Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2018 Sausis »
PAT KPn ŠS
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31
Afiša

Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Šokiai prie altoriaus
2014-10-17

1927 m. „Židinio“ puslapiuose apžvelgdamas 1926-ųjų teatro sezoną, Vincas Mykolaitis-Putinas rašė, kad baletas „lietuvių kultūrai yra dar visai svetimas, ir dar negreitai sulauksim baleto, išaugusio iš mūsų pačių kūrybinio pajėgumo. Pats lietuvio etninis tipas kol kas berods neatpatinka šiai meno rūšiai reikalingus fizinius ir psichinius ypatumus“ (Naujasis židinys, 1927, nr. 1, p. 60). Bet per beveik devyniasdešimt metų „lietuvio etninis tipas“ gerokai pasikeitė, o Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė pavasarį į savo repertuarą įtraukė šokio spektaklį „Altorių šešėlyje“ pagal Mykolaičio-Putino romaną.


Vilniuje šis kūrinys buvo parodytas rugsėjo 17 d., kai žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai apie kunigo Roberto Šalaševičiaus sprendimą palikti tarnystę – tad XX a. 4-ajame dešimtmetyje Mykolaitį-Putiną ir jo romano herojų Liudą Vasarį kamavę klausimai niekur nepasitraukė.

Liudo Vasario dramą mažiausiai buvo galima tikėtis išvysti šiuolaikinio šokio scenoje, bet Klaipėdos muzikinis teatras linkęs eksperimentuoti su lietuvių literatūros klasika – neseniai Giedriaus Kuprevičiaus miuzikle atgijo Antano Žukausko-Vienuolio „Paskenduolės“ herojai.

Ir „Paskenduolės“, ir „Altorių šešėly“ libretus parašė aktorė, žinoma monospektaklio formos puoselėtoja Birutė Mar (Marcinkevičiūtė), pati išmėginusi jėgas šiuolaikinio šokio erdvėje (prieš keliolika metų ji sukūrė spektaklius „Traukininiai žmonės“ ir „Lėktuviniai žmonės“). Santūrios plastinės kalbos ir abstrakčių idėjų spektakliai, kuriuose dalyvavo dramos aktoriai, maža kuo panašūs į šį kūrinį, nes pritaikant romaną šokio scenai pasirinkta ne tiek interpretavimo, kiek pasakojimo strategija. Mažai turime galimybių susipažinti su pasakojamosios choreografijos spektakliais, todėl tokių kūrinių kaip „Altorių šešėly“ kontekstas galėtų būti ACH teatro „Ana Karenina“ (pagal Levo Tolstojaus romaną, režisierė ir choreografė Anželika Cholina) ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytas Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlionis“ (šios biografinės choreodramos autorius – lenkų šokėjas ir choreografas Robertas Bondara). „Altorių šešėly“ tai – garbinga draugija, tačiau lygiuotis vien į lietuvišką šokio kontekstą būtų trumparegiška.


Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė – pati jauniausia Lietuvoje, joje dirba įvairios patirties ir pasirengimo šokėjai, kuriems tenka dalyvauti teatro repertuare esančiuose operų, operečių ir miuziklų pastatymuose. Tad noras sukurti nemažos apimties spektaklį, kuris siektų būti kitoks nei dauguma iš esmės pramoginių šio teatro šokio reginių, vertas didelės pagarbos. „Altorių šešėly“ choreografiją sukūrė Aurelijus Liškauskas, režisavo Ramūnas Kaubrys. Spektaklyje veikia nemažai romano personažų, jų gausa ir konkretūs vardai liudija kūrėjų norą nenutolti nuo kūrinio ir kiek įmanoma nuosekliau perpasakoti jo siužetą, o tai šiuolaikiniame teatre, ką jau kalbėti apie šiuolaikinį šokį, atrodo kaip gana konservatyvus tikslas. Net ir jį pasiekus, neištvertum nepaklausęs: ką scenoje šokdami veikia Sokolina, Variokas, Petryla, Platūnas ir net abu Liucės vyrai Brazgys ir Glaudžius bei nemažai įvairiausių dvasiškių, kurie susmulkina spektaklio veiksmą, nutolina jį ir nuo esmingų konceptualių klausimų, ir nuo šiuolaikinei teatro bei šokio kūrybai tinkamų išraiškos priemonių.


