Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Dalia Ibelhauptaitė: "Iš manęs nesulauksi dūrio į nugarą"
2016-07-12

POŽIŪRIS. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė mano, kad viskas kolektyve priklauso nuo vadovo. "Žuvis pūva nuo galvos", - įsitikinusi ji. © Monikos PENKUTĖS nuotr.
Rugpjūtį, pasitelkus "šviežias" uostamiesčio solistų pajėgas, Palangos koncertų salėje vyks vienos ryškiausių Lietuvos teatro ir operos režisierių Dalios Ibelhauptaitės legendinės operos "Bohema" premjera. Tai, anot menininkės, puiki proga parodyti pajūrio gyventojams, kad ir opera gali būti įdomi, bei paminėti jos vadovaujamų "bohemiečių" kūrybos dešimtmetį.

Tačiau, nepaisant laukimo džiaugsmo, režisierė įsitikinusi, kad visa tai, ką pavyko pasiekti per savo gyvenimą, yra... alinančio darbo rezultatas. "Norėčiau, kad paroje būtų 25 valandos. Visas jas skirčiau darbui", - sakė D. Ibelhauptaitė.
Kaip nusprendėte bendradarbiauti su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru?

Šią žiemą sulaukiau netikėto skambučio - naujasis teatro vadovas Jonas Sakalauskas norėjo ne tik pajūryje parodyti mūsų legendinę "Bohemą", bet ir to, kad ji padėtų sužibėtų naujai solistų kartai, o Vakarų Lietuvos žiūrovai turėtų galimybę džiaugtis šiuo pastatymu ne vieną kartą, o kelerius metus. Šiai vizijai ir siūlomai draugystei buvo neįmanoma atsakyti.

Jonas savo energija, tikėjimu ir entuziazmu kalbėjo apie tai, ką aš kažkada buvau svajojusi. Aš labai patikėjau šiuo jaunu žmogumi ir jo vizija. Simboliška, šis sezonas mums bus 10-asis, o jį atidarysime savo "Bohema" naujuose namuose, su naujais talentais. Tai man ir visam "bohemiečių" kolektyvui yra didelė dovana.

Kaip vyko solistų atranka?

Na, bendradarbiauti su Merūnu galimybių ieškojau maždaug penkerius metus. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau ta galimybė atsirado. Kelis solistus - Viktoriją Miškūnaitę, Šarūną Šapalą - pažįstu iš anksčiau, kadangi esame dirbę su jais, statant kitus "Vilnius City Opera" spektaklius, kita dalis - Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai.

Teatro vadovas Jonas Sakalauskas minėjo, jog, režisuodama spektaklius, esate labai reikli. Jūs stengiatės pasiekti aukščiausią kokybę ir spektakliu paveikti žiūrovą. Kaip jums taip pavyksta?

Aukščiausią kokybę galima pasiekti vieninteliu būdu - sunkiu, ilgu, dažnai alinančiu darbu. Man norėtųsi, kad para turėtų 25 valandas ir spektaklio kūrimo metu aš jas visas išnaudočiau darbui.

Iš savęs reikalauju maksimumo, niekada nenuleidžiu kartelės - naujas darbas turi būti geresnis nei prieš tai padarytas. Aš pati dirbu neskaičiuodama valandų ir to tikiuosi iš kitų. O jeigu jie taip dirbti negali, vadinasi, jiems galbūt netinka darbas su mumis.

Kai įdedi daug širdies, nemiegotų naktų, energijos - visa tai juntama ir spektaklyje. Net muzikos nesuprantantis, niekada operoje nebuvęs žiūrovas žino, kada girdi aukščiausios kokybės atlikimą.

Nuo pat pradžių mano tikslas buvo pakeisti žmonių požiūrį į operą ir klasikinę muziką. Manau, kad per tuos dešimt metų to pasiekėme ir žiūrovą pavyko įtikinti, kad opera gali būti "cool", "sexy" ir įdomi.

Tie, kam yra tekę su jumis pabendrauti, teigia, jog esate be galo šiltas ir atviras žmogus. Tačiau ar statant spektaklį kūrybinėje grupėje įsiplieskia ir pykčių?

Režisierius visų pirma yra kūrėjas. Jo atsakomybė - suburti kolektyvą, jį įkvėpti ir motyvuoti. Jis yra lyderis, kuris drąsiai ir užtikrintai turi vesti kūrybinę komandą į paieškas, taip pat užsidirbti visų pasitikėjimą ir tikėjimą, kad viskas yra įmanoma, kad tai - geriausias sprendimas.

Visi kūrybinėje komandoje turi jaustis laisvi, entuziastingi - kad visi naudotų nežabotą kūrybinį potencialą. Tik tuomet rezultatas būna įspūdingas. Meno konfliktų ir pykčių keliu nesukursi. Jeigu kurdami žmonės stresuoja, yra įsitempę, jie niekada nebus kūrėjai, nebent amatininkai, kurie "sukala" spektaklį, ir tiek.

