Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2018 Sausis »
PAT KPn ŠS
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31
Afiša

Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Menininkų poros: stebuklas šalia
2014-05-08

ŽVILGSNIS. "Susipykę išeiname į sceną, pasižiūrime vienas į kitą, ir jausmai sugrįžta iš sielos gelmių", - sakė solistai Jana ir Viačeslavas Tarasovai. © Eimanto CHACHLOVO nuotrauka

Gegužės 15 d. minėsime Tarptautinę šeimos dieną, tad pakalbinome menininkų poras. Jie - tokie skirtingi, bet gyvenimo prasmė ta pati - kūryba.


Daug yra pašauktų, maža - išrinktų. Poros, kurių kūrybos vaivorykštės juostos nusidriekė toli už šalies ribų, teigia esančios sielos dvynės, kalbančios unisonu. Vadinasi, du žemynai susidūrę nedūžta, bet jungiasi į nedalomą visumą.

Aukos iš egoizmo


Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų Janos ir Viačeslavo Tarasovų duetas drebina muzikinių erdvių skliautus Lietuvoje ir užsienyje. Jų meilės istorija natūraliai įsipina į atliekamus kompozitorių sukurtus šedevrus.


"Dainininkas artistas yra kompleksas įvairių savybių, ir jeigu yra ryškus, kaip dabar madinga sakyti - charizmatiškas, balsingas, seksualus scenoje, aišku, jį galima pamilti, prarasti galvą. Bet po to tenka nusileisti į žemę, nes tas žmogus - vienas, o myli jį minia", - šypsojosi Jana. Teatre nuolat vyksta lyčių flirtas, o kada įsiplieskia ta tikroji meilės kibirkštis?


Kai jis buvo dėstytojas, o Jana - dar tik studentė, akompanuodavo jam koncertuose, tačiau romano tarp jų negalėjo būti: yra principai, profesinė etika.


"Tik tada, kai dėl etatų mažinimo porai metų buvau atleistas iš darbo, ir sugrįžau, netikėtai vėl susitikome prie centrinio pašto", - sakė solistas.
Į klausimą, ar būtų geriau, jeigu vienas iš sutuoktinių būtų žemiškesnis, rūpintųsi ūkiu ir bitėmis, o kitas vyktų į kūrybines gastroles, atsako, kad tai kaip tik keltų didesnę įtampą:


"Jana yra žemiškiausia, ir kartu - didžiausia menininkė šeimoje. Ji - šeimos galva, aukščiausio lygio motina, žmona, šeimininkė. Santuoka - fantastiška. Aš vis verdu darbuose, bet kad ir kiek būnu nusikalęs, vis tiek ateisiu žmonai padėti kaip kūrybos partnerei, kaip menininkei", - sakė Viačeslavas.


"Kiekvienas menininkas yra egoistas, kad išsilietų, visa, kas geriausia, atiduotų žiūrovui, be kurio būtų niekas. Artisto pojūčiai, reakcija į situacijas aštresni, jis labai jautrus, tai negi imsi tarkuoti, kad užtrunka repeticijose?" - supranta Jana.


Muzikė patikino, jog dėl šeimos jai neteko aukoti kūrybinės karjeros. Nuo 2 metų vaikišku pianinu ji jau skambindavo Raimondo Paulo dainas. Vėliau mokėsi muzikos mokyklos fortepijono klasėje, būdama 16 metų chore atlikdavo solo partijas, dainavo su orkestru, o 21-erių įstojo į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą mokytis dainavimo. Sėkmingai dalyvavo "Jaunųjų talentų" festivalyje.


Kai po Janos širdimi suplakė vaikelio širdutė, ji dainavo su garsiais šalies solistais iki 8-o nėštumo mėnesio. Juokiasi, kad kai dainuodavo su vyru, pilve tvyrojo ramybė, bet kai studentai repeticijoje nusidainuodavo, kūdikėlis pradėdavo spardytis. Dar įsčiose girdėję ne tik lopšines, bet ir tėvų atliekamą klasikinę muziką, tik gimę Tarasovų vaikai ją atpažindavo savaip atliepdami.


Antanina vyno butelio dydžio smuikeliu pradėjo griežti būdama 4 metų. Tėvai manė, kad dukros mąstysena tinka šiam instrumentui, kaip ji susikaupia klausydamasi, yra disciplinuota, bet ir pašėlęs vaikas, lengvai atsistojantis ant galvos. Jai puikiai sekasi ušu treniruotėse ir su broliu žaisti krepšinį. Dabar Antaninai - 7 metai, broliui Vladimirui - 10, jis, pradėjęs daužyti būgnus, pats iš faneros susikonstravo gitarą. Berniukas paprastu pianinu geba išgauti nepaprastai gilų garsą, ir namuose jo grojamų Bacho, Haidno, Čaikovskio kūrinių klausytis nenusibosta.


