Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
"Padėkos kaukė" - įvertinimas už kūrybines paieškas ir nuopelnus
2016-04-05

VIETA. Choreografas Aurelijus Liškauskas "Padėkos kaukę" žada pakabinti baleto studijoje - kad kiekvienas šokėjas toje kaukėje galėtų įžvelgti ir savo paties atspindį ir indėlį. © Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Praėjusią savaitę trys Klaipėdos teatralai apdovanoti "Padėkos kaukėmis". Visiems jiems tai - reikšmingas įvertinimas, motyvuojantis ir toliau siekti kūrybinių tikslų.


"Tai - ne padėka, kuri slepiasi už kažkokios kaukės, tai - padėka iš pačios širdies gelmių", - sakė "Padėkos kaukės" ceremonijos metu Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Teatras, kuris užburia


Klaipėdos lėlių teatro aktorė Renata Kutaitė sunkiai tramdė ašaras, paklausta, ką gi jai reiškia "Padėkos kaukė" už vaidmenis spektaklyje "Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė": "Visų pirma tai yra įvertinimas, kurio tu kaskart, kurdamas naują vaidmenį, lauki iš žiūrovų bei kolegų. Labai myliu žmones, man labai gera su jais bendrauti. "Padėkos kaukė" reiškia, kad kažkam tu esi įdomus, o kūrėjui, menininkui tai yra labai svarbu."

Aktorė, kuri teigė visai nesitikėjusi gauti apdovanojimo, pasakojo, kad lėlių teatrą ji pažino tik stojamųjų egzaminų į Klaipėdos universitetą metu. Ir dėl to ji yra labai dėkinga pedagogams, kurie parodė, kas iš tiesų yra stereotipais apipintas lėlių teatras: "Kodėl mes nemėgstam lėlių teatro? Dėl to, kad mes nežinom, koks jis yra. Kai supranti, jog čia gali save realizuoti ir kaip tai yra nauja, modernu, šis teatras tave tiesiog užburia ir "neša" į priekį."

 
Svajonių vaidmens nėra


Kiekvienais metais aktorė vyksta į užsienyje vykstančias kūrybines dirbtuves, kuriose semiasi naujų idėjų, sužino apie naujausias technologijas, naudojamas scenoje. Tokios išvykos Klaipėdoje gyvenančiai menininkei bei teatrui neleidžia pasijusti toli nuo Europos, pasaulio, ir tai glosto savimeilę.


Žinia, lėlių teatro aktoriai yra įpratę dėvėti kaukes tiesiogine to žodžio prasme. "Tačiau kad ir kokia ta kaukė yra didelė ir išraiškinga, niekas taip nepritrauks žiūrovų dėmesio kaip nuoširdus žmogus be kaukės, gebantis pasidžiaugti kitais ir savo darbais", - mintimis dalinosi mergina.


Vis dėlto R. Kutaitė sakė, jog "Padėkos kaukę" ji turėjo atsiimti kartu su aktoriumi Vytautu Kairiu, kadangi jų vaidmenys spektaklyje "Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė" esą visiškai lygiaverčiai.

 

Paklausta, kokį keisčiausią personažą jai teko įkūnyti, o galbūt ateityje dar norėtų suvaidinti, mergina pradėjo juoktis: "Tai labai sąlygiška. Būna, kad viename spektaklyje tu įkūniji per 20 personažų ir jie visi skirtingi! Atsimenu, kai buvau abiturientė ir mes vaidinome šimtadienio spektaklyje, kurį statėme pagal vieną Juozo Erlicko kūrinį, aš ten vaidinau vištą. Mano mokytoja tarsi norėjo įžvelgti kitą prasmę ir netgi pažeminti, tačiau man šis vaidmuo buvo be galo įdomus. Svajonių vaidmens nėra. Kiekvienas jis yra įdomus ir man tiktų kad ir pelės vaidmuo."


Apdovanojimas priklauso visai trupei


Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choreografas Aurelijus Liškauskas taip pat džiaugėsi apdovanojimu, kurį jis gavo nominacijoje "Metų choreografas" už šokio spektaklį "Divizija". "Vadinasi, mes su "chebryte" ne veltui dirbome visus tuos metus. Iš pradžių pinigai buvo maži, žiūrovų sulaukdavome nedaug ir tai veikdavo psichologinį klimatą.Teko ieškoti būdų, kaip visiems pakelti ūpą ir išjudinti tą sustabarėjusį smagratį", - sakė jis.


