Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Vladimiras Ponkinas: "Diriguojant svarbiausia ne judesiai, o energija"
2016-05-03

STEBUKLAS. Vieno koncerto metu Vladimiras Ponkinas prisimena numetęs net 2 kilogramus. "Nejaugi tai įmanoma?" - paklausiau. "Žinoma. Juk diriguodamas tu atiduoti labai daug energijos", - sakė pašnekovas.
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre - nauji vėjai. Čia jau keletą mėnesių vyriausiojo dirigento pareigas eina žymus rusų dirigentas Vladimiras Ponkinas. Ši šilta ir taiki asmenybė atskleidė, kas jį paviliojo Maskvą iškeisti į Klaipėdą, kokį pirmąjį įspūdį padarė teatro orkestras ir ką apskritai reiškia būti dirigentu.

"Tai - daugialypė profesija. Dirigentas turi jausti vidinę harmoniją, ramybę bei turėti didelį žinių bagažą. Privalu išmanyti istoriją, architektūrą, meną, geografiją, psichologiją... Būtina būti labai diplomatiškam - kitaip dirbti yra pavojinga", - atskleidė pašnekovas.
Potencialas ir jėga

Jau trejetą mėnesių dirbate Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kaip jaučiatės būdamas naujo miesto, naujo orkestro dalimi?

Man tai buvo labai netikėtas gyvenimo posūkis ir patirtis. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbti pradėjau vasario 1 d. Keletas dirigentų mane perspėjo, kad šio teatro orkestras yra sudėtingas... Na, jie turėjo omenyje abejotiną kokybę. Tačiau jau po pirmosios repeticijos aš įsitikinau, kad orkestras turi didelį potencialą ir jėgą.

Orkestrui teko atlikti kai kurias labai sudėtingas dalis iš Piotro Čaikovskio simfonijų ir pateikiau jiems keletą reikalavimų. Buvau sužavėtas, kad orkestras greitai ir puikiai atliko tai, ko aš prašiau.

Dabar aš esu dar labiau įsitikinęs, kad nėra blogo orkestro. Yra tik blogas dirigentas (juokiasi. - Autor. past.).

Kadangi šio sezono programa jau suplanuota, aš prižadėjau, kad kitą sezoną paruošime labai įdomią koncertinę programą. Grosime Piotro Čaikovskio, Mocarto, Jozefo Haidno, Sergėjaus Rachmaninovo ir kitų kompozitorių kūrinius.

Kaip orkestras priėmė jus? Kokia atmosfera vyrauja?

Iš pradžių orkestro nariai atrodė šiek tiek išsigandę. Turėjau daug patirčių grodamas su Maskvos orkestrais, tačiau šis orkestras sparčiai pagauna mano mintis, idėjas. Turiu pripažinti, kad šie muzikantai yra labai protingi.

Kokių vidinių taisyklių privalo laikytis orkestrantai?

Nepertraukinėti vienas kito ir, jei reikia, visuomet pagelbėti.

Turite didelę dirigavimo patirtį. Kaip vertinate orkestrą, kuriame dirbate šiandien? Ir kodėl pasirinkote būtent jį?

Man reikėjo pokyčių - tylos, patogumo, atsipalaidavimo, terpės išgryninti naujas idėjas. Man įgriso masė žmonių, brukimasis, stumdymasis, kas Maskvoje buvo kasdienybė.

Turiu labai daug pedagoginės veiklos, rengiu meistriškumo pamokas. Birželį vyksiu į Romą, Madridą. Daug mano mokinių šiandien sėkmingai diriguoja įvairiems orkestrams visame pasaulyje. Vis dėlto gyvenamosios vietos pakeitimas yra tarsi naujo gyvenimo etapo pradžia.

Ar žadate dėstyti Klaipėdos universitete?

Daugelis manęs to klausia, bet kol kas neplanuoju. Kiek žinau, daug jaunų žmonių turi problemų dėl pinigų, tad planuoju mokyti juos be atlygio. Kai buvau jaunas, ir su manimi daugelis mokytojų užsiėmė veltui. Jaučiu, jog turiu grąžinti skolą.

