Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Taurūnas Baužas: "Svarbu klausyti, ko nori tavo kūnas"
2016-05-24

DRĄSA. Taurūnas Baužas mano, kad jauni menininkai, norintys išsiskirti iš daugumos, turėtų būti drąsūs. © Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Choreografas Taurūnas Baužas jau kitą savaitę, birželio 3 dieną, klaipėdiečiams pristatys naują savo šokio spektaklį "Faustas". Tai - trečiasis jaunojo menininko darbas vyriška tema. Iš pradžių nagrinėjęs vyro paklydimus, sūnaus santykius su tėvu, šįsyk jis prabils apie šiais laikais ypač aktualią nepasotinamo žmogaus problemą.

Tačiau kalbamės ne tik apie naujausią choreografo kūrinį bei priešpremjerinį įkarštį, bet sykiu jauno menininko akimis žvelgiame į uostamiestį, šiuolaikinį šokį, "šizofreninę" kūrybą bei visa žudančią rutiną.
Kodėl nusprendei statyti šokio spektaklį pagal J. V. Gėtės filosofinę dramą "Faustas"?

Šį kūrinį pasirinkau atsitiktinai. Tačiau, šiandien peržvelgdamas savo kūrybinį kelią, suprantu, kad visi mano spektakliai turi sąsajų. Pirmuoju savo darbu "Spalio tylėjimas" bandžiau atskleisti vyro egzistencinį pasaulį bei jo paklydimus. Kurdamas "Pradžioje buvo Kafka" paliečiau susvetimėjimo tarp tėvo ir sūnaus temą. Šįsyk ir vėl nejučiomis pasirinkau vyrišką temą.

Maždaug metus analizavau Gėtės "Faustą" ir įsitikinau, kokia aktuali šiandien yra šio kūrinio tema. Juk šiuolaikinis žmogus lygiai toks pat nepasotinamas kaip Faustas, kuris, pasirašęs sutartį su Mefistofeliu, gauna turtus, jaunystę, dėmesį. Tačiau jam vis negana... Tuomet jis gauna ir meilę, Margaritą. Bet ir ši jam galiausiai pabosta. Regis, jis turėjo viską, ko trokštų kiekvienas žmogus, tačiau jo apetitas tik augo.

Kaip ir kiti Tavo šokio spektakliai, matyt, šis taip pat bus modernus?

Taip. Domėjausi įvairiais "Fausto" pastatymais. Tačiau atradau tik keletą choreografų, kurie šią klasikinę filosofinę dramą perteikė šiuolaikiškai. Tą žadu daryti ir aš. Ieškodamas naujų formų, pasikviečiau ir originaliuosius Klaipėdos jaunimo teatro aktorius.

Mano ir režisierės tikslas buvo sujungti šokį ir teatrą. Ir tai, pasirodo, nebuvo labai sunku, kadangi tiek aktoriai yra lankstūs, tiek šokėjai - artistiški. Šokėjas puikiai atkartoja judesį, o aktoriai ieško tam judesiui metaforos, bando interpretuoti arba suteikia jam kitą reikšmę.

Kas sudaro kūrybinę šio spektaklio trupę?

Fausto vaidmenį atliks šokėjas Simonas Laukaitis, o Margaritos - nuostabioji Aušra Krasauskaitė. Talentingasis Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Donatas Želvys įkūnys Mefistofelį.

Šviesas kūrė režisierius ir šviesų dailininkas Nerijus Gedminas, grimą - dailininkė Rima Gaiduk, kostiumų dailininkė - Ugnė Tamuliūnaitė, režisierė - Evelina Lozdovskaja.

Tai - labai stipri ir sykiu skirtinga komanda, kurios nariai į spektaklio turinį įpučia kažką naujo ir savito. "Faustas" jau kvepia labai geru produktu, kurį, manau, rodysime ir kituose miestuose.

"Laimę žudo komfortas"

Spektaklyje "Pradžioje buvo Kafka" pasitelkei "Pink Floyd" kūrinius, kurie tapo puikiu spektaklio akcentu. Ar kurdamas "Faustą" taip pat skyrei didelį dėmesį muzikai?

Šįsyk pasikviečiau labai jauną ir perspektyvų būsimą kompozitorių Joną Raudonių, kuris sukūrė dalį spektaklio garso takelio. Sujungęs savo ir pasiskolintus kūrinius jis sukūrė išties "faustišką" muziką.

Spektaklio aprašyme teigiama, kad šiuo kūriniu bus siekiama atsakyti į įvairius filosofinius klausimus. Pavyzdžiui, kada žmogus tampa laimingas? Kaip pats atsakytum į šį klausimą?

Mano manymu, svarbiausia savęs neapgaudinėti. Stebiu kitus, analizuoju save ir suprantu, kad mes, žmonės, stengiamės sukurti šydą, už kurio slepiamės.

Mes būtume laimingesni ir tuomet, jei labiau klausytume savo kūno. Juk jis pasako, kai reikia pailsėti ar suvalgyti gabalėlį torto. Fizinių poreikių nevalia ignoruoti!