"Labiausiai domisi vargonais. Po koncerto Liepojoje nusivedėme berniuką pasikalbėti su vargonininku, ir šis sakė, jog tikras stebuklas vaiko gebėjimai," - sakė Viačeslavas.


Mažieji lanko privačias pamokas pas garsią pianistę ir smuikininkę, su kuriomis gimdytojams teko dirbti, ir sutapo požiūriai, muzikos reiškinių vertinimai.


"Iš pradžių mes lyg ir buvome prieš, bet kaip gali uždrausti vaikams muzikuoti, kai girdi juos taip įsijautus grojant. Neverčiame groti valandų valandas, nebent prieš koncertus, jie ištrūksta į laisvę, godžiai ryja knygas. O kas mes, kaimynai žino iš radijo ir televizijos, namuose nedainuojame", - sakė Tarasovai.


Akistata


Pasak Janos Tarasovos, iš pradžių Klaipėdos muzikinis teatras dainuoti ją kviesdavosi iš reikalo, kai reikėdavo pakeisti solistę. Paskui prasidėjo rimti koncertai, kurių geografinis žemėlapis plėtėsi.


"Kai mane pakviesdavo padainuoti galerijoje, šventėje, per Naujus metus, pasiūlydavau, kad galėtume dainuoti duetu, ir mus sutikdavo su džiaugsmu. Kam dainuoti vienam ar su kita, kai šalia turiu tokio lygio dainininkę? Abiejų, soprano ir tenoro, balsai aukšti, gerai dera", - atviravo vyras.

"Mes dainuojame kaip mylintys žmonės, nieko įsivaizduoti, neįprastai pasijusti nereikia, ar dainuotume arijas iš "Traviatos", ar iš kitų operų. Pažįstu teatre artistų, kurie neapkenčia vienas kito gyvenime, įmanytų sudraskyti, bet kai reikia išeiti į sceną, dainuoja su tikra vaidmens ir muzikos įplieksta aistra, muzika", - sakė Viačeslavas.


"Būna, susipykstame, bet išeiname į sceną, pasižiūrime vienas į kitą, ir viskas sugrįžta", - paprastai kalba Jana.


Sakoma, kiek kalbų moki, tiek gyvenimų gyveni. Operos solistus iš dalies galima vadinti poliglotais.


"Taip, dainuojame italų, ispanų, anglų, prancūzų, vokiečių, latvių kalbomis, neseniai, ruošdami armėnų kompozitorių kūrinių repertuarą, pramokome armėniškai", - sakė solistai.


Menininkų gyvenimas nelengvas, nes jiems nėra kada pasinerti į depresiją, sielvartauti ir gedėti dėl artimųjų mirties. Jie privalo pereiti tą ugnį, vandenį ir varines triūbas. Kai Viačeslavo motina merdėjo, teatro vadovybė savaitei išleido į Volgogradą jos aplankyti. Kai artistas sugrįžo, kitą dieną telefonu išgirdo, kad mama mirė. Tai buvo prieš Naujus metus, ir repertuaras buvo grynas fejerverkas: reikėjo vaidinti princus, meilužius, dainuoti spektaklyje "Linksmoji našlė". Į sceną kopė kaip į giljotiną. Ir jis dainavo, ir publika juokėsi...


Būta ir linksmų dalykų. Kartą Viačeslavui lūžo koja, nebuvo kuo pakeisti jo aukšto "kakariekū" operoje "Raudonkepuraitė", kur jis vaidino Gaidį. Meno taryba nusprendė atsiųsti automobilį, ir artistas rytą vakarą per repeticijas su ramentais, sugipsuota galūne duodavosi po sceną. Gipsą nuėmė anksčiau laiko, net nereikėjo pasinaudoti sumanymu per premjerą Lapei po kaklu parišti neva jos nukąstą Gaidžio pentiną.


Kuriozas sutuoktiniams atrodo tai, jog Tarasovų duetas tarptautiniame Taraso Ševčenkos dainų festivalyje "Tarasovy zori" pelnė I laipsnio diplomą.


