Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Dalia Ibelhauptaitė: „Išsikasu sau ne duobę, bet kraterį“
2016-08-03

Giacomo Puccini operos „Bohema“ siužeto centre – saldžiai karti meilės istorija ir nuotykiais bei skurdu nutapytas Paryžiaus bohemos gyvenimas. Prieš dešimtmetį Dalios Ibelhauptaitės statyta opera šįkart talentingo operos režisieriaus Gedimino Šeduikio rankose.
Abu jos kūrėjai tikina, kad rugpjūčio 5 ir 6 dienomis į spektaklius Palangoje atvykusių žiūrovų laukia ne tik užburianti muzikos gelmė, bet ir nepamirštamas, jaudinantis reginys. Jį kuria savo gabumais kino aktoriams prilygstantys solistai, autentiški Juozo Statkevičiaus kostiumai bei įspūdinga dailininko Dicko Birdo scenografija.

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė Lietuvos operos padangėje išgarsėjo savitu požiūriu į šį žanrą. Kiekvienas jos suburtos Vilniaus miesto operos pastatymas – ne tik garso, bet ir vaizdo šventė. Kiekviena opera – kinematografinė, nes scenoje ne tik skamba jaudinančios arijos, bet ir vyksta intensyvus, akis prikaustantis veiksmas.

„Nuo pat pradžių kai ėmiausi operos režisūros man buvo labai svarbu, kad susirinktų kuo platesnis žmonių ratas – ne tik intelektualai, muzikos ekspertai ir keli prijaučiantys, – apie kinematografinės operos gimimą pasakojo D. Ibelhauptaitė. – Prieš dešimtmetį tai buvo ir daugelio didžiųjų pasaulio operos teatrų problema – visi svarstė, kaip pritraukti platesnį žmonių ratą, kaip išsiveržti iš siauro ir gana uždaro elitinio operos gurmanų būrio. Taip į operą atėjo daugiau teatro ir kino režisierių kuriančių aktyvų, vizualų veiksmą. Pati dirbau teatre, tad ir mane jaudino tie patys klausimai, buvo įdomu sukurti daugiasluoksnį vaizdą“.

Anot režisierės, klasikiniams operos pastatymams rasti kelią į žmonių širdis gali trukdyti daug dalykų. Tarp jų ir vaizdo statiškumas, ir nežinoma kalba. „Dar prieš 22 metus statydama „Don Žuaną“ pamėginau įsivaizduoti stiklinę pertvarą tarp scenos ir auditorijos. Svarsčiau, ar negirdėdamas muzikos ir teksto žmogus gali suprasti, kas vyksta vien iš prieš akis vykstančio veiksmo. Svetima kalba atliekamos arijos ir ne visada suprantama klasikinė muzika daugeliui yra tolygi tai stiklinei sienai. Jei žmogus nesupranta vien žiūrėdamas, tuomet jis lieka visiškai nieko nesupratęs ir girdėdamas“, – įsitikinusi D. Ibelhauptaitė.

Prieš dešimtmetį D. Ibelhauptaitės statyta G. Puccini „Bohema“ sulaukė didžiulio populiarumo: išskirtinės dekoracijos, kostiumai ir dėmesį prikaustantis veiksmas buvo svarbios sėkmės recepto sudedamosios dalys. Režisierės nuomone, vizualinis operos aspektas yra labai reikšmingas, „vaizdas sukelia stiprią emocinę reakciją, o tą vaizdą lydi G. Puccini muzika! Tai – užtikrintas būdas užburti ir įvilioti į klasikinės muzikos pasaulį. Mūsų misija, kad žmogus operoje jaustųsi patogiai, kad joje jaustųsi savas“. 

Operos solistas prilygsta kino aktoriui

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre „Bohemos“ atnaujinimo ėmęsi režisieriai D. Ibelhauptaitė ir G. Šeduikis mano, jog operos solistas scenoje turi prilygti kino aktoriui – personažų išgyvenimus jis turi mokėti perteikti ne tik savo balso diapazonu, bet ir judesiu, mimika, menkiausiais gesto niuansais. Abu režisieriai tikina, kad kiekvienas solistas gali atsiskleisti kaip įdomus aktorius, bet tam reikia daug darbo ir individualaus dėmesio.

„Netrūksta besistebinčių tuo, kad nors negalime mokėti didelių atlyginimų, su mumis dirbti nori garsūs solistai. Mūsų paslaptis labai paprasta – nesvarbu kiek kartų ir kokiose pasaulio šalyse buvo atlikti vaidmenys, mes solistui pristatome visiškai naują interpretaciją ir jame atveriame tokius klodus, kokių jis nė nemanė turįs. Dirbdamas mūsų gretose solistas auga ir formuojasi menininko asmenybė. Kiekvienam vaidmeniui suteikiame gyvybę – ją solistas su savimi nešasi ir toliau“, – apie darbo specifiką pasakojo D. Ibelhauptaitė.

