Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2018 Sausis »
PAT KPn ŠS
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31
Afiša

Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Mindaugas Rojus: vis dėlto – baritonas!
2014-04-04

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pri­mirš­tas, bet ne­pa­mirš­tas. „Trium­fo ar­kos“ žiū­ro­vų nu­my­lė­ti­nis. Klai­pė­dos vals­ty­bi­nio mu­zi­ki­nio tea­tro so­lis­tas Min­dau­gas Ro­jus džiau­gia­si ga­li­my­be įkel­ti ko­ją į Na­cio­na­li­nį ope­ros ir ba­le­to tea­trą ir taip dar sy­kį pri­min­ti apie sa­ve. Ki­tą sa­vait­ga­lį - Gioa­chi­no Ros­si­ni ope­ros „Se­vi­li­jos kir­pė­jas“ prem­je­ra. Dai­ni­nin­kui te­ko pa­grin­di­nis – Fi­ga­ro vaid­muo.


Dėl šio spek­tak­lio jis jau nuo lap­kri­čio mė­ne­sio va­ži­nė­jo į sos­ti­nę to­bu­lin­ti ita­lų kal­bos tar­ties. Kaip ir anks­čiau, au­to­bu­su ar­ba su­si­ra­dęs pi­ges­nius pri­va­čius ve­žė­jus.

Dėl to­kių va­ži­nė­ji­mų M.Ro­jus pa­kliu­vo į ti­krą pa­inia­vą. Klai­pė­dos vals­ty­bi­nis mu­zi­ki­nis tea­tras ba­lan­džio 15 die­ną nu­ma­tęs kon­cer­tą „Auk­si­niai G.Puc­ci­ni ope­rų pus­la­piai“. Rei­kia re­pe­tuo­ti ir ten. O tai - jau įtam­pa, eks­tre­ma­lu­mai. Be to, tea­tro va­do­vas Min­dau­gui pra­ne­šė, kad te­nykš­čiai di­ri­gen­tai pyks­ta, jog so­lis­to nė­ra pra­si­dė­ju­sio­se Im­rės Kal­ma­no ope­re­tės „Cir­ko pri­nce­sė“ re­pe­ti­ci­jo­se. M.Ro­jus ku­ria pa­grin­di­nį - Mis­te­rio Ik­so vaid­me­nį.

Dai­ni­nin­kas sa­ko su­pran­tąs ko­le­gų ne­ri­mą, ta­čiau apie jo iš­vy­ki­mą vi­si bu­vo in­for­muo­ti iš anks­to.

Fi­ga­ro vaid­muo M.Ro­jui – ne nau­jie­na. Klai­pė­dos tea­tre „Se­vi­li­jos kir­pė­jas“ at­lie­ka­mas lie­tu­viš­kai, tai­gi mu­zi­ki­nė me­džia­ga ži­no­ma. „Bet su ita­lų kal­ba rei­kė­jo pa­ko­vo­ti, lie­žu­vį pa­lau­žy­ti.“

„Fi­ga­ras - šir­džiai mie­las vaid­muo, - sa­ko jo at­li­kė­jas. - Kuo to­liau, tuo la­biau.“ San Fran­cis­ko ope­ros pa­sta­ty­mą į Vil­niaus sce­ną per­ke­lia re­ži­sie­rė sta­ty­to­ja iš Is­pa­ni­jos Nu­ria Cas­te­jon. „Čia re­ži­sū­ri­nis spren­di­mas ir­gi įdo­mus - Fi­ga­ras ra­mus, at­si­pa­lai­da­vęs, pa­ten­kin­tas: vis­kas bus ge­rai, vis­kas su­sit­var­kys. Klai­pė­do­je jis eksp­re­sy­vus, žvi­trus, ti­krai „Fi­ga­rai šen, Fi­ga­rai ten“.

 

Jam, že­mai­čiui, ši­tas, lė­tes­ny­sis, gal net pri­im­ti­nes­nis. Že­mai­tiš­kes­nis. Bet pa­tin­ka ir žvi­tru­sis, kai ten­ka įjung­ti mo­to­riu­ką. „Šią ope­rą, - sa­ko so­lis­tas, - mėgs­ta vi­so pa­sau­lio pub­li­ka. Yra ką pa­klau­sy­ti, trau­kia in­tri­ga ir ko­miz­mas, o nau­ja­ja­me pa­sta­ty­me bus šo­kio ele­men­tų – fla­men­kas!“

Nė­ra ko slėp­ti – dai­ni­nin­kas M.Ro­jus po­pu­lia­ru­mo ka­pi­ta­lą su­si­kro­vė LRT te­le­vi­zi­jos pro­jek­te „Trium­fo ar­ka“. Jį iki šiol jau­čia, bet pri­pa­žįs­ta, kad da­bar, kai to­je „dė­žu­tė­je“ ne­be­si­ro­do, po tru­pu­tį gęs­ta ir ži­no­mu­mas.

