Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2018 Sausis »
PAT KPn ŠS
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31
Afiša

Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Gruzinų dirigentas Aleksandras Khaindrava: „Jei skatinsime kultūrą, tuomet ir agresijos, ir karų bus mažiau“
2014-11-27

Lapkričio 29 d. Klaipėdos muzikiniame teatre vyks vakaras, skirtas žymiausio XX a. komiko ir kino legendos Charlie Chaplino kūrybai. Vodevilis ir šokio spektaklis „Sveikas, Čarli!“ vienoje scenoje suburs teatro solistus, baleto šokėjus, klaipėdiečius džiazmenus ir ypatingą vakaro svečią – gruzinų kilmės dirigentą, kontrabosininką, profesorių Aleksandrą Khaindravą.

Muzikanto karjerą pradėjęs Gruzijoje, A. Khaindrava savo šalyje pagarsėjo kaip vienas aktyviausių ir ryškiausių kontrabosininkų, džiazo ir akademinės muzikos atlikėjų. Ilgą laiką muzikas dirbo Sankt Peterburge (Rusija), grojo šio miesto „Mariinski“ teatro orkestre.


Nusprendęs pasukti orkestro dirigento keliu, A. Khaindrava išvyko į Estiją, toliau studijavo ir dirbo Talino operos teatre. Po keleto metų grįžęs į gimtinę subūrė ir vadovavo Gruzijos valstybiniam kameriniam orkestrui („Gruzijos sinfonieta“), tuo pat metu dirigavo Gruzijos nacionaliniame operos teatre.

Prieš trejus metus A. Khaindrava išvyko gyventi ir dirbti į Čekiją (Prahą), kur drauge su žmona, operos soliste Marina Shaguch įkūrė privačią operos studiją. Netrukus profesoriaus akademinį laipsnį turintis muzikas imsis vadovauti naujai įsteigtam Prahos muzikos akademijos Tarptautiniam scenos menų centrui. Nuolat keliaujantis, su įvairiais Europos teatrų, filharmonijų simfoniniais orkestrais dirbantis dirigentas šią savaitę vieši Klaipėdoje.


Esate klasikinės muzikos ir džiazo atlikėjas. Kaip pavyksta derinti šiuos atrodytų skirtingus žanrus?


Džiazas nėra pop ar estradinė muzika. Mano galva, džiazas yra labai svarbi klasikinės muzikos sudedamoji dalis. Jei kalbame apie kokybę, atlikimo techniką ar fantaziją improvizacijai jos vienodai reikšmingos abiem – tiek džiazui, tiek ir klasikai. Štai todėl ir myliu abi.


Galop, nemanau, jog vienintelė teisinga klasikos interpretacija yra ta, kurią sumanė kompozitorius. Juk nei su vienu iš didžiųjų maestro arbatos negėrėme (šypsosi). Muzikoje viskas labai individualu. Kartais dirigento versija pranoksta paties kompozitoriaus lūkesčius. Žinoma, egzistuoja ir priešingas variantas, kuomet savitai interpretuojamas klasikos kūrinys gali skambėti ir pakankamai siaubingai. Visuomet egzistuoja keletas kelių.


Kodėl būdamas patyręs, žinomas kontrabosininkas visgi nusprendėte pats stoti prie orkestro vairo?


Dirigentai turi daugybę nuostabaus, labai turtingo repertuaro: operinės, simfoninės muzikos. Nei kontrabosininkai, nei smuikininkai, ir netgi pianistai tokiu plačiu repertuaru pasidžiaugti negali. Esu iš tų, kuriems visąlaik buvo maža. Klasika, romantizmas, šiuolaikinė muzika – visos kryptis traukte traukė. Tačiau nestojau prie orkestro vien tam, kad pasipuoščiau „pagrindinio“, „vyriausiojo“ ordinais. Man tai atrodo kvailystė. Egzistuoja daugybė kitų užsiėmimų, kuriuose gali pasijausti pagrindiniu. Už juos, beje, ir moka daugiau (juokiasi). Diriguodamas jaučiuosi išties pilnavertis, galintis į tą stebuklą, kurį išgirsta klausytojas, įdėti ir dalį savęs. Tik kūryboje patiriamas neapsakomas pasitenkinimas. Tiesa, jis gana greitai ima blėsti, todėl pradu vis naują etapą. Taip ir klojasi kūrybinis gyvenimas.

 
Su juo, beje, susijusi ir didelė atsakomybė.


Be abejonės, dirigento darbe yra ir sunkumų. Apskritai, tai profesija, priklausoma nuo įvairių faktorių – skirtingų teatrų, kolektyvų galimybių. Nuolat tenka balansuoti tarp atkaklaus darbo ir natūralių žmogiškų konfliktų ribos.