"Kitiems gal atrodome keisti. Kitokie tik todėl, kad gyvename menu. Šubertas, Pučinis, Mocartas - tai toks uolų masyvas, kabantis virš galvos. Visų kompozitorių kūrinių, netgi skirtų tik tavo balsui, neaprėpsi, tam neužtektų kelių žmogaus gyvenimų. Pažįstu artistų, kurie "šimkinėje" ar akademijoje išmokę keletą arijų, ir naktį prikelti, uždainuotų "Ich liebe dich..." - juokėsi Viačeslavas. Skirtingos programos, teatrų reikalavimai spaudžia mokytis vis naujų dalykų. Tad sklerozė negresia. Dvi tris dienas prieš premjerą kamuoja košmarai: sapnuoja, kad bėga per nepažįstamą miestą, girdi orkestrą, o scenos vis nepasiekia. Arba pamiršta tekstą. Naktimis, kad ir kiek stengtųsi galvoti apie jūrą ir kopas, galvoje karusele sukasi tekstai.


Didžiausia artistų baimė - prarasti balsą, todėl geria anyžių arbatą su medumi. O paskui kaip kamanės zvimbia nektaro į sceną iš šviežių partitūrų lankų.

 

Širdis perpus


Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesoriai Zita ir Romualdas Inčirauskai, kūryba skrodžiantys tarptautinius vandenis, sakė, kad šeima ir kūryba - neatsiejami ir jokiu matu nepamatuosi, kas yra brangesnis. Jiedu susipažino 1969 m., įstoję studijuoti į tuometinį Telšių taikomosios dailės technikumą, apsigyvenę mediniame bendrabutyje, kur gerdavo arbatą, skolindavosi degtukų.


"Kai pragyvenome keturis dešimtmečius, patyrėme, kad menas suartina. Asmenines parodas surengiau būdama penkiasdešimtmetė. Ne visada dalyvavau kūrybiniame procese, aš prisiėmiau didžiausią dalį buities ir suteikiau galimybę vyrui. Ir man atrodo, kad tai buvo labai prasminga auka, nes atlikau darbus, kurie buvo labai svarbūs. Pasiaukojau išleisdama jį mokytis į Talino dailės institutą. Aišku, rizikavau. Draugės, net ir tėvai, sakydavo, kad Romas mane paliks, buvo skaudu, bet aš tikėjau savo vyru", - sakė Zita.


"Nuo kokių 5 metų pradėjau lipdyti figūrėles iš plastilino, lipdau ir dabar. Paskui prisiskaičiau knygelių apie modernistus menininkus, kuriose vaizdingai aprašyta, kaip vargsta ir kenčia menininko šeima. Kai apsivedžiau, draugai kalbėjo: "Menininku nebebūsi." O man labai reikėjo šeimos, nes brolių nei seserų neturėjau. Laukė labai skaudus apsisprendimas, ar važiuoti į Taliną. Ten atsisėdęs ant geležinės lovos susimąsčiau: kas aš be šeimos, kaip ji - be manęs?" - sakė Romas.

 

Tuo pat metu Zita, kurios specialybė buvo trikotažo modeliavimas, įstojo į Vilniaus dailės institutą neakivaizdžiai studijuoti dailės pedagogikos. Tie metai buvo painūs, moteris mokėsi, dirbo, ir du vaikus naktimis sūpuodavo, blaškydavosi tai po tėvų namus, tai po uošviją. Tačiau antras vaikas buvo išsigelbėjimas; vyro nepaėmė į tarnybą kariuomenėje.


Klausiau, ar tekstilės šilko švelnumas ir metalo tvirtumas atliepia Zitos ir Romo charakteriams.


"Metalas nėra kietas dalykas, su galva reikia daugiau dirbti. Jeigu pasiimsi kūjį ir galvosi, kad reikia tvot, nieko nebus. Metalas toks jautrus, kad visą gyvenimą jaučiu jį pirštų galiukais. O šalkalvio darbus atlieku su technika. Žmonai, kuriant kaligrafiją, reikia daugiau jėgos, ten rankų nepadrebinsi", - sakė Romas.


"Jo visi darbai reikalauja preciziškumo ir juvelyrikos, padaryti žiūrint pro padidinamąjį stiklą. O aš viską darau greitai", - sakė Zita.


Anot jų, sutuoktinio kritika neskaudina, ji racionali, tiesi ir labai reikalinga.

 
"Karaliai taip ir išsigimsta, kai visi padlaižiauja, kaip jie viską gerai daro, kokie protingi. Vos darbą pradėjęs, nešu rodyti žmonai. Šiai irgi reikia mano pagalbos, taip atsiranda bendraautorystė, viena kraujo apykaita, sielų suokalbis", - sakė Romas.


Kelias į viršūnes


Žemaitijos sostinės visuomenė šiuos menininkus turi už ką gerbti. Romas sukūrė bronzos reljefus Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros centriniams vartams. Miesto bokšto laikrodis pasipuošė jo nukaldinta Meška. Ant miesto informacijos stulpų kupolų "pasodino" paukščiukus, padarė vartų, duris rekonstruotai bibliotekai, tris menines metalo plokštes Žemaičių sienoje Respublikos gatvėje.


