Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2018 Sausis »
PAT KPn ŠS
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31
Afiša

Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Mindaugo Rojaus kelias į operą
2014-04-22

Miuzikle „Velnio nuotaka“ M. Rojus suvaidino Jurgos sužadėtinį, netekusį proto dėl arklių. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir fotodiena.lt nuotraukos.

Neįtikėtina, bet šis jaunas vyras, šiandien Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) premjeroje dainuojantis Figaro partiją, tik studijuodamas Klaipėdos konservatorijoje įtikėjo, kad gali dainuoti. „Pats stebiuosi. Matyt, Dievulis mane už rankos vedė ir štai čia atvedė“, – paprastai paaiškina Mindaugas Rojus savo atsiradimą LNOBT ir nusijuokia, išduodamas gražų baritoną. Jis mažakalbis , tačiau žodžių stygių kompensuoja gyva nuoširdaus veido mimika, balso intonacijos, netikėtas juokas.

 

 

Dainuoti Lietuvoje ar lenkti nugarą Airijoje

Yra Lietuvoje toks Rojaus kaimas. Ar jūs, Mindaugai, ne iš ten?

Žinau, kad yra toks, tačiau esu iš Darbėnų. Rojaus pavardę turinčiųjų Lietuvoje nemažai, viena giminė net knygą apie save yra parašiusi, bet aš jai nepriklausau. O tamsų gymį, kuris daug ką domina, paveldėjau iš tėvų. Nesu nei žydas, nei italas, esu lėtas žemaitis.

Sunku patikėti, kad į klasikinės muzikos karietą įšokote netyčia, daug negalvodamas ir sėkmingai važiuojate tolyn. Ir net pro „Triumfo arką“ prieš kelerius pravažiavote su nemažu laimėjimu. O štai nauja stotelė – LNOBT, pagrindinė partija G.Rossinio operoje „Sevilijos kirpėjas“.

Man pačiam, tiesą sakant, nesitiki. Net mokydamasis vidurinėje nė negalvojau gyvenimą susieti su muzika. Muzikos mokyklos nelankiau, vidurinės mokyklos chore nedainavau, nors muzikos mokytoja mane lenkė dainuoti solo ir tikino, kad Alekso Lemano repertuaro dainos man labai tinka.

Mūsų šeimoje nebuvo nei muzikantų, nei dainininkų. Tiesa, mudu sese giedodavome Darbėnų bažnyčioje. Prisimenu, kaip vis vėluodavome į mišias, skuosdavome į bažnyčią už rankų susikibę...

Nesvajojote tapti scenos žvaigžde?

Jau pabuvau ja – mokinys būdamas laimėjau konkursą „Giest lakštingalėlis“ (juokiasi) . Rimčiau apie muziką susimąsčiau tik baigęs vidurinę mokyklą. Natų nepažinojau, per stojamąjį egzaminą į S.Šimkaus konservatoriją Klaipėdoje išdrįsau fortepijonu pagroti dviem pirštais. Priėmė. Iš pradžių mokiausi chorvedybos, tačiau netrukus supratau, kad dainuoti man lengviau, ir perėjau į dainavimo klasę. Tada ir supratau, kad galiu dainuoti. Pirmoji mano mokytoja buvo Valerija Balsytė. Mano didžiausia svajonė buvo dainuoti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, bet tramdžiau save: nebus, vaikeli, tau ten vietos! Dešimtukais nesimokiau, paskaitų beveik nelankiau, nebuvau stropuolis.

O dabar štai kalbamės LNOBT, ir su jumis čia sveikinasi.

Dievulis mane už rankos vedė ir atvedė iki čia... Žinoma, mano artimieji tuo džiaugiasi. Juk mama visą gyvenimą sunkiai dirbo, remontavo geležinkelio bėgius. Tėvelis dabar džiaugiasi danguje. Brolis su sese jau nebekviečia manęs į Airiją, kur jau gal aštuntus metus darbuojasi. O mano svajonės pamažu pildosi. Tik reikia svajoti ir nebijoti svajoti...