Klaipėdos muzikinio teatro orkestre jaučiuosi savas, galiu būti nuoširdus. Puikiai suprantu, jog visame pasaulyje teatro orkestras – tai didelį krūvį patiriantis kolektyvas, grojantis pačius įvairiausius žanrus, turintis galybę spektaklių. Tačiau klaipėdiečiai muzikantai į mane labai gyvai reaguoja. Čia turiu galimybę dirbti taip, kaip to reikalauja atliekama muzika. Mes visi esame kolegos, tik šiuo atveju aš dirigentas, jie – muzikantai. Žinoma, priešais orkestrą kiekvienu atveju turi stovėti lyderis, tačiau jo neturi būti baiminamasi klausti, argumentuotai diskutuoti. Bendravimo forma turi būti kolegiali, o ne diktatoriška.

 
Baletas – specifinis žanras. Kiek jis pažįstamas ir priimtinas jums?


Didžioji dalis mano repertuaro – operos ir simfoninė muzika, baletą diriguoti tenka retai. Nors su dideliu malonumu sudiriguočiau, pavyzdžiui, I. Stravinskio „Ugnies paukštę“. Balete, šokio spektakliuose objektyviai egzistuoja tam tikra technika, tempo klausimai. Jų dirigentui visuomet tenka paisyti. Taip pat svarbu, kad muzika nenukentėtų nuo to, ką scenoje atlieka šokėjai ir atvirkščiai. Mūsų atveju, taip nutikti neturėtų, tačiau apskritai pasaulyje tokia problema egzistuoja. Dėl to dirigentai neretai sąmoningai atsisako baleto pastatymų. Pasikartosiu, visais atvejais svarbus kolegiškumas ir asmeninių ambicijų suvaldymas. Juk tikslas vienas – žiūrovui pateikti geriausią įmanomą produktą.


Ar iki šiol buvote susidūręs su Walterio Mnacakanovo muzika?


Iš tiesų kol nebuvau pakviestas diriguoti Klaipėdoje nė nenumaniau, jog W. Mnacakanovas parašė tokią išplėtotą siuitą baletui. Išanalizavęs partitūrą pamačiau, jog kūrinys išties paveikus. Todėl ir ėmiausi su didžiuliu malonumu. Įdomi pati „Čaplinianos“ struktūra. Atrodo, melodijos visiems puikiai žinomos, sukurtos Ch. Chaplino, tačiau iš jų sudėtas visapusiškai pilnavertis orkestrinis veikalas – kokybiškai atliekamas, maloniai klausomas.

 
Didžiausias atspirties taškas šio kūrinio interpretacijai man buvo paties Charlie Chaplino asmenybė. Todėl šioje muzikoje turėtų suskambėti ir subtilus komiškumas, ir aistra, ir žmogiškas sielvartas. O atlikimas – vienareikšmiškai nuoširdus. Nesigėdysime atverti širdį. Toks buvo ir didysis maestro, kurio gyvenime ir kūryboje juokas ir ašaros visuomet buvo greta. Tikiuosi į kai kuriuos šios siuitos fragmentus pavyks atrasti naują, klausytojams kiek netikėtą raktą.


Šiuo metu buriate studentus Tarptautiniam scenos menų centrui prie Prahos muzikos akademijos. Ką konkrečiai Jums duoda akademinis darbas?

 
Jau seniai supratau, kad mokydamas kitus, ir pats palaikau tinkamą „formą“. Ilgą laiką kontraboso mokiau Tbilisio muzikos konservatorijoje. Jei tai darai iš tiesų nuoširdžiai, esi priverstas dar ir dar kartą persvarstyti žinias, kurias turi perduoti savo mokiniams. Konkrečiai šis pasiūlymas Prahoje buvo kiek netikėtas. Laiko suburti talentingus užsieniečius studentus turime nedaug. Visgi, manau, jog šis sumanymas vykęs. Naujos veiklos imamės drauge su žmona.


18 metų praleidote Rusijoje, trumpam grįžote į Gruziją, vėliau išvykote į Čekiją. Kas vis skatino keisti kūrybinę aplinką?


Į Gruziją grįžau pakviestas buvusio prezidento Michailo Saakašvilio vyriausybės atstovų. Gavau pasiūlymą dėstyti Tbilisio muzikos akademijoje, groti Gruzijos nacionalinės operos orkestre. Tuo metu subūriau ir savo kolektyvą – Gruzijos valstybinį kamerinį orkestrą. Ketverius metus buvau jo vadovu ir vyriausiuoju dirigentu. Kai dukra, pasirinkusi dailės ir scenografijos studijas, išvyko mokytis į Prahą, šeimoje teko spręsti, kaip gyvensime toliau. Neslėpsiu, prie apsisprendimo išvykti į Čekiją prisidėjo ir valdžios pasikeitimas. Jaučiau, jog iki tol vykęs kultūros progresas sustojo. Suburti ir išlaikyti orkestrą buvo nepaprastai sudėtinga. Objektyvus muzikantų blaškymasis tarp skirtingų kolektyvų trukdė pasiekti norimų rezultatų. Suprantu ir juos – kitaip tiesiog neišgyventų. Nepaisant to, kad Gruzijoje pastaruoju metu jaučiamas ekonominis progresas, kultūros sričiai, matyt, laikas dar neatėjo.


