Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2018 Sausis »
PAT KPn ŠS
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31
Afiša

Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Menininkų vasara: spalvų, vaizdinių, judesių lavina...
2014-06-13

PREMJERA. Taurūnas Baužas šokio spektakliui "Spalio tylėjimas" sukūrė gaivališką, veržlią choreografiją. Šoka Ana Buchovskaja-Zamulskienė ir Aurimas Tiškevičius.
Ar debesų šilkverpiai verptų lietaus šilką, ar kepintų saulė, ar vėjai iš kojų verstų, menininkai vis atranda naujus kūrybinius žemynus, kelrodes žvaigždes. Tad ir pasidomėjome, kuo gyvena šie nenuilstantys mistinių erdvių piligrimai, kokių potyrių yra ištroškę.

"Menininkas turi būti ambicingas"

"Kasdien savo kūną "laužau", pasitelkęs valią, ir kasdien sukiniai, šuoliai, judesiai nesikartoja. Mes, šokėjai, analizuojame savo kūnus, kad jie nevirstų druskos stulpu, kad plėstųsi galimybių ribos, išvengtų traumų", - sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjas, choreografas Taurūnas Baužas, šiuo metu prasidėjus būsimos premjeros, operetės "Misteris X", kurios choreografas yra Gytis Ivanauskas, repeticijoms, tik dar nenorintis apie tai kalbėti, nes vaidmens skeleto dar nepadengė raumenys ir audiniai. Kalbinu apie neseniai Prano Domšaičio galerijoje įvykusią šokio spektaklio "Spalio tylėjimas" premjerą, kuri buvo mažas triumfas. Įdomu, kodėl siužetui pasirinko europinę šlovę sulaukusį J. Kristijamo Grondalio romaną "Spalio tylėjimas", ir kaip į 35 minučių trukmės veiksmą tilpo pasakojimas apie vienatvę, aistrą, neištikimybės kainą, nuopuolius, ir dar visa tai buvo pateikta su grotesko prieskoniu.
"Ieškojau intelektualios literatūros, akis užkliuvo už neįprasto pavadinimo, sužavėjo pagrindinio herojaus vidinis monologas. Pradėjau tapatintis su herojumi, ir jaučiau, kad kai kuriose drastiškose situacijose pasielgčiau taip, kaip jis. Pirmajame Vilniuje pastatytame spektaklyje, kuriame gvildenau homoseksualizmo problemas, šokau pats, o šįkart nusprendžiau pagrindinį vaidmenį skirti panašiam į mane kūno sandara, panašiai jį įvaldžiusiam, tokiam pat emocionaliam šokėjui. Pradinė idėja buvo vyksmą pradėti ramiai, ir auginti judesius iki smarkių proveržių, kaip ir talentingo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto parašyta stilinga, netelpanti į įprastus kanonus muzika, kuri galiausiai "sprogsta" kaip galaktika. Jei šios muzikos klausytum užsimerkęs, jaustumeis atsidūręs kosmose", - sakė Taurūnas.

Klausiau, koks yra šiuolaikinis baletas, kiek jis kvepia klasikinio baleto naftalinu, kiek išlieka matricos? Taurūnas sako, kad klasikinis baletas tuo ir žavus, kad jį žiūrėdamas galėtum prisiliesti prie amžinųjų vertybių.

"Dažnai žmonės painioja šiuolaikinį šokį su šiuolaikiniu baletu. Jeigu žmogus atsigula ant žemės, persiverčia kūliais, jiems tai - nebe baletas. Stengiausi klasikinio baleto pagrindu suformuoti judesius pagal šokėjo kūno struktūrą, ir vyksta metamorfozės. Mane prieš keletą metų pakerėjo kurti choreografiją kitiems šokėjams. Žiūriu į šokį tapytojo akimis, sakyčiau, labai iškreiptai, ir tuo šokiruoju žiūrovą kaip Dali, Pikaso paveikslai. Daugelis šiuolaikinių choreografų neišvengia pompastikos, patetikos, o aš stengiuosi visa tai sušaržuoti. Prieš kelis amžius gimusio baleto pozicijas kiekvieno šokio stiliaus atlikėjai naudoja kitaip, savaip arabeskas interpretuoja ir lietuvių liaudies šokių šokėjai", - sakė choreografas. Jis mano, kad nuo spektaklio priklauso, ar reikia ateiti jo žiūrėti iš anksto pasiruošus, pasikausčius žiniomis.