Nors vaizdinė spektaklio pusė gana asketiška (scenografijos ir kostiumų autorė – Iveta Ciparytė), neišvengta noro iliustruoti veiksmo vietą ir laiką. Galbūt vienas iš tokio iliustruojančio spektaklio argumentų – kūrinio vieta mokyklinėse programose, tikintis papildomo vyresniųjų klasių moksleivių žiūrovų srauto? Bet šis spektaklis daugiausia galėtų tapti tema pokalbiui apie klasikinio literatūros kūrinio aktualizavimo šiuolaikinio šokio forma kelius ir klystkelius.


Choreografinis spektaklio pavidalas konceptualesnis, nors ir neišvengiantis išgyvenimais grįstų šokio kompozicijų štampų. Tačiau keli epizodai, kuriais nesiekiama sekti libreto, kurie patys formuoja vidinę spektaklio dramaturgiją, patrauklūs erdvinėmis konstrukcijomis ir judesių dermėmis – kad ir kaip būtų keista, labiausiai įstrigo klierikų šokiai, kuriems papildomo plastiškumo suteikė judant, ypač sukantis išsipučiančios sutanos. Kuriant spektaklio choreografiją pasistengta analizuoti atlikėjų galimybes, pagal jas formuoti atskirų veikėjų plastinius įvaizdžius, tačiau galutinis rezultatas liko margas ir eklektiškas.


Režisūrinėmis priemonėmis siekta išryškinti siužetinius Liudo Vasario istorijos apmatus – įvedant į spektaklį statistus, Užgavėnių sceną aprūpinant beveik tikromis rogėmis, o vėliau spektaklio temą darsyk paryškinant švytuojančiu didžiuliu smilkytuvu.


Dviejų veiksmų spektaklio partitūrą sudaro apie dvidešimt skirtingų muzikinių kūrinių, kurie nepadeda sulipdyti nuoseklaus dramaturginio veiksmo. Kai kurie jų patys savaime turiningi, padedantys kūrėjams pasiekti norimos emocinės temperatūros, priartėti prie universalesnių kūrybos erdvių, kai kurie parinkti iliustruoti kūrinio parašymo laiką – tokie yra Antano Šabaniausko šlageriai, suprimityvinantys spektaklį, skatinantys aktorius ir šokėjus imtis banalių vaidybinių improvizacijų.


Spektaklyje nemažai vaidybos – teatro baleto trupė paslanki, gyva, tačiau čia, kaip ir daugelyje kitų pastarąjį dešimtmetį sukurtų šokio spektaklių, nesurastas tinkamas šokio ir vaidybos santykis: rimtosiose scenose emocijos liejasi per kraštus, o komiškose nueinama lengviausiu grotesko keliu. Libreto santrauka atrodo kompaktiška ir aiški, tačiau pats spektaklis subyra į nevienodo poveikio gabalėlių kaleidoskopą ir pagrindinės spektaklio temos praranda galimybę būti tinkamai atspindėtos.


Toks pabiras spektaklis nepalankus kurti paveikius, ketvirtąją sieną galinčius peržengti vaidmenis, nors šokėjai ir labai stengiasi. Pagrindinį vaidmenį Vilniuje atliko pats choreografas Aurelijus Liškauskas. Dvigubos pareigos visad kelia nemažai keblumų, nes choreografo buvimas spektaklyje neleidžia jo pamatyti iš šalies, aiškiau pajusti redaguotinus, taisytinus dalykus. Liškauskas – muzikalus, charizmatiškas artistas, jo plastika organiška, bet tokiame stilistiškai ir konceptualiai nevientisame spektaklyje jo kuriamas vaidmuo lieka uždaras. Didelis Liucės vaidmuo teko Aušrai Krasauskaitei, bet ir jos nuoširdžių pastangų neužtenka suteikti spektakliui paveikesnių prasminių orientyrų. Todėl abu pagrindiniai herojai lieka įprastais nelaimingais, besikankinančiais veikėjais.


Lietuvos choreografija išgyvena sudėtingus laikus – kiekvienas naujas spektaklis pasitinkamas ir su džiugesiu, ir su pernelyg dideliais lūkesčiais. Klaipėdos muzikinio teatro repertuare „Altorių šešėly“ – žingsnis pirmyn ieškant savito šokio spektaklių repertuaro. Galvojant apie ateitį, vertėtų atidžiau analizuoti Europos šiuolaikinės choreografijos spektaklių (nuo Johno Neumeierio iki Sashos Waltz) dramaturgiją, režisūros, choreografijos, muzikos ir vizualinių priemonių dermes, bendrąsias šiuolaikinio teatro tendencijas, kuriose vis daugiau dėmesio skiriama ne tekstui, o judesiui, ir mėginti surasti autentišką sprendimą, kurį pajėgtų įgyvendinti nedidelė, bet įdomi teatro baleto trupė.