„Jei ne „Trium­fo ar­ka“, bū­čiau vi­sai ne­ži­no­mas, - pri­pa­žįs­ta so­lis­tas. – Bet lai­kui bė­gant daug kas pa­si­mirš­ta. Kad bū­tum lai­ko­mas žvaigž­de ar bent at­pa­žįs­ta­mas gat­vė­je, tu­ri nuo­lat šmė­žuo­ti te­le­vi­zi­jo­se. Nors ope­ros dai­ni­nin­kas vis tiek ne­pre­ten­duo­ja į to­kį pa­tį po­pu­lia­ru­mą kaip „pop­si­nin­kas“.

Daug kam iš „Trium­fo ar­kos“ įsi­mi­nė Zi­tos Kel­mic­kai­tės ir Min­dau­go Ro­jaus „mei­lės due­tai“. Da­lis žiū­ro­vų pa­ti­kė­jo jų ti­kru­mu, ta­čiau tai bu­vo šou ele­men­tas, be ki­ta ko, dai­ni­nin­kui iš­ėjęs į nau­dą, ma­ži­nęs įtam­pą, ke­lia­mą la­bai kri­tiš­kų ki­tų ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos na­rių.

Griež­tie­ji ver­tin­to­jai vis liep­da­vo dai­ni­nin­kui ap­sisp­ręs­ti, kas jis: te­no­ras ar ba­ri­to­nas. Stu­di­jas M.Ro­jus pra­dė­jo kaip te­no­ras, tę­sė kaip ba­ri­to­nas. Iš­gir­dęs klau­si­mą apie temb­rą ir ap­sisp­ren­di­mą dai­ni­nin­kas tik at­si­dūs­ta: tiek jau kal­bė­ta, iš­kal­bė­ta.

„Fi­ga­ras – ba­ri­to­no par­ti­ja. Tai gal­būt toks ir lik­siu. Bet tai švie­sus ba­ri­to­nas ir bus tei­gian­čių­jų - per švie­siai dai­nuo­ji, skam­ba te­no­riš­kai. O ką aš ga­liu pa­da­ry­ti? Die­vu­lis da­vė to­kio temb­ro bal­są. O dėl te­no­ro, te­si­tū­ra ri­bo­ja, ir vis­kas. Kū­ri­nio ne­pa­dai­nuo­ji vien­ti­sai nuo pra­džios iki ga­lo. Tai­gi esu ba­ri­to­nas, ir taš­kas. Bū­na, ba­ri­to­nai tam­pa dra­ma­ti­niais te­no­rais. Gal rei­kia ko­kio pe­da­go­go pla­čia­ja­me pa­sau­ly­je?“

Dar­bo trū­ku­mu Klai­pė­dos tea­tre M.Ro­jus ne­sis­kun­džia, dai­nuo­ja ko­ne vi­suo­se tea­tro spek­tak­liuo­se. Da­ly­vau­ja ir kon­cer­tuo­se, nors jų ga­lė­tų bū­ti ir dau­giau. Prie­dui prie at­ly­gi­ni­mo, ku­ris nė­ra toks di­de­lis, kad leis­tų at­os­to­gau­ti Mal­jor­ko­je. „Su­si­mo­ki mo­kes­tė­lius, ir ne ka­žin kiek lie­ka.“

 

Vi­sos dai­ni­nin­ko va­sa­ros pra­bė­ga gim­ta­ja­me kraš­te - Dar­bė­nuo­se, pas ma­mą, kur „ ge­ra, jau­ku, ra­my­bė, vis dar ra­my­bė“.

„Ra­my­bė – ge­riau­sias po­mė­gis, - juo­kia­si dai­ni­nin­kas. – Ka­da ga­li ra­miai pri­gul­ti po die­nos chao­so.“

Šie­met tris­de­šimt tre­čią gim­ta­die­nį at­šven­tęs M.Ro­jus tu­rė­jo pla­nų vie­nas ar su ko­le­go­mis įra­šy­ti al­bu­mą – ope­rų, ope­re­čių, ne­apo­lie­tiš­kų dai­nų. „Bet taip ir li­ko tik su­ma­ny­mas. Gal pa­čiam rei­kia bū­ti verž­les­niam, o ne lauk­ti, ka­da pi­ni­gų iš dan­gaus nu­kris?“

Šią sa­vai­tę vy­ko pir­mo­sios „Se­vi­li­jos kir­pė­jo“ re­pe­ti­ci­jos su or­kes­tru. „Ned­rą­sios, - sa­ko M.Ro­jus. – Sa­vait­ga­lį su­sta­tys de­ko­ra­ci­jas, bus dar ki­taip. Bus dar stre­sų. O jau­du­lys yra vi­sa­da. Kol įžen­gi į sce­ną. Po dvie­jų tri­jų mi­nu­čių pra­ei­na. Svar­biau­sia pra­džia - įženg­ti.“