"Ar užtenka tik žiūrėti į šokėjų atvertį ir jausti, ar viską suprasti? Aš mėgstu judesyje paslėpti mintį, suteikdamas intensiją pamąstyti, kad žiūrovas po spektaklio iškart jo nepamirštų, bet tą vakarą ar ilgiau dar galvotų apie scenų prasmių klodus. Taip, šiame spektaklyje buvo erotikos, bet ją stengiausi perteikti nevulgariai, kuo subtiliau. Žvėriško sekso galima pažiūrėti kitur, scenoje turi būti tam tikros ribos. "Auros" šokio kolektyvo spektaklyje šoka nuogi šokėjai", - sakė Taurūnas, svajojantis spektaklį "Spalio tylėjimas" rodyti rudenį, pakeitęs erdvę, jį praplėsti, pažvelgti į jį kitu kampu, gal net įvesti naują šokėją.

"Aš pamilau šį spektaklį, didžiuojuosi juo, mano šokėjai jį išgyveno, mes repeticijų metu tapome mažyte šeima. Tik pradėdavau sakinį, ir jie iš karto suprasdavo lūkesčius, įvykdavo proveržiai" - sakė T. Baužas.

Kam 23 metų baleto šokėjui, Muzikiniame teatre spindinčiam aibe vaidmenų, reikėjo kurti choreografiją, iš kur tas impulsas?

"Aišku, vaidmenys išsekina, nuleidžia kraujo. Ne po kiekvieno spektaklio išeini kaip iš šventės, bet savo kūnu, siela visada jaučiau, kad man neužtenka vien šokio, trokštu eksperimentuoti, dar labiau save realizuoti. Vyksta vidinių konfliktų, galvoju, kaip išnaudoti šokėjų kūnus. Norėdamas įrodyti kažkam kažką supratau, kad tik dėl savęs turiu šokti, niekam neįrodinėti, ir esu gyvas ir sveikas."

Taurūnas jau galvoja apie spektaklį, skirtą vien vyro charakteriui, būčiai atskleisti; tas galii būt žvėriškas ir bejėgis. Choreografas ambicingas, rinksis gal ne Kamiu, bet Kafkos kūrinį.

Apie beribį laiką ir sukurtus miestus

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, klaipėdietis Remigijus Treigys birželio mėnesį jau 3 kartą dalyvaus Lietuvos meno galerininkų asociacijos rengiamoje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje "ARTVilnius 14".

"Ilgus metus Baroti galeriją sieja partnerystės ryšiai su Giedrės Barte, gyvenančios Berlyne, galerija. Be abejo, prestižo reikalas dalyvauti mugėje su tarptautiniais meno vertintojais, įdomu, kokius autorius pristato kitos šalys. Šįkart vešiu dar nerodytus du fotografijos dienoraščius - "Diena" ir "Šverinas". Pastarajame Vokietijos mieste sukūriau fotografijų ciklą. Kilo idėja demonstruoti darbus ir videoprojekcijoje, kai juos matai ir ekrane, ir atspaustus. Darbuose - diena, turininga vaizdais, prisiminimais. Jų užuominas užsirašinėju ne ranka, bet vaizdu. Dienoraštis nėra sirtas visiems, tai itin asmeninis dalykas, labai retai nelaikomas paslaptyje. Bet šįkart padariau išimtį, nes kartais paviešinti slapti dokumentai tampa universalia patirtimi", - sakė Remigijus, užfiksavęs apie 100 vien Šverino vaizdų.

Anot rašytojo Rolando Rastausko, didmiesčiai fotografui yra kaip veidrodžiai, kurių amalgamoje suvisam apsigyvena visi kada nors į juos žiūrėjusieji ar rašiusieji. R. Treigio fotografijoje miestai yra neatpažįstami, fiksuojamos bežmogės erdvės, architektūra, kur žmogaus buvimas - tik menamas, nuspėjamas.