Laimę žudo ir komfortas. Daugybė žmonių metų metus dirba nemėgstamus darbus, apie kuriuos kalbėdami spjaudosi. Tačiau žengti permainų link nedrįsta. Jie mąsto - gal nėra taip jau blogai? Juk gauni pastovų atlyginimą, turi šeimą, vaikų, keletą draugų, su kuriais penktadienį išlenki po stiklinaitę alaus. Taip gyvenimas ir praeina...

Kokia šių rutinoje plūduriuojančių žmonių perspektyva?

Jie tampa viskuo nepatenkintais bambekliais. Tokie žmonės nervinasi, kad per ilgai dega raudona šviesoforų šviesa ar tenka stovėti eilėje.

Nepalaiko "šizofreninės" kūrybos

Ir vis dėlto kaip šokėjai judesiais išreiškia filosofines mintis?

Yra keletas būdų, kaip kuria choreografai. Vieni ilgą laiką improvizuoja, kol kartu su šokėjais atranda norimą formą. Kiti kūrėjai visą choreografiją susidėlioja savyje. Aš, statydamas spektaklį, visada turiu galvoje, kaip turėtų atrodyti vienas ar kitas judesys scenoje. Tačiau jokiu būdu neuždedu šokėjui pančių. Tiesiog pasuku ratą ir leidžiu artistams patiems greitinti ar lėtinti jo sukimosi tempą.

Nesu "šizofreninės" kūrybos šalininkas. Yra tokių choreografų, kurie kuria sau, visiškai negalvodami apie žiūrovą, arba stengiasi parodyti, koks jis yra įdomus, gilus, egocentriškas ir filosofiškas. Manau, jog šie menininkai slepia kompleksą - galbūt vaikystėje jie buvo patyčių objektai?

Keleto panašių spektaklių metu nejučiomis užsnūdau arba palikau salę. Apmaudu, kai kūrėjai savo kompleksus perkelia ant scenos, ir žiūrovai, pamatę tokius kūrinius, nusivilia ir daugiau į šokio spektaklius kojos išvis nebekelia.

Mano kūryba irgi yra konceptuali ir aš dažnokai pasineriu į filosofinius pamąstymus, tačiau kuriu ne sau, o žiūrovams.

Modernus šiuolaikinis šokis šiandien traukia vis daugiau kūrėjų ir žiūrovų. Kaip manai, ar po daugelio metų klasikinis baletas kam nors dar bus įdomus?

Šiuolaikinis šokis tikrai "ima viršų", kadangi šokiui neabejingi žmonės pavargo nuo rutinos. Jiems reikia naujų formų, idėjų, saviraiškos terpės, būdo, kaip galėtų išsiskirti iš daugumos. Ir tai yra tiesiog puiku, nes šiuolaikinis menas yra be galo įdomus ir dažnai sukrečiantis.

Vis dėlto esu įsitikinęs, jog, nepaisant šiuolaikinio meno invazijos, klasikinis baletas niekada nepraras savo populiarumo. Juk tai - labai specifinis ir puošnus šokio žanras. Žiūrovas turėtų pamatyti ir viena, ir kita, kad galėtų lyginti, vertinti ir suprasti, prie ko linksta jo širdis.

Choreografė Agnija Šeiko naujajame savo darbe "Dior in Moscow" žiūrovą įtraukė ir psichologiškai, ir fiziškai. Kaip vertini kūrėjo pasirinkimą, kuomet spektaklio dalimi tampa publika?

Ši spektaklio forma suteikia žmonėms nekasdienių potyrių, kurių vėliau jie negali pamiršti. Tačiau esu girdėjęs vieno nepatenkinto žiūrovo komentarą apie panašaus pobūdžio spektaklį. Žmogus, kuris norėjo tiesiog ramiai pasėdėti ir pasimėgauti reginiu, esą buvo tampomas ir dėl to šis pasijuto blogai. Tokie sprendimai yra rizikingi, kadangi kiekvieno žiūrovo nusiteikimas yra skirtingas. Mano manymu, kūrėjas turėtų informuoti apie tai, jog publika taps spektaklio dalimi - kad vėliau nekiltų nesusipratimų.

Galvoje - nauji projektai

Šokio spektakliai dažniausiai būna labai dramatiški. O ar įmanoma šokio judesiais žmogų priversti kvatotis?

Visada lengviau žiūrovą pravirkdyti nei prajuokinti. Tačiau ir tai įmanoma. Puikus pavyzdys - vilniečių darbas "Contemporary?", kuris laimėjo įvairių apdovanojimų ir įrodė choreografiją turint dar įvairesnių atspalvių. Tačiau ne naujiena, kad menininkų įkvėpimo šaltiniu dažniausiai tampa skaudžios patirtys. Dėl to jų kūriniai ir yra tokie dramatiški.

Kiek žinau, nukėlei "Fausto" premjeros datą, kadangi visą mėnesį dirbai su įdomiu projektu Suomijoje. Gal gali apie tai papasakoti plačiau?