Būtent taip, pasak režisierės, užaugo Asmik Grigorian ar Kostas Smoriginas. Naują „Bohemos“ pastatymą režisuojantis ir su nauja talentų karta dirbantis G. Šeduikis savo kolegei ir mokytojai antrino pridurdamas, kad jų praktikoje nebūna šabloninių vaidmenų, „kuriame vaidmenis labai konkretiems žmonėms. Kai į tą pačią rolę po kurio laiko ateina visiškai kitoks žmogus – iškart aišku, kad visas spektaklis keisis. Pasikartojimų nebūna. Mes labai daug dėmesio skiriame asmenybei, tad su mumis dirbdamas solistas įgauna didžiulę papildomą vertę“.

Režisierių nuomone, kinematografiškas požiūris į operą ir yra raktas į „bohemiečių“ aktorinę mokyklą. Menininkai prasitarė nujaučiantys, kad Palangoje „Bohemą“ stebės nemažai ją Vilniuje jau mačiusių žmonių, kurie į šį spektaklį, kaip ir į kitus Vilniaus miesto operos spektaklius, rinkosi daug kartų vien tam, kad pamatytų visas įspūdingo reginio detales.

„Kinematografinis stilius yra mūsų stiprioji puse – jis padrąsina į operą ateiti daugelį šio žanro nemačiusių žmonių. Per 10 metų sugebėjome pakeisti žiūrovų požiūrį į klasikinę operą. Į ją jau ateina ir jaunas, ir šiaip į teatrą nevaikščiojantis žmogus – jis jau žino, kad nesijaus nepatogiai, nes kažko nesuprato, jis žino, kad negaus statiško standarto“, – apibendrino D. Ibelhauptaitė.

Paveikumui svarbi kiekviena detalė

„Bohemos“ režisieriai pripažino, kad sukurti įspūdingą reginį nėra lengva. „Man nepriimtina statiška opera, kuomet choras per dvi valandas poziciją pakeičia tik tris kartus. Man įdomu scenoje matyti Fellinį. Man svarbu sukurti individualius personažus. Neslėpsiu, tai nepaprastai sunku – išsikasu sau ne duobę, bet kraterį“, – prisipažino D. Ibelhauptaitė.

Jos įsitikinimu, ypatingas vaidmuo operoje tenka ir scenografijai bei kostiumams ir čia pat prisiminė kaip buvo kuriami miuziklo „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ kostiumai. „Užsuku naktį į Juozo Statkevičiaus studiją ir randu jį klūpantį ant kelių, iš arbatinuko atsargiai pilantį arbatą ant sijojo. Papila, padžiovina, atsitraukia, pažiūri ir vėl pila. Klausiu, ką jis daro, juk tai net ne sijonas, o pasijonis ir beveik nėra galimybės, kad jį pamatys žiūrovai. Jis man atsakė, kad jei aktorei parkritus sijonas pasikels – pasijonį pamatę žmonės pamanys, jog ji apsišlapino. Toks detalumas jau yra kinas!“, – kūrybinės komandos darbo principus atskleidė D. Ibelhauptaitė. G. Šeduikis ją papildė pridurdamas, kad unikalūs kostiumai ir scenografija veikia ne tik žiūrovus, bet ir pačius solistus: „tai būdas maksimaliai giliai pasinerti į vaidmenį. Kartais ta nematoma dėmė ant pasijonio gali būti raktas į personažą“.

„Bohema“ suprantama kiekvienam šiuolaikiniam žmogui

Kinematografiška, vizuali opera ne tik padeda surasti kelią į platesnį žmonių ratą. Ji taip pat yra būdas klasikinei muzikai lengviau pasiekti šiuolaikinį klausytoją. Tai – reakcija į pasaulį, kuriame informacija perduodama visai kitu tempu ir būdu nei būdavo tuomet, kai gimė daugelis klasikinių operų, tame tarpe ir G. Puccini „Bohema“.

„Retas žmogus gali išsėdėti sutelkęs dėmesį tris ar keturias valandas, ypač jei stebi statišką vaizdą. Šiandienė karta užaugo su kino filmais, kuriuose, nepaisant žanro, nuolat vyksta sparčios veiksmo transformacijos: herojai patiria iššūkius į kuriuos turi reaguoti, kažkas bėga, šaudo, užpuola ateiviai ar pan. Tiesiog neįmanoma prie to įpratusio žmogaus atvesti į klasikinę operą. Reikia būti realistais – pripažinti laikmetį ir jo žmones. Jei nori būti paveikus, turi kalbėti suprantama kalba“, – kalbėjo D. Ibelhauptaitė.

Rugpjūčio 5-6 dienomis vienas sėkmingiausių Vilniaus miesto teatro pastatymų – legendinė G. Puccini „Bohema“ – atgimsta drauge su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupe. Į Palangos koncertų salės sceną žengiančioje operoje vaidmenis kuria jaunosios kartos operos solistai Merūnas Vitulskis (Rudolfas), Viktorija Miškūnaitė (Mimi), Mindaugas Rojus (Marčelas), Aistė Pilibavičiūtė (Miuzetė), Šarūnas Šapalas (Šonoras), Rokas Spalinskas (Kolenas) ir kiti.