Pas mus konfliktų nėra, nes esame pernelyg užsiėmę. Taip, būna ginčų dėl idėjų, tačiau apsikeitimas jomis kūrybiniame procese yra būtinas.

Nejaugi nevyksta jokių intrigų tarp menininkų?

Niekada. Jeigu pamatyčiau ar pajusčiau, kad kažkas kursto bent menkiausias intrigas, iškart atsisveikinčiau su tuo žmogumi.

Taip pat manau, kad viskas kolektyve priklauso nuo vadovo. Žuvis pūva nuo galvos. Meno kolektyve vadovas turi būti ypač jautrus ir atsakingas, kad suteiktų žmonėms kūrybinę laisvę ir įkvėptų juos siekti aukštumų.

Kuo jums pačiai artima Puccini opera "Bohema"? Ar ir jūs savo gyvenimo būdu, stiliumi esate bohemiška?

Pučinio opera "Bohema" yra apie jaunystę, jos svajones, žaismą, viltis ir, žinoma, meilę! Man labai pažįstama situacija, kurioje gyvena Pučinio herojai, kadangi jaunystėje teko gyventi su draugais menininkais mažoje erdvėje, be pinigų, be materialių patogumų, tačiau vis tiek nuostabiai - su kūrybine energija, nesibaigiančiais debatais apie meną ir filosofiją, nuotykiais, "baliais", kuriuos galima buvo surengti vos už grašius.

Pamenu, mano tėvai kartais atsiųsdavo didelę dėžę su maistu, siuntinį traukiniu iš Lietuvos! Dieve, kaip visi draugai menininkai supuldavo manęs tuomet lankyti! Svečių netrūkdavo tol, kol nesuvalgydavome viso dėžės turinio. Taigi tėvelių atsiųstas mėnesio davinys baigdavosi vos per tris dienas (šypsosi. - Autor. past.).

Man labai graži, trapi Mimi ir Rudolfo meilės istorija. Merginos noras atstumti savo mylimąjį tuomet, kai sužino apie savo ligą, jos noras išgelbėti jį nuo nelaimės mane žavi. "Bohema" man dvelkia vidine laisve. Taigi taip, savo gyvenimo stiliumi esu bohemiška.

Lietuvoje žodis "bohema" turi neteisingą interpretaciją ir įsivaizdavimą. Bohemietis čia kartais reiškia laisvo elgesio, prasigėrusį žmogų, kuris gyvena rūsyje ir "tūsinasi" dieną ir naktį. Tad jeigu klausiate, ar mano gyvenimas yra toks - tai tikrai ne.

Esate sakiusi, kad operos Lietuvos valdžiai nereikia… O žmonėms? Kuo šis žanras yra svarbus, vertingas?

Lietuvos žmonėms opera tikrai reikalinga. Tai - vienas sudėtingiausių ir kompleksiškiausių klasikinio meno žanrų, nes apima ne tik muziką, bet ir dramą, teatrą, dailę, kostiumų kūrimą, kitus vizualiuosius menus. Menų sintezė ir daro operą unikalią.

Šiuolaikiniuose operos pastatymuose dirba geriausi teatro ir kino režisieriai, čia jie pritaiko daug naujovių - kad šis žanras būtų gyvas ir patrauklus jaunimui bei ateities kartoms. Opera veikia žmogų emocionaliai (muzika, vaidyba, vizualumas) ir intelektualiai (siužetas)...

Esate išskirtinio talento moteris. Tačiau L. da Vinčis yra pasakęs: "Į didelį talentą visuomet įsimaišo beprotybės." Ar įžvelgiate žiupsnelį tiesos?

Manau, kad žmonės, kurie yra meniškos sielos, jautrūs, imlūs, saviti, kitaip mato pasaulį, jų svajonės, matyt, truputį labiau laukinės ir iš pirmo žvilgsnio neįmanomos. Viduje privalai jaustis laisvas ir emocijoms leisti skleistis atvirai. Be tos "beprotybės" menininkai negalėtų daryti to, ką daro (šypsosi. - Autor. past.).

Aš savo "beprotybę", matyt, vertinčiau 7 balais iš 10. Iš mamos paveldėjau gerą matematinį supratimą, tad visi sako, kad esu ir labai gera prodiuserė. Beje, kiną prodiusuoti jau keletą metų ragina žymūs šios srities specialistai. Jie sako, jog labai reta, kad vienas žmogus gali turėti tokį stiprų menininko ir prodiuserio talentą. Tačiau kartais tai yra labai sunku, nes jaučiuosi tarsi susidvejinusi asmenybė. Kita vertus, du talentai geriau negu vienas.

Ko menininkas turi atsisakyti, kad įgyvendintų savo tikslus? Ko atsisakėte jūs?

