Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2018 Sausis »
PAT KPn ŠS
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31
Afiša

Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Tik jūsų meilė čia kalta, Maestro
2014-08-04

Stasys Domarkas: Savaime suprantama, genijų mažoj tautoj negali būti daug, ypač jeigu kalbame apie Tautą, išblaškytą po sibirus ir pasaulį...
Esu tikra, kad garsiam dirigentui Stasiui Domarkui net nedingteli, kad dalijant nacionalines kultūros ir meno premijas jis galbūt yra apeinamas vien dėl jo senos meilės operetei. Nenuostabu, kad ir jo sumanytasai tarptautinis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ šiemet skiriamas šiam, publikos pamėgtam, tačiau mažiau prestižiniam nei opera žanrui. Natūralu, kad šis festivalis dedikuojamas ir balandį savo gyvenimo 75-metį sutikusiam maestro S. Domarkui, kuris, dėsninga, šiuo metu su Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvu repetuoja.. operetę (I.Kalmano „Misteris X“). S.Domarkas nevisiškai sutinka su manimi:
- Tai ne aš sugalvojau, - mane kiti padarė operetės patronu, nors seniai seniai, 1967-aisiais, kai baigiau Leningrado konservatoriją ir kultūros ministras Šepetys paskyrė mane vyriausiuoju dirigentu Kauno muzikiniame teatre, mano pirmasis pastatymas buvo J.Štrauso operetė „Vienos kraujas“, kuriai dirigavau, kol dirbau Kaune 25 metus, ir kuri, suvaidinta šešis ar septynis šimtus kartų, išsilaikė iki mūsų dienų. Žinoma, ne dėl mano kaltės ji buvo tokia sėkminga, o dėl šaunios komandos.

- Galbūt apskritai šis žanras kai kam šiandien atrodo senamadiškas?

- „Muzikiniam rugpjūty“ bus diskusijų šia tema, tačiau man šis klausimas yra nediskutuotinas. Laikas savo atspaudus, be abejo, palieka, yra daug praeinančių dalykų, bet operetė, mano manymu, yra amžina. Aš visiškai tikras, kad šitas žanras, gimęs praėjusio šimtmečio pradžioje, su tam tikromis išimtimis užkariavo pasaulį.

- Kokiu „ginklu“?

- Mano giliu įsitikinimu, operetė atitinka europiečių mentalitetą. Nors publika supranta, kad jos siužetai yra išgalvoti, trafaretiniai ir kad gyvenime viskas vyksta kitaip ir ne visad pabaiga yra laiminga, tačiau tos kelios valandos jai padeda bent akimirksniui sugrįžti į pasakos, svajonės būseną. Publikai patinka puošni aplinka, drabužiai, aristokratiškas elgesys. Šiandien nemažai kalbama, kad požiūris į meną turi būti kitoks ir pats menas jau turi būti kitoks, nes gyvenimo tempas yra nebe toks. Ką reiškia „nebe toks“ tempas? Mūsų žingsnis nė kiek nepagreitėjo, kai einame gatve arba per pievą. Mes iš prigimties žengiame tuo pačiu žingsniu, nors aplink mus, žinoma, daug kas keičiasi.

- O kaip muzika keitė jūsų charakterį? Operetės grandas turbūt yra gyvenimo šventės žmogus?

- Šiuo metu joje gyvenu, bet mano gyvenimas surištas ne vien su operete, esu pastatęs daug operinių spektaklių, o kai dirbau Minske, jo didžiojoj operoj išvis buvo tik operinis repertuaras. Kai atvykau į Klaipėdą, su teatro orkestru pradėjom groti simfoninę muziką, maždaug per mėnesį parengdami naują programą sudėtingų kūrinių, tokių kaip D.Šostakovičiaus „Penktoji simfonija“, - taip radosi „Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras“...

- Dar paminėkim ir jūsų inicijuotą tarptautinį Mykolo Oginskio festivalį Plungėje. Įdomu, kur dar Lietuvoje turite interesų?

- Turit omeny, kur norėčiau būt palaidotas?

- Gink Dieve. Klausiu, kas jums rūpi Lietuvoje.

- Neklaidžioju į šonus, kitur nieko nemokėčiau daryti, nei aš oratorius, nei rašytojas, nei kas nors kitas... Man rūpi profesionalioji klasikinė muzika. Darau tai, ką moku daryti, ir stengiuosi daryti, kiek leidžia sveikata ir galimybės, kuo geriau.