Per „Triumfo arką“ į nacionalinę operą

Bet juk ne Dievulis už jus konkursuose dalyvauja! 2006 m. laimėjote Eugenijaus Onegino vaidmens atrankos konkursą ir buvote pakviestas į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, kurio solistas iki šiol esate, 2008 m. tarptautiniame Imrės Kalmano operetės konkurse Maskvoje tapote diplomantu ir gavote specialų prizą už geriausią Johanno Strausso kūrinio interpretaciją, 2009 m. už kunigaikščio Ipshaimo vaidmenį buvote nominuotas Auksiniam scenos kryžiui...

Darbų, vaidmenų ir dabar pakanka. Dėkui Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, kuris yra pagrindinė mano darbovietė, vadovui Ramūnui Kaubriui, kad išleido mane į LNOBT, nors ir namuose dabar darbymetis. Repeticijos, spektakliai... Tenka nuolat važinėti iš Klaipėdos į Vilnių.

Ne pirmąkart: prieš keletą metų važinėjote tuo pačiu maršrutu, dukart dalyvavote „Triumfo arkos“ konkurse LRT, ir kaip naujokas – labai sėkmingai. Ką jums davė televizija ?

Papildomų koncertų ir pinigėlių (juokiasi ). Padengiau visas išlaidas, susijusias su kelionėmis į Vilnių, kurioms išleidau visus savo pinigus. Stebuklingoje televizoriaus dėžutėje akimirksniu tampi matomas. Pirmąkart šiame konkurse dalyvauti mane paskatino profesorius Eduardas Kaniava, o antrąkart patys projekto rengėjai mane pakvietė ir kelionpinigių skyrė.

Publika nė nesusimąsto apie tokius jauno dainininko rūpesčius. Jus pamilo už balsą ir nuoširdumą. Komisija, nors ir nevengė kritikuoti, vis labiau gyrė už pastangas. O Zita Kelmickaitė sirgo už jus visa širdimi.

Muzikologę Zita Kelmickaitę, savo žemietę, prisimenu labai šiltai. Esu ramus žmogus, o ji vis nedavė man ramybės: „Na, sugalvok ką nors, padaryk ką nors tokio...“ O ką čia padarysi, kai esi ramus žemaitis iš Darbėnų? Kai vieno „Triumfo arkos“ koncerto transliacijos metus dainuodamas išsivedžiau į sceną moterį iš salės, rengėjai už galvų susiėmė: ką čia sugalvojai, kodėl mums nepasakei?

Esate nenuspėjamas. Ir prajuokinti mokate taip, kad maža nepasirodo.

Na, cirkininku galima greitai patapti. Operos solistas turėtų būti rimtas, bet man kartais patinka pakvailioti. Jei premjera, labai stengiamės viską kuo tiksliau išpildyti, bet jei spektaklis rodomas kokį 40 kartą, su kolegomis scenoje leidžiame sau šiek tiek pasilinksminti, prikurti... Ne, nieko rimto, iš darbo už tai nemeta. Štai operetės „Balius Savojoje“ viename veiksme man su kolega tenka slėptis kriauklėje, kur mus dar ir užvožia... Du vyrai „vonioje“ – nelabai jauku, tad kartais iš ten girdėti librete neparašyti dialogai.

Figaro Klaipėdoje ir Vilniuje

Figaro vaidmuo G.Rossinio operoje „Sevilijos kirpėjas“ – premjerinis, atsakingas.

Šįkart teko mokytis Figaro partiją itališkai, laužyti liežuvį. Vienas dirigentas mane tikino, kad mažiau vargčiau dainuodamas prancūziškai, nes tai beveik kaip žemaitiškai, tik kirtį reikia permesti į žodžio galą.

Einū daržan morkū rauty?

