Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Erki Pehk: „jei orkestras skamba prasčiau – kaltas dirigentas“
2016-03-24

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras kiekvienais metais skiria ypatingą dovaną savo klausytojams – Orkestro solistų koncertą. Specialiai šiai progai diriguoti pakviestas garsus estų dirigentas Erki Pehkas. Muzikas yra Estijos nacionalinės operos dirigentas, Talino muzikos mokyklos dėstytojas, Estijos valstybinės premijos laureatas, šiuolaikinė ir klasikinę užsienio ir estų kompozitorių muziką populiarinantis daugelyje Europos šalių. Jau kovo 31 dieną dirigentas pasirodys su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatro orkestru ir orkestro solistais, ta proga J. Skiotytė-Norvaišienė pakalbino garsų dirigentą Erki Pehką.
Jei staiga nebebūtumėte dirigentu, kuo norėtumėte būti, kuo užsiimti?

Sunkus klausimas. Galbūt norėčiau turėti nuosavą viešbutį su geru restoranu.

Mėgstate gaminti?

Ne, gaminti aš nemoku. Bent jau ne taip gerai, kad galėčiau būti virtuvės šefu. Bet pasisamdyčiau gerą virėją ir visas miestas eitų į mano restoraną.

Kaip jūsų gyvenime atsirado dirigavimas?

Čia kaip tuose muzikantų juokeliuose – nemoki dainuoti, eini diriguoti. Gal taip susiklostė todėl, kad aš noriu ir mėgstu būti už ką nors atsakingas. Kiekviename darbe yra didelis atsakingumo momentas. Nebuvo taip, kad vaikystėje būčiau svajojęs tapti kosmonautu. Nuo mažumės žinojau, kad noriu būti dirigentu.

Sovietmečiu Estijoje transliavo tuometinę Leningrado (dabar Sankt Peterburgas, Rusija) televiziją. Buvau labai mažas, dar nelankiau mokyklos, bet iš to laiko išnyra labai ryškus prisiminimas. Per minėtą televiziją rodo, kaip Jevgenijus Mravinskis diriguoja, berods, L. van Beethoveno simfoniją. Viskas taip didinga. Jis diriguoja kaip visada pirštais, žvilgsnis aštrus. O aš sėdžiu priešais ekraną ir galvoju: „Tai tiesiog neįtikėtina ir nuostabu!“ Mama sakė, kad man tuomet buvo ketveri. Nuo tada žinojau, kad noriu būti dirigentu. Ir iki šiol manau, kad tai – mano kelias.

Savaime suprantama, kad nuo 4 metų nestojote prie pulto. Ko mokėtės vaikystėje?

Mokiausi groti fortepijonu, dainuoti, šokti, vėliau chorinio dirigavimo. Jaunystėje stengiausi visko mokytis.


Kas, Jūsų manymu, yra dirigavimas?

Laikui bėgant padariau išvadą, kad vis dėlto geriausia mokytis iš savo klaidų. Pasaulyje labai daug skirtingų ir puikių dirigentų. Ačiū Dievui, kad estai, būdami maža tauta, išugdė daug gerų, šiandien pasaulyje pripažintų ir plačiai žinomų dirigentų, pavyzdžiui, Jarviai – Nėmė, Pavas ir Kristjanas (Neeme, Paavo ir Kristian Järvi). Arba Klaipėdoje dažnai besilankantis Andresas Mustonenas (Andres Mustonen). Nuvažiuoji į meistriškumo kursus, atsidarai Youtube, pasižiūri, kaip diriguoja kolegos, kokių klaidų daro. Tačiau pasakyti, kuris daro šį darbą geriau ar blogiau, neįmanoma. Nėra absoliučios tiesos šiame darbe. Kaip kažkas pasakė: „Tai – labai tamsus reikalas.“

Dirigavimas individualizuota profesija. Yra dirigentų, kurių technika silpnoka, jie negali tinkamai parodyti įstojimų, bet neretai jų vedami koncertai būna geresni nei tų, kurie turi precizišką techniką. Todėl tai – miksas skirtingų kokybinių parametrų, kur kiekvienas atranda sau tinkamus, pasiekia savo tikslą ir randa kontaktą su kolektyvu ir publika. Man svarbiausiu veiksniu išlieka kontaktas. Jeigu tu jauti kontaktą su kolektyvu, jauti kiekvieno orkestranto lygį ir žinai jo galimybes, moki su jais bendrauti, nereikalauji neįmanomo, bet tuo pat metu ir kontroliuoji, tada įvyksta energijos apykaita. Tai – kaip stalo teniso žaidime: tu duodi – jie ima, paskui jie duoda tau. Energijos apykaita ypač svarbi dirbant teatre. Ir ne visada dirigentas turi daryti tai, kas jam patogu. Jis turi nuolat save ugdyti. Negalima koncentruotis tik vienoje sferoje – teatro, simfoninės ar kamerinės muzikos. Reikia nuolat leisti sau pasijusti nepatogiai ir stengtis diriguoti viską.

Matyt, todėl ir mėgstu savo profesiją ir niekada nenorėjau daryti nieko kita. Nors jaunystėje atrodė, kad viską darau tobulai, bet tik dabar, kai man artėja 50 metų, supratau, kad profesinis gyvenimas tik prasideda. Kad suvoktum, kas yra dirigavimas, reikia prie pulto prastovėti mažiausiai 20 metų.

O dabar noriu paklausti: ar buvo jūsų praktikoje orkestras, padaręs įspūdį? Galbūt net nebūtinai gerą.