"Esu daręs projektą žydų bendruomenei atminti, vienu metu Telšiuose gyveno 40 procentų žydų. Čia prieškariu buvo Ješiva (Yeshiva) - garsi pasaulyje aukštoji rabinų mokykla, kurioje vienu metu mokėsi keli šimtai būsimų aukštų dvasininkų - iš Lenkijos, Prancūzijos, Pietų Afrikos, veikusi iki 1940 metų. Atminimui padariau 20 skulptūrų su metalu ir plytomis: dvi skulptūras pavogė, kitos yra Tolerancijos centre Vilniuje", - sakė R. Inčirauskas, to ciklo darbuose pavaizdavęs Žydų banką, Negyvąją jūrą, Raudų sieną, su Senuoju Testamentu susijusius įvykius.


R. Inčirausko darbų yra Britų muziejuje, privačiose tolimiausių šalių kolekcijose - Izraelyje, Japonijoje, JAV... Jo sukurti medaliai susilaukė pasaulinės šlovės ir kritikų įvertinimų, bet pasakojimas apie tai į jaučio odą netilptų.


Vyriausiasis Inčirauskų sūnus, programuotojas Ignas, užsiima meniniu automobilių dizainu, meno terapija, tapyba, dalyvauja tarptautinėse dizaino parodose. Dukra Severija, viena garsiausių Lietuvos tekstilininkių, yra "ant bangos", ji siuvinėja ant automobilių, puodų, skynė pergalę Jaunųjų Europos kūrėjų bienalėje, vienintelė atstovavo Lietuvos tekstilei Kinijoje, surengė parodas Filadelfijoje, Kanadoje. Pagrandukas Kazimieras kuria netradicinę animaciją, reklamas. Tėvai didžiuojasi, kad jų kartais neįsileidžia į bienales, o vaikai laukiami.


"Degtuko per pusę nelaužiam, bet kad pinigai laimės neatneša, per skaudžią patirtį įsitikino vyriausiasis sūnus, turėjęs bėdų su teisėsauga", - atvirauja Inčirauskai, kuriantys stulbinamai šiuolaikišką, net revoliucingą meną.


"Man menas Dievo nekeičia. Žmogui duotas Kūrėjo talentas yra dovana, nors kitam gal kūryba, savo paties dvasia pakeičia Dievą; tada atsiranda sumaištis, trukdo ir šeima", - reziumavo Romas.


Sėkmingiausi duetai


Menotyrininkas Ignas Kazakevičius aptarė sėkmingiausius "duetus" šalyje:

"Reiškinį, apie kurį kalbame, vadinčiau kūrybiniu bendradarbiavimu, jokiu būdu ne šeimyniniu menu. Vienas kito pajautimu, prisitaikymu gerąja to žodžio prasme, susikalbėjimu. Šeimyninių duetų kuriamas menas yra organiškas, vis atsinaujinantis dvasinių medžiagų apykaita, šeima evoliucionuoja kaip kūrybinis vienetas. Kita vertus, šis reiškinys nėra dažnas; du menininkai šeimoje kuria dažniausiai atskirai ir tose sferose, iš kurių atėjo (dizainas, tapyba, medijų menai ar kt.). Susitarti bendrai veiklai gali tik žmonės, kurie iš tikrųjų vienas kitą papildo taip, kaip niekas kitas iš šalies negali."


Ignas išskirtų Svajonę ir Paulių Stanikus. Abu autoriai nėra pasiskirstę žanrais ar pagal išraišką, kūrybos priemones. Konkretus kūrybinis sprendimas, vadyba, logistika, meno kūrinio pritaikymas konkrečiai erdvei vyksta bendru susitarimu, nors Paulius yra ir vadybininkas. Šis duetas išsiskiria itin ekspresyviu įvairių medijų panaudojimu kūryboje, kas nėra dažnas reiškinys dabartiniame šiuolaikiniame mene.


Priešingoje svarstyklių pusėje dėtų Laisvydę Šalčiūtę ir Kęstutį Grigaliūną. Abu grafikai, tik Laisvydė pastaruoju metu kuria feministinio meno diskurse ir naudoja šiuolaikines medijas, o Kęstutis, "išbandęs" fluxus bei postmoderniųjų strategijų raišką, lieka ištikimas grafikai. Nemano, kad tai ardo šeimą: abipusė įtaka kūryboje ateina iš stebėjimo, analizės. Šiuolaikiniais terminais tariant, tai galėtume vadinti "šeimynine apropriacija".