Panašiai (kvatoja )! Esu ne vienoje perklausoje šiame teatre dalyvavęs, mane čia jau pažinojo, tad turbūt pagaliau atėjo laikas. Ši opera buvo pastatyta ir Klaipėdoje lietuvių kalba, aš pavadavau Figaro vaidmens atlikėją solistą Mindaugą Gylį. Klaipėdos pastatyme Figaro vikresnis, labiau spurda, o Vilniaus operos scenoje – labiau atsipūtęs, jei tik kalba nepasisuka apie pinigus, patenkintas gyvenimu, tarsi žinotų, kad viskas gerai baigsis. Bet judesio ir čia pakanka. Flamenko mus specialiai mokė ispanė iš San Francisko operos. Prisilakstai scenoje, pradedi lekuoti, o juk dar padainuoti reikia!

Tenoras tapo baritonu

Mindaugas Rojus, atrodo, dabar – baritonas? Dėl to ilgai buvo ginčytasi ir jus stengtasi supainioti: „Tenoras! Ne, baritonas, Tenoras!..“

Dainavimas – įdomus dalykas: vieniems esi tenoras, kitiems – baritonas... Dėl to man ilgai suko galvą, aiškino, kad tenorai daug uždirba, kad jų arijos gražios, moterys dažniau dėl jų alpsta... Profesorius Eduardas Kaniava mane nuramino: „Padainuosi Skarpiją operoje „Toska“, ir visi nutils dėl tavo tenoro. Jam panašiai teko: pabuvęs tenoru patapo baritonu.

Apie tenorus yra daugiau anekdotų. Bet vieną esu girdėjusi apie visus balsus, tik prašau neįsižeisti: autorė – liaudis. „Bosai yra pijokai , baritonai – mergišiai, o tenorai – dundukai.“ Tad ar lengva baritono duona? Juk labai aukštų natų, kitaip nei tenorui, jam „imti“ netenka.

Scenoje viskas atrodo gražiai, ypač kokioje nors operetėje: dainuoji, šampano taurę tik kilnoji, ir dar atlyginimą moka... Tačiau teatro virtuvėje karšta, čia tikrai yra ką veikti: partijas ruoši, repetuoji, vaidini... O jei kas nors, neduokdie, nuo peršalimo ar pervargimo su balsu atsitinka, turi nesinervinti, tylėti.

Tylėti jums, matyt, nesunku. Ar solistui galima viską valgyti?

Ne tik galima, bet reikia! Iš kur jėgų gausi? Ir lašiniai, ir cepelinai kol kas man slidžiai praeina, nepalieka pėdsako.

Ar jums, Mindaugai, nebuvo kilusi mintis pasukti lengvesniu keliu – važiuoti popso ar estrados limuzinu ? Štai Rytis Cicinas išgali už benziną susimokėti.

Kai atsidūriau televizijoje, manę paklausė, ar turiu savo pasirodymo vaizdo ir garso įrašų atskirai. Neturėjau ir nesupratau, kam reikia. Pasirodo, televizijoje kartais įprasta žiopčioti pagal fonogramą, be to, ten negali dainuoti natūraliai, be mikrofono. Operoje nėra tokio publikos mulkinimo, kurio nemėgstu . Dainuoju, kaip profesorius Eduardas Kaniava mokė, einu, kaip Dievulis veda... Gal ir į užsienį padainuoti, sakau išves?

Mindaugas Rojus

 

Gimė 1981 m. sausio 24 dieną Darbėnuose Kretingos r.
Baigė Darbėnų vidurinę mokyklą, Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją.
Nuo 2004 m. studijavo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedroje.
2006 m., laimėjęs Eugenijaus Onegino vaidmens atrankos konkursą, buvo pakviestas dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame dirba iki šiol.
2008 m. tapo tarptautinio Imrės Kalmano operetės konkurso Maskvoje diplomantu ir buvo apdovanotas specialiu prizu už geriausią J.Strausso kūrinio interpretaciją.
2009 m. už kunigaikščio Ipshaimo vaidmenį nominuotas Auksiniam scenos kryžiui.
2009 m. tapo respublikinio jaunųjų vokalistų konkurso „Vox Rotary“ ir J.Augaitytės premijos laimėtoju.