Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2018 Sausis »
PAT KPn ŠS
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31
Afiša

Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Milginta Palubinskaitė. Nacionalinė opera vaikams šiandien: kokia ji?
2014-11-17

Lietuviškos operos vaikams „makaronai"

2014 m. lapkričio 9 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo jaunuosius bičiulius pakvietė į ilgai lauktos 2-jų dalių nacionalinės operos vaikams ir ne vaikams „Makaronų opera" premjerą, tapusią išskirtiniu uostamiesčio ir visos Lietuvos kultūriniu įvykiu.

 

Šiandien Lietuvos muzikinių teatrų repertuaruose ant vienos rankos pirštų galime suskaičiuoti operas vaikams, virš kurių libretų bei klavyrų puikuojasi lietuvių autorių vardai. 2010 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo pastatyta kompozitoriaus Jono Tamulionio ir libreto autorės Mildos Brėdikytės 2 dalių opera „Bruknelė" pagal Martyno Vainilaičio to paties pavadinimo pasaką (rež. Gytis Padegimas). 2001 m. Kauno muzikinio teatro repertuarą papildė 2 dalių operėlė-parodija „Grybų karas ir taika" (rež. Aidas Giniotis) pagal Justino Marcinkevičiaus poemėlę „Grybų karas", kuriai muziką sukūrė kompozitorė Zita Bružaitė. 2007 m. Klaipėdos muzikiniame teatre gimė opera vaikams „Bulvinė pasaka" – „Makaronų operos" pirmtakė (rež. Ramūnas Kaubrys). Dabar jau diptiku tapusioms operoms libretus parašė poetė, dramaturgė, aktorė Daiva Čepauskaitė, muziką – kompozitorius Antanas Kučinskas.

Sukurti tęsinį išties didelės sėkmės sulaukusiai „Bulvinei pasakai" (spektaklis buvo įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi) prireikė septynerių metų. Minimalizmas, monotematizmas, muzikinės citatos tapo diptiko jungiamuoju muzikiniu audiniu. Iš „Bulvinės pasakos" į naująją operą atkeliavo ir keletas libreto elementų: alkanų pelių gauja ir jos karalius (solistas Virginijus Pupšys), gerasis Spagetis (solistas Gintautas Platūkis), „Makaronų operoje" virtęs nuotakos ieškančiu talentingu „makaronų kabintoju" Ravioliu, bulvių (makaronų) karaliaus dukters pagrobimas, viską nugalinti meilė. Tiesa, antrajame D. Čepauskaitės librete nesunku atpažinti daugybę itališkų „štampų" (mafijų karai, maisto ir futbolo kultas, opera, universalūs rinkimų kampanijų „makaronai"), literatūrinių parafrazių (Romeo ir Džuljetos, Guliverio, Krikštatėvio istorijos).

 

Viena didžiausių naujojo nacionalinio veikalo vaikams staigmenų tapo spektaklio scenografija. Balta scenos erdvė – baltas prosceniumas, horizontas, balta sienelė, baltas milžiniškas zuikis, balti katilai, ne tik praplėtė nedidelę Klaipėdos muzikinio teatro scenos erdvę, leido apšvietimu joje sukurti spalvingas ir dinamiškas scenas (Vermičelionių – violetinės, Spagečių – melsvos, kautynių – raudonos, mėlynos ir violetinės), bet kontrastuodama su juoda spalva (pelių kostiumai, Vermičelionių drabužiai, juodai baltos vėliavos žiūrovų salėje) tapo simboline-spalvine operos pasaulio ašimi, dalijančia šį į gėrio (baltieji Spagečiai) ir blogio (juodieji Vermičelioniai, pelės). Iš tokio konteksto išsiskyrė pagrindiniai personažai – oranžinė Spagečių princesė Lazanija ir mėlynasis Vermičelionio sūnus Roberto – tikri, nuoširdūs, be kaukių. Meistriškas scenografo ir kostiumų dailininko A. Šimonio sprendimas bendras psichologines personažų charakteristikas perteikti spalvomis ir herojais padaryti ne konfrontuojančių šeimų galvas, mafijozus Vermičelionius ar Karališkuosius Spagečius, o jų „kitokius" vaikus, vertinančius meilę ir draugystę, spektaklyje režisieriaus, deja, taip ir liko neatskleista. Pagrindinė meilės, sutaikančios dvi priešiškas šeimas, nutraukiančios karą, apsaugančios miestą nuo pelių, tema praslydo paviršiais be aiškios fabulos. Susidarė įspūdis, kad operoje viskas vienodai svarbu: alkanos pelės, karas tarp Spagečių bei Vermičelionių, kairės-dešinės konfliktas, Roberto bei Lazanijos meilė, Lazanijos pagrobimas.