- Bet negalit sakyti esąs nepriklausomas ir uždarytas savo muzikoje?

- Mano amžius leidžia būt nebepriklausomam, jau galiu ir nieko neveikti, bet aš jaučiu didelį malonumą dirbdamas. Iš Muzikinio teatro juk buvau išėjęs, kai jo vadovė buvo Audronė Žigaitytė. Mano nuomone, visiškai prasta vadovė... Nebuvau teatre dvejus ar trejus metus, o kai jos nebeliko, teatras pats mane susirado ir aš vėl po truputėlį jame krutu. Tai teatro direkcija sugalvojo „Muzikinį rugpjūtį“ skirti mano jubiliejui. Aš sakiau, nereikia...

- Ar tik ne jūsų kuklumui ačiū, kad lig šiol esat be Nacionalinės premijos?

- Aš visiškai nesu kuklus, nemanykit. Man savimeilę paglostė, kai šiemet kultūros ministras Birutis įteikė gražų ženklą („Nešk savo šviesą ir tikėk“ - red. past.). Malonus faktas buvo, kai prezidentas Adamkus užkabino Kryžių (ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžių - red. past.) ir kai senais 1975-aisiais man buvo suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas. O dėl Nacionalinės premijos? Kai vienais metais buvau nominuotas, buvo atvažiavusi komisija iš Vilniaus, aš kaip tik dirigavau miuziklą „Smuikininkas ant stogo“... Paskui mane pasiekė žinia, kad per aptarimą viena garsi komisijos narė pasakė: viskas ten gerai, bet Klaipėda yra kitoje lygoje... Žodžiu, ne nacionalinis orkestras, ne operos teatras; viskas ten gerai, bet lygis kitas... Galbūt tai teisinga...

- Jei prisipažinot esantis nekuklus, prisipažinkit esąs ir diktatorius.

- Aš visą laiką buvau vieno ar kito teatro vadovu, vyriausiuoju dirigentu, tad nori nenori neapsiėjau ir be diktato gerąja prasme. Ne Lukašenkos prasme, nors kai kas sako, kad ir Lukašenka yra geras diktatorius. Nežinau, nesu politikas, bet kai rodo Putiną, klišom kojom ir siaurom sugrūstom į vieną tašką akim šaunantį raudonu kilimu per kelias sales, - matau einant diktatorių. Tokį įvaizdį jis sukuria. Meno kolektyve, kur vienam tenka sužiūrėti daugelį grandžių, nori nenori atsiranda tam tikrų diktatoriškų apraiškų, nes be jų teatro mechanizmas išsiderins. Na, o dirigentas iš principo yra diktatorius, siekiantis, kad muzikantai grotų pasitikėdami ir su meile, įdėdami visą savo širdį, ką ir kalbėti apie tai, kad ateitų atsakingai pasiruošę, išmokę partijas.

- Menininkai, tarkim, rašytojai ar dailininkai, išgyvena krizės periodus, kai kūrybiškai jaučiasi visiški bejėgiai, o dirigentai dirbti gali visada?

- Gali diriguot geriau, gali diriguot blogiau, - visi juk žmonės. Kartais būna gera nuotaika, o kartais ateini ir kažkas orkestre negerai, nedarni atmosfera, bet čia darbiniai momentai... O dėl poetų... Ar Širviui reikėjo ypatingos nuotaikos, kad jis čia pat parašytų eilėraštį?.. Tenka girdėt, kad ir kompozitoriai negali rašyt kiekvieną dieną. Šiandien kompozitorių daug, bet negalima pasakyti, kad šiandien turime bent jau vieną čiurlionį. Savaime suprantama, genijų mažoj tautoj negali būti daug, ypač jeigu kalbame apie Tautą, išblaškytą po sibirus ir pasaulį...

- ...ir tebeblaškomą lig šiol...

- Išvažinėja patys gyviausi, gal ir protingiausi. Intuityviai suprantu, kas darosi, ir džiaugiuosi tais lietuvių kompozitoriais, kurie kuria šiandien. Sukurk, sakau, ir mes būtinai atliksime tavo kūrinį; kas žino, gal jame sušvis genialus pradas...

- Kalbama, kad dirigento darbas yra ir fiziškai sunkus. Vadinasi, laikui bėgant jį dirbti vis problemiškiau?