Manote, jog šiuo požiūriu Gruzija yra kuo nors išskirtinė?


Nenorėčiau to taikyti vien Gruzijai, tai būdinga daugeliui šalių. Esu įsitikinęs, jog negatyvūs reiškiniai, kurie šiuo metu vyksta pasaulyje, yra įtakoti kultūros stokos plačiąja prasme. Kitaip tariant, kultūringi žmonės taip nesielgtų. Jei žmogus lanko koncertus, spektaklius, mato ir girdi grožį aplink save, netikiu, jog jis po pusvalandžio išeis į gatvę ir atliks kokį nors pyktį, neapykantą sėjantį veiksmą. Kai kurios Vakarų šalys seniai suprato šias tiesas ir ne be reikalo skiria didelę dalį biudžeto būtent kultūrai – muzikai, dailei, menams. Štai anomalija laikau tai, jog dalis žmonių apskritai niekad nėra buvę koncerte, nėra matę operos ar baleto. Iš čia ir kyla agresija. Neteigiu, jog mūsų, muzikantų, misija yra auklėti, šviesti visuomenę. Mes tiesiog, kaip ir visų kitų profesijų atstovai, turime gerai dirbti savo darbą. Manau, jog šiuolaikinio pasaulio užduotis būtų sugrąžinti tą modelį, kuomet teatras, koncertų salės buvo įprasta visuomenės susibūrimų vieta. Juk buvo laikai, kai bankininkai, inžinieriai, medikai ir kitų profesijų atstovai į spektaklius nešdavosi partitūras ir atidžiai jas sekdavo. Tam jie turėjo pakankamą išsilavinimą. Gal aš idealistas, bet norėčiau, kad kultūra judėtų būtent tokia kryptimi. Tuomet ir agresijos, ir karų bus mažiau.


Ką konkrečiai kultūros srityje Gruzijoje siūlytumėte keisti?


Kaip žinia, Gruzija turi nepaprastai turtingą folklorą. Štai juo mes daugelį dalykų kompensuojame. Galime didžiuotis giliomis operos tradicijomis (Gruzijos nacionalinė opera veikia nuo XIX a.), puikiais solistais, instrumentalistais. Tai rodo, jog ir akademinėje muzikoje buvome pasiekę puikių rezultatų. Tačiau daug kas keitėsi sugriuvus sovietinei santvarkai. Dalis muzikų išvyko svetur, teko auklėti, auginti naują jų kartą. Savo šalyje matau didžiulį potencialą, todėl ir išgyvenu, noriu, kad jis būtų realizuotas. Pradėti turėtumėm nuo pačių mažiausiųjų, vaikų auklėjimo. Žinoma, reikalinga kryptinga valstybės politika, kad įgiję išsilavinimą jie nepaliktų šalies. Kelius, namus galime pastatyti, o savo genofondo taip lengvai neatkursime. Kad vaikai mokytųsi muzikos, menų, jaunos šeimos turi matyti teigiamus pavyzdžius, orų muzikantų gyvenimą. Konservatorijos pedagogo atlyginimas negali būti lygus studento stipendijai. Tuomet muzikai bus ir gerbiami piliečiai, ir savo šeimų gerovę galintys užtikrinti profesionalai.


Šiuo metu Jūsų šeimos, asmeniniai, ir kūrybiniai planai susiję su Čekija. Ar visgi ketinate grįžti į gimtinę?


Be galo myliu savo kraštą. Ten liko mano giminės, draugai. Tačiau esu labai veiklus žmogus. Gruzija maža šalis, vos keletas teatrų, kultūros įstaigų, nesibaigiančios kolektyvų finansinės problemos. Kaip gali veikti, kai elementariai nėra tam galimybių? Ar gali orkestras groti simfoniją su vienu kontrabosu užuot turėjęs aštuonis? Tai jau ne muzika, o karikatūra. Vien dėl varnelės dirbti negaliu. Tam, kad įgyvendintum gražius projektus, reikalingi ir bendraminčiai. Materialinė pusė svarbi, tačiau nesinori nuolat apie ją galvoti. Amžinas lėšų trūkumas paralyžiuoja darbą. Vadovaudamas Gruzijos valstybiniam kameriniam orkestrui pats nuolat ieškodavau rėmėjų. Galop tai tapo bene pagrindine mano veikla. Nesuprantu, kodėl šalyje iki šiol neveikia valstybės skatinamas paramos mechanizmas, pagal kurį ir verslininkams, ir menininkams tai būtų abipusiai naudingi mainai. Tam, kad grįžčiau į Gruziją turiu turėti idėją ir planą kaip ją realizuosiu. Taip pat turiu žinoti, jog niekas objektyviai tam nesutrukdys. Turi vyrauti normalus savitarpio pasitikėjimo jausmas ir galimybė laisvai veikti, savarankiškai priimti sprendimus. Laikas parodys, kaip viskas klostytis toliau. Stengiuosi išnaudoti visas galimybes ten, kur šiuo metu esu.