 

Operos scenovaizdžiui būdingas funkcionalumas. Gigantiškos baltos 1-ojo veiksmo ausinės, sudėtos iš didžiulių baltų katilų ir pripučiamo pusmėnulio, 2-ojo veiksmo pradžioje transformavosi į spagečių lovas, o finale virto vestuvių puotos stalais. Balti pripučiami pelių „maisto detektoriai" virto II pelės (solistas Stanislovas Rezgevičius) instrumentu, kai ši užtraukė ištrauką: „Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybių" iš G. Verdi'o „Traviatos". Ausinių lankelis 2-ame veiksme tapo mėnulio ragu, ant kurio sėdėdama princesė Lazanija padėjo mylimajam nugalėti baimę. Dvi baltos apskritos pripučiamos platformos atliko pistolos, sumo imtynių arenos, skydų, vestuvių pakylos-laiptų vaidmenis. Tiesa, kai kurios scenografijos detalės operoje buvo visiškai dekoratyvios (virš scenos kabantis milžiniškas baltas zuikis). Baltais kostiumais vilkintys Spagečiai baltame scenovaizdyje neretai išnykdavo, o juodos pelės ir juodi Vermičelioniai, atsidūrę vieni šalia kitų, susiliedavo. Tačiau tai tik keli nežymūs minusai lyginant su didžiuliu pliusu, kurį drąsiai galima rašyti dailininkui Artūrui Šimoniui už šviesų, estetišką, funkcionalų, vaikų vaizduotę neabejotinai žadinantį „Makaronų operas" scenovaizdį.

Priešingai maksimaliems scenografo užmojams, kompozitoriaus Antano Kučinsko sukurta „Makaronų operos" muzika – minimalistinė, tiksli, pritaikyta konkretiems personažams (esama ir kakofonijos, ir polifonijos). Kūrinyje vyrauja monotematizmas: muzikinės temos tapatinamos su konkrečiais Vermičelionių, Spagečių ar pelių personažais, ilgainiui jas nesunku atpažinti. Kiek sudėtingesni (atlikimu) pasirodė choriniai pasažai, nes skiriantis personažų muzikiniam ritmui ir melodinėms linijoms vieni jų buvo užslopinami, kiti išryškinami, ir bendra dermė ėmė balansuoti ant harmonijos–disharmonijos ribos. Tokių nerimą keliančių vietų buvo kelios: Spagečių karaliaus, choro bei Auklės scena katiluose po Lazanijos pagrobimo (2-asis veiksmas) bei operos finalas, kai pelių ant tiltelio dainuojamas „Kavalierius su pana / virė košę su smala" užgožė giliau scenoje esančius Spagečius ir Vermičelionius.