Dirbau su žymia Suomijos choreografe, su kuria bendraujame jau ketverius metus. Ji man parašė, ar nenorėčiau prisijungti prie vieno spektaklio kūrybos. Aš sutikau ir mes mėnesį statėme šokio spektaklį "Silfidė ir Šopenas". Taigi visą mėnesį dirbau ir sykiu mėgavausi skandinavišku gyvenimu.

Turime daug idėjų, kurias norėtume įgyvendinti ateityje. Galbūt netgi suburti lietuvių ir suomių šokėjus, rengti kūrybines dirbtuves ir sukurti įdomų tarptautinį produktą.

Ir vis dėlto, besimėgaudamas gyvenimu Skandinavijoje, nepamąstei apie galimybę ten likti ilgesniam laikui?

Nemeluosiu, mąsčiau apie tai. Ir sykį sulaukiau klausimo, ar nenorėčiau dirbti Suomijoje. Tai mane kuriam laikui išmušė iš rėmų. Pradėjau galvoti ir apie tą nelemtą komforto zoną... Tačiau prisiminiau patirtį, kai gyvenau Vilniuje. Pamenu, dėl žmonių gausos, nuolatinio skubėjimo ten jaučiausi lyg ne savo vietoje. Toks jausmas, lyg visą tą laiką būčiau laikęs į plaučius įkvėptą didelį oro gūsį, kurį iškvėpti pavyko tik grįžus į Klaipėdą. Čia išsivalė mano plaučiai ir prasidėjo intensyvi kūryba. Regis, dar neįvyko "Fausto" premjera, bet jau žinau, ką kursiu toliau. Klaipėda yra kažkas nerealaus. Tad šiandien gyvenamosios vietos keisti tikrai nenoriu. Tačiau kas bus po metų, nežinau.

Minėjai, jog jau turi minčių kitiems projektams...

Apie naują projektą papasakosiu po "Fausto" premjeros. Galiu pasakyti tik tiek, kad po mažą žingsnelį dėlioju naują kūrybinės trupės mozaiką. Šiaip labai smagu dirbti su tuo pačiu šokėjų kolektyvu, tačiau nė pats nežinau, ar toks įdirbis veda į tobulėjimą. Kuo toliau, tuo labiau linkstu eksperimentuoti tiek su kūrybine komanda, tiek su erdve.

Kreipėsi į jaunuolius

Šiemet buvai nominuotas "Padėkos kaukių" apdovanojimuose. Ir nors "kaukės" negavai, sulaukei daug dėmesio dėl išskirtinio savo įvaizdžio. Kokiu tikslu šventėje pasirodei segėdamas ilgą sijoną?

Tai buvo ir teatrinis manifestas, ir siekis "papurtyti" Klaipėdą. Aš esu alergiškas snobizmui, ypač teatriniam. Tas smokingo vilkėjimas ir viskio gurkšnojimas teatre man visai ne prie širdies.

Tačiau sykiu tai buvo neoficialus kreipimasis į jaunuosius kūrėjus - kad šie savo keliu žengtų drąsiai.

Ir vis dėlto nejaugi Tavęs neerzina tai, kad lietuviai vis dar pašaipiai žvelgia į tuos, kurie išsiskiria?

Taip... Štai ką žmonėms, kurie pasineria į savo nuobodų gyvenimą, daro rutina. Neduok Dieve, jei grįžę iš darbo jie dar įsijungia rusišką televiziją... Taip norisi jiems pasakyti: žmogau, atverk akis, paskaityk knygą, užsidėk Čaikovskio plokštelę, išeik pasivaikščiot po miestą, pabėgiok, keiskis!

Gyvena kaip kine

Ar pasikliauni intuicija?

Be abejonės. Aš esu labai intuityvus, fantazijose gyvenantis žmogus. Galbūt čia taip pat slypi kompleksas, baimė pažvelgti į realybę? Tačiau iliuzija man leidžia gyventi kaip kine, tarp pasakų herojų (juokiasi. - Autor. past.). O intuicija visur mane lydi. Kad ir priimant sprendimus. Blaiviai mąstant kai kurie sprendimai yra visai neracionalūs, tačiau dažniausiai jie nenuvilia.

Kokių turi kasdienių ritualų?

Pirma, ką padarau vos pramerkęs akis ryte, giliai įkvepiu. Taip pat iš lovos visad stengiuosi išlipti kaire koja. Tuomet mėgaujuosi žaliąja arbata su medumi, kuri mane tonizuoja ir paruošia naujai dienai.

Ant tavo kaklo kabo rožančius. Ar tu esi religingas?

Taip. Nors tarp jaunimo tai nepopuliaru, tačiau esu gana religingas. Tikiu, jog ten, aukštai, tikrai kažkas yra...

Vis dėlto tai nėra tikras rožančius, kadangi jis nėra šventintas. Tai - tiesiog rankų darbo pakabukas ir mano talismanas. Jį ant kaklo nešioju kasdien ir dėl to užsidirbau "rožančiaus" pravardę (juokiasi. - Autor. past.).