Choreografas "Padėkos kaukę" žada pakabinti baleto studijoje, kad kiekvienas šokėjas toje kaukėje galėtų įžvelgti ir savo paties atspindį ir indėlį.


Paklaustas, kokiu būdu jis motyvuodavo šokėjus dirbti, A. Liškauskas juokavo, jog kurį laiką trupė buvo tarsi "jehovistai". Jei rasdavo laiko, šokėjai kartą per savaitę ar rečiau susitikdavo, atsistodavo prie fortepijono ir pasisakydavo, kaip jaučiasi. Ir tai juos motyvuodavo.


"Kodėl tiek daug žmonių emigravo? Nes niekas nebandė belstis į jų širdis ir taip juos sustabdyti. Tik dabar žmonės pradėjo didžiuotis esantys lietuviai ir vertinti lietuvišką prekę", - sakė jis.


Ateityje - tik įdomūs šokio projektai


Anot A. Liškausko, būtent didelio žiūrovų dėmesio sulaukusio šokio spektaklio "Altorių šešėly" sėkmė inspiravo mintį kurti spektaklį prostitucijos tema. Pirmasis taip pat buvo rizikingas pastatymas, tačiau turėjo ir tam tikrų garantijų. Jų choreografas ieškojo ir dabar. "Jei jau lindome kunigui po sijonu, tai ir šįkart tema turi būti ne mažiau pikantiška", - anksčiau sakė A. Liškauskas.


Šokio spektaklis "Divizija" paremtas Arūno Daugėlos to paties pavadinimo romano motyvais. 2003 m. pasirodžiusi žurnalisto, ryšių su visuomene specialisto A. Daugėlos "Divizija" daugelį sukrėtė savo dokumentiniu stiliumi ne mažiau, kaip kadaise Ričardo Gavelio "Vilniaus pokeris".

 
Nors spektaklio premjera įvyko praėjusių metų vasarą, tačiau jis dar ir dabar yra vienas lankomiausių Muzikinio teatro spektaklių, kuris stebina ir jaunus, ir senus Klaipėdos žiūrovus.


Kokios naujos kūrybinės idėjos verda A. Liškausko galvoje, atsakyti pašnekovas negalėjo. Esą naujasis teatro vadovas Jonas Sakalauskas turi daug šviežių ir labai įdomių bei modernių projektų idėjų, taigi neaišku, kas bus toliau.


Apdovanojimas - tai atsakomybė


Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė, "Padėkos kauke" apdovanota už nuopelnus teatro menui, kukliai džiaugėsi įvertinimu. "Turbūt kažką daviau Klaipėdos kultūrai, kažką palikau žmonių širdyse, jų atmintyje. Aišku smagu, džiugu, tačiau šis apdovanojimas kelia ir atsakomybės jausmą. Neleidžiu sau galvoti, kad tai - finišo tiesioji. Žiūrovų akyse vis dar matau, kad jie nori mane matyti scenoje", - samprotavo aktorė.


R. Šaltenytė, kuri gimė ir augo Vilniuje, Klaipėdoje atsidūrė gana netikėtai. Tačiau pripažįsta uostamiestyje jau giliai įleidusi šaknis - čia gyvena ir sykiu teatre vaidina net 37 metus.


"Žinoma, pasiilgstu savo gimtojo miesto. Grįžusi į Vilnių mėgstu tiesiog klaidžioti savo vaikystėje bei jaunystėje išvaikščiotomis gatvelėmis", - pasakojo aktorė.


Iš pradžių uostamiestyje jaunoji aktorė jautėsi sutrikusi. Tačiau greitai įsilieti į kultūrinį gyvenimą jai padėjo teatro meno vadovas Povilas Gaidys, kuriam šiandien ji labai dėkinga.

 

"Tuo metu miesto dailininkai, teatralai, muzikantai buvo viena didelė ir graži bendruomenė. Teatre visuomet buvo pilna įvairių meno sričių atstovų. Vykdavo labai smagūs vakarai ir šventės. Dabar tos jungties, bendravimo šiek tiek trūksta, dėl to nukenčia ir kultūrinis Klaipėdos gyvenimas. Dabar ir dailininkai, ir muzikai, ir teatralai kas sau. O gal tai tik man taip atrodo?" - sakė R. Šaltenytė.