 

Žvelgiant į teatro solistų kuriamus vaidmenis, susidarė įspūdis, jog greta nedrąsių ir netvirtų infantilaus įsimylėjusio Vermičelionio Roberto (Aurimas Raulinavičius), aikštingosios Spagečių princesės Lazanijos (Rasa Ulteravičiūtė), Spagečių Karaliaus (Rokas Spalinskas) ir Karalienės (Beata Ignatavičiūtė) bei Lazanijos Auklės (Aurelija Dovydaitienė) charakterių, drąsia vaidyba išsiskyrė anaiptol ne pagrindiniai personažai: Vermičelionių bosas (Kęstutis Nevulis), Pelių karalius (Virginijus Pupšys), II pelė (Stanislovas Rezgevičius), Raviolis (Steponas Zonys), Tortelinis (Šarūnas Juškevičius) bei Sinjora Vermičelioni (Jadvyga Grikšienė). Atskiro pagyrimo vertas „Makaronų operos" choreografas Aurelijus Liškauskas, suvaidinęs I Pelę ir scenoje tapęs tiesiog neatpažįstamas.

Nepaisant to, vien į solistus pulti laidyti aštrių kritikos strėlių nesinori. Tikslinga būtų jas nukreipti režisieriaus pusėn. Kai kuriose mizanscenose solistai nesijautė tvirtai, kūrė formalius, psichologiškai nepagrįstus charakterius, naudojo režisieriaus jiems pasiūlytus teatrinius štampus (II veiksme Lazanija verkė scenos priekyje, formaliai dengdamasi akis, operos finale Roberto su Lazanija nuėjo į scenos pakraščius tik tam, kad artėdami vienas link kito suvaidintų meilę). Atlikėjams pristigo ir įvairesnių, įdomesnių prisitaikymų (žaisdama Lazanija vis šokinėjo ant pripučiamos pakylos, nors vaikas, kurio charakterį ji kūrė, per tą patį laiką būtų suradęs tris skirtingus žaidimo būdus), o kai kurie solistų judesiai išvis atrodė nelogiški. Pavyzdžiui, per 2 veiksmą Lazanijai kalbant, iki ausų ją įsimylėjes Roberto užuot klausęsis nepaliaujamai šokinėja, o netrukus, kitoje scenoje, dėl pagrobtosios Lazanijos susirūpinusio Spagečių karaliaus paklaustas: „Kur pirncesė?" džiaugsmingai strikinėdamas atsako: „Nežinau".

 

Paviršutiniškai perskaityta operos medžiaga ir netiksli vaidyba – ne vieninteliai pastebimi spektaklio trūkumai. Kaip teigė jos kūrėjai, „Makaronų opera" – tai vaikams ir suaugusiesiems skirta, postmoderni šiuolaikinė opera, kurioje gausu tiek klasikinės (G. Verdi'o „Traviatos", E. Di Capua „O Sole Mio" motyvų, lietuviškų-itališkų tekstų pynių), tiek ir populiariosios kultūros ženklų (jaunikių talentų konkursas, nuorodos į feisbuko žinučių šypsenėles, stilizuoti laikai). Jie visi tampa žyminiu, kritikuojančiu informacinių technologijų užterštą informacijos pasaulį, kurio įkaitais šiandien esame mes ir mūsų vaikai. Viskas čia būtų gražu ir teisinga, jei ne per didelė šių ženklų koncentracija, paverčianti operą eklektišku, perkrautu (ausinių aplikacijos, musių-ausinių videoprojekcija) muzikiniu vaizdiniu. Neapleidžia mintis, jog čia visko truputėlį per daug: šviesų, susipinančių su videoaplikacijomis, scenografijos detalių, iliustratyvių erdvės puošmenų.

Čia ir dabar žvelgiant į „Makaronų operą", jos autorių kurtą specialiai vaikams, rodosi, jog šiandien lietuviška nacionalinė opera vaikams yra universalus, postmodernus, vizualus, kiek eklektiškas garsinis-vaizdinis tekstas, į pirmą planą iškeliantis galios, valdžios, turto temas, kalbantis apie pragmatiškus, kasdienius dalykus – maisto paieškas ar kovas dėl skirtingų politinių įsitikinimų – o antrajame paliekantis universalias žmogiškas vertybes – meilę ir draugystę. Tokia klaipėdiečių „Makaronų opera" pasirodė vienam netobulai kritiškam suaugusiojo žvilgsniui.