi. Jie man kartais pasako: "Minde, varyk čia, dirbsi ir uždirbsi".

Bet aš suvokiu, kad man ten tektų dirbti nemėgstamą darbą. Juk neįmanomas toks variantas, kad nuvažiuočiau ten, užsidirbčiau, o paskui grįžęs su maišeliu pinigų pasiprašyčiau atgal dainuoti. Laikas nelaukia, visada rikiuojasi jaunų žmonių eilė už nugaros. Jau dabar yra visas būrys diplomuotų choristų, kurie aktyviai dalyvauja perklausose.

– Turite sūnų. Papasakokite truputį apie jį.

– Taip, jam netrukus bus treji. Kai palyginu jį su savo vaikystės nuotraukomis, man jis panašus į mane. Matomės, kol kas per teismus vaiko lankymo valandų nustatyti nereikia. Gaila, kad važinėjimas į Vilnių labai daug laiko atima, dėl to ir sūnui mažiau jo lieka. Nenoriu daug pasakoti apie asmeninį gyvenimą. Buvo laikas, kai gyvenau su balerina, kuri tapo mano vaiko mama. Šeima iš to negimė. Dabar mano gyvenimo moteris yra smuikininkė. Vestuvėms trūksta pinigų, bet esame vienas kitam įsipareigoję.

Už magistrinį pinigų nemokės

– O kaip dėl mokslų? Ar tiesa, kad nebaigėte magistro studijų?


– Buvo toks truputį... Mane užmušė ta mokslinių darbų rašliava. Nelankiau paskaitų, o ir mano mokslinio darbo apimtis buvo pernelyg maža. Tai va gavau trejetą. Pats laikausi nuostatos: jei aš nesugebu parašyti, kitiems už pilstymą iš tuščio į kiaurą nemokėsiu. Taip ir atsisveikinome. Nebenoriu. Esu girdėjęs, kad tai tapo savotišku argumentu universiteto dėstytojams. Pasako: "Ir jums bus kaip Rojui". Suprantu, yra programos, dėstytojai turi jas vykdyti, bet aš turiu savų argumentų. Diplomas turbūt yra gerai, bet gyvenimas rodo ką kita. Štai mūsų teatre kai kurie solistai yra baigę ne dainavimą, o chorvedybą, trombono studijas.

Beje, dirbant taip pat tenka gauti pažymių. Pamenu, kai Kęstutis Jakštas statė "Velnio nuotaką", repeticijų metu stengdavausi kaip niekada gyvenime. O jis paskui mestelėdavo, kad man tą dieną gali tik šešis parašyti. Tada gauni dozę adrenalino ir dirbi dar labiau.

– Ar užtenka vien teatro algos?

– Būtų mažoka. Džiaugiuosi, kai esu kviečiamas. Man patinka, kai susiranda kokios nors gyvenvietės bendruomenė. Va neseniai Daukšaičiuose už Veiviržėnų dainavau. Mano gimtieji Darbėnai dar nekvietė, jiems labiau Radžis patinka. Smagu, kad turiu sutartį su Operos ir baleto teatru, bet į Europą nesiveržiu. Pasakysiu nuoširdžiai: man labai gera, ramu Klaipėdoje. Nemėgstu chaoso.

Nuvylė įtakingą gerbėją

– Gal turite savo asmeninių receptų, kaip tausoti balsą?


– Pirmiausias ir geriausias vaistas balsui yra tylėjimas. Dar – arbatos, poilsis. Jei kalbėtume apie žalingus įpročius, tai geriau papildomi šimtas gramų ko stipresnio nei cigaretė. Aš stengiuosi nelikti vakarėliuose, net jei tenka dainuoti užsakomuosiuose renginiuose. Geriau nepradėti, nes paskui labai sunku išeiti.

– Jau buvote nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, esate žinomas ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos žiūrovams. Ar teko pajusti šios šlovės apraiškas?

– Turėjau vieną ypatingą gerbėją kaunietę. Ji sukūrė mano biografiją Vikipedijoje, į "Youtube" sukeldavo visus mano pasirodymus "Triumfo arkoje". Net Kaune išleistoje knygoje "Garsiausi Mindaugai" mano vardas ir pavardė atsirado jos dėka. Žodžiu, ji mane populiarino, bet aš ją labai supykdžiau. Ta moteris man pasiūlė dalyvauti "Eurovizijos" konkurse. Bandžiau jai sakyti, kad tai bus bergždžias reikalas, važinėsiu, gaišiu laiką be reikalo.

Ta moteris atvažiavo į Klaipėdą žiūrėti spektaklio, susitikome, ji tikino, kad visko imasi pati. Po dienos telefonu man pranešė, kad jau sutarė su prodiuseriu, aptarė su kažkuo žodžius ir melodiją. Sutikau, bet labai nenoromis, paskui supratau, jog tikrai nenoriu to daryti, ir kaip ungurys "nusiploviau". Ji labai supyko už tokį mano poelgį, išėmė iš "Youtube" visus mano įrašus. Gal būtume ir toliau bendravę, bet "Eurovizija" pakišo koją.

Vizitinė kortelė

Gimė 1981 m. sausio 24 dieną Darbėnuose Kretingos raj.
Baigė Darbėnų vidurinę mokyklą, Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją.
2001–2002 m. mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos parengiamosiose studijose (prof. V.Prudnikovo klasėje).
Nuo 2004 m. studijavo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedroje.
2006 m. laimėjęs Eugenijaus Onegino vaidmens atrankos konkursą buvo pakviestas dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame iki šiol dirba.
2008 m. tarptautiniame Imre Kalmano vardo operetės konkurse Maskvoje tapo diplomantu ir buvo apdovanotas specialiuoju prizu už geriausią J.Strausso kūrinio interpretaciją.
2009 m. už kunigaikščio Ipshaimo vaidmenį nominuotas Auksiniam scenos kryžiui.
2009 m. tapo respublikinio jaunųjų vokalistų konkurso "Vox Rotary" bei J.Augaitytės premijos laimėtoju.