Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Ričardas Jankevičius: "Muziką turi jausti širdimi"
2016-04-26

MOTYVACIJA. Baleto šokėjas (viduryje) teigė šoksiąs tol, kol leis kūnas ir kol bus motyvacijos. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Klaipėdos muzikinis teatras, minėdamas Tarptautinę šokio dieną, kviečia balandžio 29 d., penktadienį, žiūrovus į šokio koncertą "Mano Don Kichotas".

Koncerte šoks ir baleto šokėjas Ričardas Jankevičius, kuris teatre dirba jau 20 metų.

Esate iš Panevėžio. Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

Baigęs vidurinę mokyklą stojau čia mokytis sportinių šokių. Tačiau šokti pradėjau, kai man buvo šešeri. Prisimenu, mama mane vesdavo verkiantį. Juk visi tais laikais juokdavosi... Berniukas - šokėjas?!
Šokančių seserų neturėjote?

Ne, mes esame trys broliai. Vienas dabar muzikantas, kitas - inžinierius. Mama - dainininkė, kuri ir dabar chore dainuoja. Tėtis puikiai groja armonika, nors ir yra savamokslis.

Kada baigėsi ašaros?

Gana greitai. Kai pradėjo sektis, dingo ir ašaros. Tuomet atsirado noras.

O kada baigėsi juokai, patyčios?

Kai viename mokyklos renginyje mane pakvietė pašokti. Visiems patiko, ypač bernams - juk šokant sijonai kilnojasi (juokias. - Autor. past.).

ATLIKĖJAS. Ričardas Jankevičius nevadina savęs kūrėju. Jis save laiko atlikėju.

Kuo dar domėjotės vaikystėje?

Mokykloje lankiau chorą. Vienu metu ten buvau vienintelis berniukas ir dar pirmu balsu dainavau, kol pradėjo balsas mutuoti. Siuntė mane net į muzikos mokyklėlę, rodos, "Ąžuoliuko" filialas buvo. Sėdėjau, sėdėjau, laukiau choro vadovo. Ai, atsistojau ir išėjau... Viskas, taip ir baigėsi mano dainavimai.

Taip pat buvau sportininkas. Jau nuo mažens mokėjau stovėti ant slidžių. Vasarą - bėgimas, atsispaudimai, vėliau - prisitraukimai. Netgi atstovavau mokyklai kaip bėgikas.

Dar buvo ir orientavimosi sportas, futbolas. Nuostabu bėgioti mišku... Bėgi per pelkes visas šlapias... Sekdavosi visur, bet šokti niekada nemečiau.

Sekdavosi visur, kur reikėjo kojų?

Na, taip. Kiti mokslai - nelabai (šypsosi. - Autor. past.).

Abejonių nebuvo, kuriuo keliu baigus mokyklą sukti?

Buvo. Krikšto tėvai pasirūpino, kad iš "Ekrano" gaučiau siuntimą į Panevėžio politechnikumą. Tais laikais "Ekrano" televizorių gamyklai puikiai sekėsi: didelės darbo perspektyvos, apstu kultūrinės veiklos. Bet vadovas mane ir mano tėvus atkalbėjo. Jis sakė, kad neverta švaistyti savo talento.

O Klaipėdoje mokytis ir gyventi patiko?

Taip. Kaip nepatiks, juk atitrūkau nuo tėvų. Nesijaučiau vienišas, nes čia mokėsi ir brolis. Gyvenome tame pačiame bendrabutyje.

Pasiprašiau, kad mane priimtų į "Žuvėdrą". Sutiko, ir čia šokau trejus metus. Dar studijų metais važinėjau į Mažeikius, į Rimos Mažeikienės šokių mokyklą "Spragtukas". Paskui sukūrėme savo kolektyvą.

Tai buvo pirmoji darbo vieta?

Ne, dar anksčiau pradėjau šokti Muzikiniame teatre. Povilas Fokinas (Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės steigėjas ir buvęs ilgametis jos vadovas. - Autor. past.) pastebėjo mane ir pasikvietė čia.

Koks buvo pirmasis spektaklis, kuriame šokote?