Vasarį turėjau vieną tarptautinę meistriškumo pamoką Kaune. Aš matau didelį lietuvių potencialą ir bandysiu, kaip tik galėsiu, jiems padėti.

Judesių technika - tik pagrindas

Ką apskritai reiškia dirigavimas? Juk tai turbūt ne vien mosikavimas lazdele?

Ne, dirigavimas yra kur kas daugiau nei tik mojavimas lazdele. Klaidingas mąstymas, kad geras dirigentas yra tas, kuris daug juda. Svarbiausi čia - ne judesiai, o energija, kurią skleidi.

Tai - daugialypė profesija. Dirigentas turi jausti vidinę harmoniją, ramybę bei turėti didelį žinių bagažą. Privalu išmanyti istoriją, architektūrą, meną, geografiją, psichologiją...

Taip pat būtina būti diplomatiškam - kitaip dirbti yra pavojinga. Jei vienam iš orkestro narių nori pasakyti pastabą, visų pirma privalai pažerti pagyrų, o tik vėliau atsargiai pasakyti apie klaidas. Žmonėms sakydamas, "kaip tai baisu" arba "ką čia dabar darai?", pats keliausi pro duris. Man labai nepatinka nervinga atmosfera, tad, jei kažkur yra mano klaida, aš iškart atsiprašau.

Didžiajame Maskvos teatre pakviesti dirbti jauni ir ambicingi dirigentai, panorę pakeisti orkestro sudėtį ir išmesti keletą, jų akimis, netinkamų žmonių, kitą dieną patys keliauja lauk.

Tai yra be galo sudėtinga profesija. Judesių technikos išmanymas yra tik pagrindas.

Minėjote, kad, norint būti dirigentu, reikia turėti didelį žinių bagažą. Kodėl?

Tai padeda suprasti kūrinio esmę ir surasti asociacijas. Pavyzdžiui, kompozitoriaus Elgaro kūrinyje "Enigma" yra daug muzikinių portretų. Taigi žinodamas istoriją, tu supranti kūrinio esmę ir taip yra paprasčiau dirbti.

Kokiais pats instrumentais grojate? Kaip nusprendėte tapti dirigentu?

Kai mokiausi konservatorijoje, grojau akordeonu. Tačiau vieną dieną nusprendžiau, kad noriu ir galiu vadovauti. Tai ir buvo pradžia (juokiasi. - Autor past.).

Sužavėjo "kaimuko" ramybė

Ar jūsų šeimos nariai taip pat muzikalūs?

Mano sūnus kiekvieną rytą pagauna mano pirštą, nusiveda prie kompiuterio, įlenda į internetą ir įjungia keletą nuostabių klasikos kūrinių, tokių kaip Aleksandro Skriabino (Alexander Scriabin) "Dreams".

Kokio amžiaus jūsų sūnus?

Jam 1 metai ir 9 mėnesiai (juokiasi. - Autor. past.)

Kokią įtaką klasikinė muzika daro vaikui?

Tai puiki edukacinė priemonė. Nuo mažumės pažindinant juos su šia muzika, vaikai vėliau nebijo simfonijos, kantatos, rekviem. Įsivaizduokit, jei vaikas nuspręstų lankytis klasikinės muzikos koncertuose, paskui jį keliautų ir tėvai, seneliai, draugai, seserys broliai.

Į Klaipėdą atvykote kartu su šeima. Ar jums pavyko susidraugauti su čionykščiais žmonėms?

Lietuviai atrodo labai užsidarę. Tačiau jei tau pavyksta surasti raktą nuo tų durų, jie atsiveria ir pasirodo esantys labai mieli (šypsosi. - Autor. past.).

Kaip pakeitę aplinką jaučiasi jūsų žmona, sūnus?

Jie jaučiasi labai gerai. Teatro vadovas Jonas Sakalauskas nusprendė mus apgyvendinti Palangoje. Šis miestas yra nuostabus, kadangi yra labai tylus - lyg koks kaimukas.

Na, vasarą į Palangą prigužės daug poilsiautojų...

Nesvarbu. Vis tiek nebus tiek žmonių, kaip Maskvoje (juokiasi. - Autor. past.).

Ar pasiilgstate gimtinės?

Kol kas ne. Tyla ir ramybė yra puikus vaistas nuo blogų minčių.