Apie prisiminimus


Paklausta, kas gi netikėčiausio buvo nutikę scenoje ar jos užkulisiuose, R. Šaltenytė atsakė: ko tik nebūta per tuos metus.


"Prisimenu tokį įvykį, kai su Klaipėdos pilies teatru vykome į Krymą, į tarptautinį teatrų festivalį rodyti spektaklį A. Bariko "Šilkas". Po spektaklio Simferopolyje prie mūsų priėjo garbaus amžiaus inteligentiška moteris su knygele rankose. Moters akys buvo pilnos ašarų ir ji, apkabinus mus, papasakojo, jog po karo jaunystėje vaidinusi Klaipėdos teatre! Tuo metu uostamiestyje, be lietuvių, buvo ir rusų aktorių trupė. Iš jos santykio į mus supratome, kad tas laikotarpis, praleistas Klaipėdos teatre, jai paliko labai gražius ir jautrius prisiminimus. Ji padovanojo mums savo atsiminimų knygelę ir išlydėjo taip, lyg būtų trumpam sugrįžus į savo jaunystės laikus, į mūsų uostamiestį, į Klaipėdos teatrą..." - prisiminė aktorė.


Vaidmuo prilygo ilgo bėgimo distancijai


"Vakarų ekspresas" teiravosi, koks R. Šaltenytės vaidmuo per tuos 37-erius metus buvo realizuotas sunkiausiai? Ilgai nemąsčiusi aktorė prisiminė, kad sunkiausiai jai sekėsi "prisijaukinti" savo Šen Te, Šui Ta vaidmenį spektaklyje "Geras žmogus iš Sezuano", pagal to paties pavadinimo Bertoldo Brechto pjesę.


Šis autorius nepakluso Stanislavskio mokyklos metodikai - įsikūnijimas į personažą čia visai kitoks, kai vietoj bandymo išgyventi vaidmenį teko išmokti būti "šalia jo". R. Šaltenytė bandė paprastai paaiškinti: "Tai tas pats, kas, nutikus kažkokiam įvykiui, papasakoti jį savo draugams. Tu ir pasakoji, ir kažkiek parodai, pavaidini. Svarbiausia čia - perteikti mintį, kas atsitiko ir turėti savo santykį į tai."


Įdomu, jog teko ne tik išmokti perprasti brechtišką vaidybos manierą, bet, beveik neišeinant iš scenos, trijų valandų spektaklyje vaidinti moterį ir vyrą, ir, ko anksčiau neteko, dainuoti scenoje zongus, kuriuos šiam spektakliui parašė V. Kernagis.


Ši patirtis aktorei buvo tarsi ilga bėgimo distancija, kuriai įveikti reikėjo tiek fizinės, tiek psichinės ištvermės. Todėl labai gerai supranta, kiek tai "kainuoja" tiems aktoriams, kuriems tenka scenoje tapti "ilgų distancijų bėgikais".


Paklausta, kada pajuto meilę teatrui, R. Šaltenytė prisiminė, jog dar būdama mokyklinukė lankė mokyklos dramos būrelį ir, galima sakyti, jog visas laisvas nuo pamokų laikas buvo aukojamas teatrui.


"Stodama į konservatoriją negalvojau, jog yra kitų kelių. Juk vaidinti, būti kažkuo kitu patiko, sekėsi. Aišku, visokios mintys aplanko, kai apima neviltis dėl vaidmens ar dėl nesusikalbėjimo su režisieriumi, partneriais, bet savo kelią pasirinkus turi juo eiti, kol turi tikėjimą. Juk teatras - magija, jis įtraukia į save. Ir dabar galiu pasakyti, kad turiu jo priklausomybę", - sakė pašnekovė.

 

Beje, aktorė porą sykių buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiumi, taip pat 2002 m. buvo apdovanota aukščiausiu Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apdovanojimu. "Tačiau tame, kad tave pastebėjo ir įvertino, yra ir dalis sėkmės. Tai, ką įgyji siekdamas savo tikslų, nėra taip svarbu kaip tai, kuo tampi jų besiekdamas. Tai, manau, svarbiau", - mūsų pokalbį užbaigė pašnekovė.