Šokau vaikiškame spektaklyje "Pelenė". Kiek atsimenu, daug kas nuo jo pradėjo. Pasimokai kažkiek ir - tiesiai į sceną. Seniai tas buvo - prieš dvidešimt metų.

Vis dėlto šokti baletą pradėjau vėliau nei įprasta. Dauguma pradeda būdami aštuoniolikos, o aš buvau dvidešimt dvejų.

Tad Jums buvo sunkiau?

Buvo neįprasta. Teatre vyravo klasikos mokykla. Čia mokiausi visai kitokių judesių, specifikos, bet išmokti galima. Spektaklių statyti atvažiuodavo Jurijus Smoriginas, kuris mane pastebėjo. Šokau Paną "Valpurgijos naktyje", girtuoklį "Carmina Buranoje", vėliau įgijau pasitikėjimo ir man davė solo vaidmenį - Fransą "Žydrajame Dunojuje". Toks didelis, tikras baletinis spektaklis, o ne koncertinis. Vargo su manimi, kol išmokau visų tų apvedimų, pakėlimų. Sportiniai šokiai juk paremti natūraliu judesiu, o čia yra kitaip. Kojos išverstos. Jei žmogus neturi tų duomenų, tarkime, to "verstumo", viskas, reiškia netinki. Kitaip gali tapti luošas.

Na, man viskas sekėsi neblogai - rimtų traumų neturėjau. Meniskai netrupėjo, išvaržų nebuvo. Tiesa, buvo skilęs kaulas. Teko netgi nukelti "Altorių šešėly" premjerą ir parsivežti solistą iš Kauno.

Šokėjas - labiau amatininkas ar kūrėjas?

Ne visus šokėjus gali vadinti kūrėjais. Yra žmonių, kuriems tai duota. Aš nesu kūrėjas. Gal nesiryžtu... Aš atlikėjas.

Atlikėjui užtenka kojų, žinoma, sveikų, ar dar reikia ir galvos?

Reikia ir galvos. Buvo tokių, kurie šoko ir be galvos. Nelabai nori partnerės šokti su tokiais. Reikia pasitikėti juo, kadangi jis tave kilnoja. Turi jausti atsakomybę prieš partnerį.

Galvos reikia ir tam, kad įsimintum judesius.

O širdies reikia?

Žinoma. Kad lietųsi judesys po judesio, muziką turi jausti širdimi. Širdies reikia dar ir dėl emocijų, kurias išreiškia veidas ir visas kūnas. Šokio spektaklių Muzikiniame teatre nėra daug.

Gal teko ir dainuoti, vaidinti nešokant?

Taip, nes yra daug spektaklių be šokių. Turėjau tardytojo, detektyvo, policininko vaidmenis. Spektaklyje "Adata" teko ir dainuoti.

Kaip jaučiatės teatro kolektyve tiek metų?

Gerai. Visada taip jaučiausi. Į darbą einu puikios nuotaikos. Džiaugiuos, kad turiu mylimą darbą. Tik metų gaila...

Artėja metas išeiti?

Baleto šokėjai anksti išeina į pensiją, būdami 40-ies. Kas gali, žinoma, šoka ilgiau. Šoksiu tol, kol leis kūnas ir kol bus motyvacijos. Sunkiausia rasti ką veikti baigus šokėjo karjerą. Žinoma, realiausia perspektyva yra tapti šokių treneriu, vadovu..

Ar didelė Jūsų šeima? Ar kas nors, be Jūsų, šoka?

Esame keturiese: du vaikai, aš ir žmona. Sūnus gal iki 13-14 m. šoko.

Vedėte verkiantį?

Ne, maniškis neverkė. Jis šokti pradėjo penkerių metų ir sekėsi jam gerai. Paskui su partnere nebesutarė... O dukrytė - muzikantė.

Tiesa, kokie Jūsų santykiai su kolegomis choreografais - esate ramus, nekonfliktiškas?

Ramus nesu, tačiau nesu konfliktiškas. Būna, užsidegu greitai, susinervinu... Tačiau išleidžiu garą stovėdamas arba vaikščiodamas.

Kalbino Vitalija KAPSEVIČIENĖ