R. Treigys, aptikęs jam ypatingą objektą, paprastai išlaukia, kol ateis metas jį nufotografuoti; kartais tai trunka ir kelerius metus, kol ištinka suvokimas: dabar. Jis sako nemedžiojantis kadro, yra stebėtojas, o stebėjimas, anot filosofo - tai meilė be geismų. Ir jeigu Romualdo Požerskio, Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus fotografijose žiūrovas atpažįsta jam ligi kaulų smegenų brangias vietoves, apeigas, kraštiečius, Remigijaus darbai yra savitas erdvėlaikis.

"Mano fotografijos yra perkurti dalykai, tai, ką noriu pasakyti, ir nėra vieno rakto, kuriuo viską galėtume atrakinti. Žiūrovas išsiaiškina mintį savaip, priklausomai nuo jo gyvenimo konteksto, suvokimo, žinių, amžiaus. Nuo to, ar jam patinka tamsa, rūkas, ar šviesios spalvos. Man nėra svarbu, kad būtų atpažinti konkrečios vietovės, architektūriniai pastatai. Daug kartų sakiau, kad fotografijos nėra skirtos platiems žiūrovų sluoksniams. Menas nėra skirtas vien namams papuošti.

Tiesa, tavo minėtų menininkų darbuose labai aiškus laikas: atspėji pagal portretuojamo žmogaus veidą, tipažą, aprangą, jį supančią istorinę aplinką. Fotografijos pradinė prigimtis - atspindėti laikmetį. Mano darbuose yra universalus laikas: tai gali būti šiandien, vakar, rytoj, prieš šimtmetį. Specialiai to nesugalvosi. Toks pasaulio suvokimas, neįvardinta nuotaika, būsena. Temą padiktuoja situacija, nesu iš tų, kurie "fotkina" ir paskui atsirinkinėja: pamatau, galvoju, kokiu metu fotografuoti, kitas momentas, kai spausdini, randasi vėl kita prasmė, kalbėjimas, dar kitas - kaip tarp kitų darbų atrodys", - sakė R. Treigys, pripažindamas, kad kūryba jaunystėje yra žaidimas, kuris vėliau pasidaro labai rimtas. Jis nėra užsispyręs nei kategoriškas, ir vidiniai peizažai keičiasi kaip kopiant į kalnus.

Anot Remigijaus, jis yra rudens žmogus, o vasara - poilsio metas. Eina prie jūros, kai per ištiestą ranką horizonte matyti saulė, bet neįamžina jūros, nes ir be jo apstu marinistų.

Apie lūžusius kojūkus ir vaidmens dėlionę

Paklausėme, ar daug prakaito šią vasarą teko išlieti Klaipėdos dramos teatro jaunajam aktoriui Linui Lukošiui, spėjusiam dalyvauti tarptautiniame festivalyje, ir repetuoti, ruošiantis paskutiniajai Klaipėdos dramos teatro sezono premjerai - Sigučio Jačėno režisuotam spektakliui "Savanos įlanka" pagal žymios rašytojos Margeritos Duras pjesę.

"Ši vasara man prasidėjo Sankt Peterburge, į kurį su režisieriumi Alvydu Vizgirda ir Pilies teatru važiavome dalyvauti tarptautiniame gatvės teatro festivalyje. Vežėme gatvės spektakliuką "Versalio sodai", kuriame aš vaikštau ant kojūkų. Sakoma, savame krašte pranašu nebūsi. Šiuo atveju tiesa. Nes mus ten priėmė kuo puikiausiai. Dar niekada neteko girdėti tiek daug "Bravo!" ir sulaukti tiek daug palaikymo. Žmonės tiesiog prieidavo po pasirodymo ir dėkodavo, kalbindavo. Kažkaip net nejauku pasidarė nuo tiek dėmesio. Sakyčiau, vasara prasidėjo visai neblogai. Nors ir lūžo kojūkas. Bet, ačiū Dievui, ne pasirodymo metu, o iškart po jo. Nesusižeidžiau. Viskas baigėsi gerai.