Gyvenime buvo tik vienas orkestras, su kuriuo darbas man nesiklostė. Yra orkestrų, su kuriais ilgai dirbau, o yra tokių, su kuriais per trumpą laiką esu paruošęs koncertinę programą ar spektaklį. Ir tik padirbėjęs ilgiau galiu pasakyti – buvo geriau ar blogiau. Bet dirbdamas niekada negalvoju, ar orkestras blogas, ar geras. Kai kas nors įvyksta gero – džiaugiuosi, bet kad man padarytų įtaką – niekada.

Kiekvienas orkestras labai skirtingas. Sunkiausia, matyt, su estų orkestrais, ypač su kuriais dirbau jaunystėje. Ir tai ne dėl jų, o dėl manęs paties. Būdavo, kad jaučiuosi prieš juos kaltas, ne viską iki galo padaręs. Visi žinome, jog jei orkestras skamba prasčiau – kaltas dirigentas. Net labai prastas orkestras gali pagroti puikiai, ir muzikantai tai žino ir supranta.

O kokie bruožai skiria gerą orkestrą nuo prasto?

Gerame orkestre sėdi daugiau žmonių, kurie supranta, kodėl jie čia groja ir kuo skiriasi dirigentai. Prastame orkestre muzikantai nesupranta, kodėl jie turi groti orkestre, ir jiems jokio skirtumo, kas mojuoja batuta. Orkestruose dažnai būna žmonių, nepatenkintų gyvenimu, nepatenkintų savo karjera. Jie norėjo būti solistais, pasaulinio garso atlikėjais, bet dienas turi leisti orkestre. Ir tai – liūdesį keliantis kontingentas, nes jie, užuot groję, užsiima kitokiais reikalais ir dažniausiai – ne muzikiniais. O blogiausia, kad jie daro įtaką kitiems orkestrantams. Ir jei tokių dauguma – orkestras sugenda. Bet, ačiū Dievui, tokių orkestrų nėra daug, ir aš su tokiais nesusidūriau.

Prisimenu vieną momentą su orkestru, atrodo, Bulgarijoje. Atėjęs į repeticiją aš sau leidau paklausti muzikantų, kaip jie gyvena, kaip jiems sekasi. Tiesiog vietoj „labas“ pasakiau klausimą, nesitikėdamas jokio atsakymo. Bet išgirdau tiek daug apie jų gyvenimą, apie tai, kaip pas juos viskas blogai, kokie maži atlyginimai ir kaip dėl to kaltas jų dirigentas. Va, tada supratau, kad dirigentas neturi užduoti jokių klausimų, o tiesiog muzikuoti. Kaip jau minėjau, reikia mokytis iš savo klaidų. Aš šitos klaidos nebedarau.

Be dirigavimo, Jūsų biografijoje minimas Klaudijos Taev vardu pavadinto tarptautinio vokalistų konkurso meno vadovo postas. Jūs daugiau nei dešimtmetį organizuojate vokalistų konkursą. Kodėl ne dirigentų konkursą? Be to, pastebėjau, kad šiame konkurse dalyvavo ir dalyvauja nemaža dalis lietuvių dainininkų.

Lietuvių dalyvavimas konkurse Estijoje labai paprastai paaiškinamas. Estija tiesiog arti. Žinoma, nemenką dalį konkurse sudaro dalyviai iš Rusijos, Pietų Korėjos, kitų Baltijos jūros regiono šalių. Lietuviai turi gerą vokalo mokyklą, todėl neretai užima konkurse prizines vietas, pavyzdžiui, Laimonas Pautienius, Gediminas Tiškevičius, Tadas Girininkas, Jomantė Šležaitė.

Na, o konkurso atsiradimo istorija paprasta. Kartą manęs paprašė su orkestru dalyvauti minėto konkurso finale. Dainininkai atliko programą su mano diriguojamu orkestru. Jau pirmą kartą ten padirbėjęs supratau, kad noriu šį konkursą padaryti pasaulinio lygio. Siūliau idėjų, padėjau jas įgyvendinti, turėjau aiškią viziją ir galiausiai – pats pradėjau vadovauti konkursui. Matyt, man, kaip dirigentui, buvo lengva rasti kontaktą su solistais. Dirigentas privalo mokėti bendrauti su visais – solistais, direktoriais, prodiuseriais. Konkurso komisijos niekada neformuoju vien tik iš vokalo pedagogų, žinomų solistų. Pagrindą sudaro žmonės, turintys poziciją ir po konkurso galintys solistams pasiūlyti darbo. Prieš keletą metų tokia konkurso komisijos sudarymo koncepcija buvo naujovė, o dabar tai daro dauguma konkursų. P. Čaikovskio konkurse, pavyzdžiui, sėdi profesoriai, kurie po pasirodymo pasako atlikėjui, kad jis grojo gerai ar blogai. O kas po to, ką su ta informacija atlikėjui daryti?

Ar jau spėjote susidaryti įspūdį apie Klaipėdos valstybinį muzikinį orkestrą bei jo solistus?

Klaipėdoje koncertuosiu pirmą kartą. Esu nusistatęs tokią taisyklę – nieko neplanuok ir nesitikėk iš situacijų, kurių nežinai. Labai mėgstu keliauti tam nesiruošdamas – leidžiu sau natūraliai susipažinti su aplinka, nustebti. Taip pat elgiuosi ir su orkestrais bei teatrais – aš mėgstu improvizuoti. Man patinka tvarkytis su nenumatytomis kliūtimis, būti įkvėptam ir kartu įkvėpti kitus. Mėgaujuosi tuo ir siekiu sukurti pačius geriausius muzikinius momentus kartu su orkestru, solistais ir net su publika. Juk dirigentas yra tik tarpininkas tarp kompozitoriaus ir atlikėjų.