- Juo didesnis patyrimas, juo fizinės jėgos reikia mažiau (tik jauni taškomės į visas puses), bet dažniausiai prakaitą varo psichinė įtampa - negali svarbiausių ir ne taip svarbių dalykų pražiopsoti. Turi kaip prie vairo sėdėdamas tiksliai apskaičiuoti visus judesius, nes jei pavėluosi, nesureaguosi, kažką prašoksi, ir kūrinio forma subyrės. Kai buvau jaunas, diriguodavau atmintinai net tokius sudėtingus kūrinius kaip Šostakovičiaus „Dešimtoji simfonija“, bet paskui lioviausi - geriau atskleisti partitūrą, kad tam tikru momentu nebūtų nereikalingo nervo. Publikai patinka gražūs dailūs judesiai, dar kažkas... Kartais to visiškai nereikia. Yra dirigentų, kurie prie pulto stovi kaip sukaustyti, o pasiekia stulbinamų rezultatų. Kadaise šitoks buvo Mravinskis Leningrade, tas, kuris pirmą kartą sugrojo Šostakovičiaus „Septintą simfoniją“ apie blokadą karo metu. Jis kaip statula stovėjo, bet kai pažiūri į veidą: kokia koncentracija, koks gebėjimas kolektyvą valdyti žvilgsniu, kai net mažytis piršto krustelėjimas deramu laiku tarp muzikantų gali sukelti garsų audrą. Dirigavimo mene šiandien juntamas atoslūgis, šiandien šioje srityje „nachalščikų“ labai daug ir jie visi kuo puikiausiai jaučiasi ant scenos. Beje, kaip ir gyvenime.

- Prisimenu, prieš gerą dešimtmetį su jumis kalbėjome apie priklausomybes. Apie priklausomybę muzikai. Tiesa, kad infarktas jus ištiko skambant Stravinskiui?

- Taip, tik tai buvo gan seniai, daugiau nei prieš dešimtmetį. Repetavome I.Stravinskio oratoriją „Karalius Edipas“. Infarktas ištiko scenoje, šiaip taip nuėjau iki kabineto, viskas geso ir jau nieko nebepamenu. Pamenu tik tai, ką pasakojo: sakė, buvau miręs. Po to atvejo, kai mane atgaivino šokais, kartais dar užvoždavo. Paskutinįkart prieš kelerius metus - teko gultis dėl stentavimo operacijos. Rimantas Benetis, kuris, tarp kitko, irgi yra Plungiškių draugijos narys (tai neturi nieko bendra su gydymu: jis garbingas žmogus, visus vienodai gerai gydo), genialus kardiochirurgas sutvarkė širdį ir jau keleri metai nebevartoju jokių nitroglicerinų.

- Gal širdis privertė pakeist kai ką gyvenime?

- Pradėjau rūkyt pypkutę... Kaip gyvenu? Gyvenu, sakyčiau, sveiką gyvenimą: visiškai nevartoju alkoholio, stengiuosi būt darbingas, nes stovintį prie pulto, nesvarbu, kad vyresnį, žmonės nori matyti geros formos, o ne sutrikusį ar pavargusį (to niekad nedovanoja).

- Jūsų šeimoje ir giminėje daug muzikų: žmona smuikininkė Kristina Domarkienė, dukra Barbora smuikininkė, žentas Jonas Armonas violončelininkas, kaip ir anūkas, nekalbant apie garsiuosius jūsų brolius, Nacionalinio simfoninio orkestro vadovą Juozą Domarką ir Nacionalinės operos režisierių Eligijų Domarką. Kada tyla jums yra gražiausia muzika?

- Būna tokių momentų, tikrai taip. Įsivaizduokit, ar tai būtų dukra, ar žmona, jos kiekvieną dieną turi čiupinėt instrumentą, mažiausiai po valandą, ir esi priverstas klausyt arba bėgt iš namų, kol jos groja savo etiudus. O su anūku prisieina kartais ir padirbėti, jis perėjo į septintą klasę Čiurlionio mokykloje, kas ten žino, kuo bus. Yra dar du anūkai, kurie gal ateity muzikantais taps, kaip ir jų tėvai. Mes su broliais nesam dinastijos, einančios per kartas, tęsėjai. Mūsų tėvas, nors muzikalus, nors veržėsi giedoti bažnyčios chore, grojo liaudies instrumentais, bet su mama buvo ūkininkai, į muziką žiūrėjo kaip į malonumą.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“