Vaidmuo "Savanos įlankoje" ypač painus, labai nekonkretus, bet kartu ir labai man įdomus. Tikrai yra ką veikti. O lipdau aš šį vaidmenį remdamasis savo meilės patirtimi, nes šiame spektaklyje ir vyrauja meilės tema. Taip pat imu medžiagos iš režisieriaus, iš aplinkos, iš interneto. Ir apskritai imu iš visko, kas įmanoma, kad vėliau galėčiau tarsi dėlionę sudėti vaidmenį."

Smalsavome, kokie būna režisieriai - demiurgai, tironai, misionieriai, poetai?

"Šiandien režisieriai yra kaip migruojantys paukščiai. Čia jie yra, čia jų nėra. Nepastovu. Vertinu režisierius-pedagogus ir režisierius su ambicijomis. Nes repeticijų metu galima iš jų pasimokyti ir pasisemti tikėjimo teatru", - sakė pokalbininkas.

Daugelis šiuolaikinių režisierių, arba ir senosios kartos, stato spektaklius, kurie tęsiasi 5-6 val. Gytis Padegimas stebisi, kad preparuojama gyvo žmogaus siela, o žiūrovai neištveria, tuo tarpu "teliką" žiūri visą parą.

"O kas yra žiūrovui svarbiausia ir įdomiausia, atėjus į teatrą? Jis pats. Ir jeigu žiūrovas neatpažįsta savęs scenoje, tai jis neišsėdės ir dviejų valandų. Jau nekalbu apie daugiau. Prieš dvejus metus dalyvavau tarptautinėje vasaros teatro mokykloje Maskvoje. Rusai kalba, jog Stanislavskis pas mus jau atgyvenęs prieš 50 metų. Reikia eiti arčiau žiūrovų, neatsiriboti ketvirta siena. Juk spektaklį kuria ir žiūrovai, negalima jų ignoruoti. Manau, kad žiūrovas turi teisę susigrąžint pinigus už bilietą, jeigu jis žiūrėjo komediją ir nesijuokė, arba - dramą, ir neverkė. Vadinasi, tema nepasiekė žiūrovo, sustojo ties rampa. Taip neturėtų būti", - svarstė Linas.

Gal žiūrovą kokiu nors būdu galima paversti meno kūrinio dalimi, antai kaip dailės, performansų parodose, pažvelgę į senovinį tyvuliuojantį, kiek išskydusį veidrodį mes pasijuntame esą kažkuo kitu? Ar viskas, ką daro menininkas, yra menas? Kada tenka save prievartauti?

"Spektaklyje žiūrovas yra jo dalis. Nuo žiūrovo priklauso, koks šį vakarą bus spektaklis. Ar jis priešinsis, ar sutiks, tyliai klausysis ir žiūrės, o gal ir visai neįvyks kontaktas su aktoriais, kas reiškia prastą spektaklį. Bet čia jau aktorių rūpestis, kaip užmegzt tą kontaktą. Kartais kuriamas vaidmuo reikalauja save palaužyti, nes dažnai personažas turi tokių charakterio bruožų, kokių tu pats neturi. Tai ir yra sunkiausia - pamiršti save, savo ankstesnius vaidmenis, ką jau esi suradęs, sukūręs anksčiau, ir tarsi kurti save iš naujo kaip personažą. Su kiekvienu nauju vaidmeniu pradėti vėl ir vėl nuo nulio", - sakė aktorius.

Paklausėme L. Lukošiaus, koks turėtų būti jauno žmogaus teatras, juk senieji padarė savo ir tėra proceso dalis, o jis ateina su savo ateities teatro vizija.

"Teatras yra ne tik jauno ar seno žmogaus. Jis visų ir kartu niekieno. Kalbu ne apie pastatą. O apie tokį teatrą, kuris gimsta čia ir dabar. Gimsta tarp žmonių bendraujant, jaučiant vienas kitą, suprantant iš pusės žodžio, iš judesio. Todėl labai svarbu kontaktas su režisieriumi, scenografu, kompozitoriumi, kai kada pjesės autoriumi, aktoriumi ir žiūrovu. Visi šitie elementai, siekiantys bendro tikslo, norintys įgyvendint bendrą idėją, gali sukurti puikų spektaklį. Svarbu darna, vienybė, noras, užsidegimas", - sakė Linas.