Man teko atsisakyti visko. Kai išvažiavau krimsti mokslų į Maskvą (Lietuvoje tuomet režisūros mokslų dar nebuvo), o vėliau į Angliją dirbti, teko atsisakyti laiko su mylimais ir artimais žmonėmis, savo aplinkos, kalbos. Tam tikra prasme reikėjo atsisakyti dalies savęs, nes turėjau prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir aplinkos, pakeisti savo įpročius. Vis dėlto jei būčiau likusi Lietuvoje, aš niekada nebūčiau padariusi karjeros šioje profesijoje, niekada nebūčiau taip dirbusi.

O tam, kad pasiektum aukščiausių kūrybinių tikslų, pirmiausia turi atsisakyti savo asmeninio gyvenimo. Visą savo laiką ir jėgas skirti tik darbui. Kito recepto nėra.

Vėliau, kai jau imi įgyvendinti savo tikslus ir svajones, tampi profesionalu. Tačiau tuomet tenka visiškai atsisakyti savo privatumo.

Jau daug metų gyvenate ir kuriate viename didžiausių pasaulio miestų - Londone, taip pat dažnai grįžtate ir į Vilnių, esate daug keliavusi po pasaulį. Ir vis dėlto kokios mintys užplūsta atvykus į Lietuvos pajūrį? Ko pasigendate, kas žavi?

Su Lietuvos pajūriu mane sieja labai daug šiltų emocijų ir nuostabių prisiminimų. Mat nuo vienerių metukų kasmet atvažiuodavome su tėvais į Palangą ir visą rugpjūtį praleisdavome prie jūros. Ryškiausi prisiminimai - smėlio pilių statymas, pasivaikščiojimai pajūryje. Vandeniu nukulniuodavome kilometrus. Ir kvėpuodavome taip giliai, kad net galva svaigdavo.

O mano mylimiausia vieta buvo parkas, nes ten plaukiodavo gulbės ir buvo daug sūpynių! Kai man suėjo septyneri metai ir tokio amžiaus vaikus įleisdavo į Palangos koncertų estradą, tėveliai pirkdavo bilietus į visus koncertus, kurie vykdavo tą mėnesį. Aš žinojau visas lietuviškos estrados žvaigždes, ansamblius… Beprotiškai mylėjau tą laiką.

Paauglystėje, sulaukusi kokių 14-15 metų, vasarą čia atvažiuodavau su drauge Virgute. Gyvendavome prie tokio stiklinio prašmatnaus restorano "Vasara". Ko mes ten tik neveikdavome! Suvažiuodavo visa mūsų "chebra" iš Vilniaus. Visi būdavome labai "cool". Naktimis eidavome į tokią medinę diskotekų aikštelę prie parko… Įsivaizduojate, tokių metų lankydavomės naktinėje diskotekoje! Kaip mus ten įleisdavo, neįsivaizduoju. Dar labiau neįsivaizduoju, kaip mums tėvai tokių metų vieniems leisdavo važiuoti, bet… Tai buvo nuostabios laukinės vasaros.

Todėl ir dabar, keliaudama į pajūrį, visuomet renkuosi Palangą, kur glūdi šviesiausi ir gražiausi mano prisiminimai.

Ar menininkams vien talento užtenka, kad šie taptų matomi pasaulyje?

Tam vien talento nepakanka. Turi būti labai ryški ir savita asmenybė, turinti unikalų braižą. Taip pat reikia dirbti maždaug penkis kartus daugiau negu iš tavęs prašo. Taip pat turi būti "kietas" ir turėti labai stiprią valią, nepasiduoti nesėkmėm. Ir, žinoma, mokėti pagauti sėkmės "bangą" (šypsosi. - Autor. past.). Svarbu atsidurti tinkamoje vietoje, tinkamu laiku - kad būtum pastebėtas įtakingų savo profesijos žmonių.

Turite didelį autoritetą Lietuvos kultūros, pramogų (ir ne tik) padangėje. Kaip pelnėte žmonių pagarbą?

Tik per ilgametį juodą ir sunkų darbą. Aš dirbau nekreipdama dėmesio į "ekspertų" nuomonę, visus tuos žmones, kurie sakė, kad neapsimoka kažką daryti, nes vis tiek nieko neišeis ir niekam nieko nereikia. Kurdama aš tikėjau savimi, pasitikėjau ir kitais artimoje aplinkoje kūrusiais talentais.

Žinojau, kad teatre - vienas esi ne karys, kad teatras - tai armija, o į ją reikia suburti visus ir atiduoti visą save. Tik tuomet žmonės tavimi pasitikės ir eis paskui tave. Aš dirbu su geriausiais iš geriausių, visada sakau tai, ką galvoju. Gal kam ir nepatinka, bet su manimi labai paprasta - niekada negausi dūrio į nugarą. Šiais laikais tai - didelė vertybė.