Svarbiausia - šeima

Kokie bruožai skiria gerą orkestrą nuo prasto?

Orkestras prastas dažnai būna ne vien dėl kokybės trūkumo, o dėl muzikantų tingumo arba "pasikėlimo".

Atsimenu, buvau pakviestas Kroatijoje diriguoti nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Fortepijonu grojo skandalais žymus pianistas Ivo Pogorelič. Pirmąsyk susitikus su orkestru, muzikantai dažniausiai su ovacijomis priima dirigentą. Tačiau šis orkestras skendėjo tyloje, kol vienas muzikantas pareiškė, jog svečiai privalo pasisveikinti su orkestru pirmieji. Tačiau aš atrėžiau, kad visų pirma šeimininkai turi parodyti savo svetingumą.

Tos pačios repeticijos metu Ivo, prisėdęs prie fortepijono ir paspaudęs vieną klavišą, manęs paklausė: "Kodėl nesuderintas fortepijonas? Vladimirai, eik lauk." Tačiau aš juos spaudžiau, nenusileidau.

Esate gavęs reikšmingų apdovanojimų. Jus įvertino ir popiežius Jonas Paulius II, Dalai Lama. Ką atsimenate iš šių susitikimų?

Susitikimai su popiežiumi ir Dalai Lama buvo tiesiog nuostabūs. Jonas Paulius II buvo neapsakomai taikus žmogus. Kiekvienas jo judesys, žodis tik rodė, kaip smarkiai jis myli žmones ir visą pasaulį. Tai buvo labai šiltas ir atidus žmogus.

Dalai Lama - lygiai toks pats šiltas žmogus ir dar puikus mokytojas. Kartu su orkestru aplankėme jo vienuolyną ir čia turėjome nuostabią ekskursiją. Po kiek laiko orkestrantai pasijuto pavargę ir susiruošė išvykti , tačiau aš likau.

Mes apžiūrėjome milžinišką 2 tūkst. metų senumo Budos statulą, vėliau išgėrėme arbatos. Jis man padovonajo apyrankę.

Ar turite savo kredo?

Suteikti žmonėms laimės. Žinoma, pasitelkiant muziką.

Kokių, be muzikos, turite aistrų, pomėgių, hobių?

Aš labai mėgstu iš medžio meistrauti baldus, laikrodžius ar kitus daiktus. Žinoma, visi mano instrumentai liko Maskvoje, tačiau net ir dėl savo pomėgio nepasigendu šio miesto. Aš ir mano šeima labai mylime Lietuvą.

Ar laisvalaikiu mėgstate pramogauti? Ar einate į kiną, koncertus?

Ne. Šiuo metu svarbiausia man - sūnaus ugdymas, buvimas su šeima ir saviugda. Labai daug skaitau.

Dosjė

Vladimiras Ponkinas gimė 1951 m. Irkutske. Mokėsi Gorkio, vėliau Maskvos konservatorijoje. 1980 m. jis tapo pirmuoju Sovietų Sąjungos dirigentu, kuris laimėjo ypač reikšmingą dirigavimo konkursą Londone.

Jis yra dirbęs Krokuvos bei Maskvos filharmonijos orkestruose, Jaroslavlio simfoniniame orkestre, Rusijos kinematografijos simfoniniame orkestre. Taip pat yra dirbęs su BBC simfoniniu orkestru, Rusijos, Švedijos, Australijos, Kubos bei kitų šalių orkestrais. Nuo 1995 m. užėmė vyriausiojo dirigento pareigas Stanislavskio ir Nemirovičiaus-Dančenkos Maskvos akademiniame muzikiniame teatre, kur vadovavo daugelio operų ir baletų pastatymams, vėliau buvo pakviestas dirbti vyriausiuoju dirigentu Maskvos "Helikon" operos teatre. V. Ponkinas dažnai kviečiamas dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, taip pat vadovauti meistriškumo kursams.

Dirigentas yra gavęs daug prestižinių apdovanojimų. Popiežius Jonas Paulius II jį apdovanojo "Garbės svečio" medaliu, o Dalai Lama dirigentą pagerbė "Garbės svečio" sertifikatu.