Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Nesinori sekti madomis, norisi jas kurti. Pokalbis su Jonu Sakalausku
2016-12-16

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovą JONĄ SAKALAUSKĄ kalbina Monika Valkūnaitė

Koks skirtumas tarp muzikinio teatro ir miuziklo (angliškai music theatre ir musical theatre)?

Muzikinis teatras iš dalies yra posovietinės erdvės palikimas, ypač būdingas mūsų kraštams. Panašių dalykų yra ir Lenkijoje, Vokietijoje. Bet ten labiau operos teatrai, kuriuose statomi miuziklai.

Muzikinis teatras yra organizacija, pristatanti daugiau negu vieną stilių. Muzikinių teatrų statusas leidžia mažesnių miestų teatrams būti universalesniems. Kitaip tariant, tai stogas, po kuriuo glaudžiasi daugiau žanrų.
Muzikinis teatras taip pat gali būti suprantamas, kaip sritis ir kultūra, kilusi iš principo „drama per muziką“, arba iš vyksmo, kuriame muzika jungiasi su verbaliai išreikšta linija. O musical theatre yra susijęs su konkrečiu žanru: miuziklais ir roko operomis. Klasikinis miuziklas yra suprantamas pagal ribas, nustatytas tokių grandų, kaip Richardas Rodgersas, Leonardas Bernsteinas, And­rew Lloydas Webberis. Tai dainos su istorija.

Mums sudėtinga suvokti šį žanrą Lietuvoje, nes tikros miuziklo kultūros neturėjome. Pvz., opera yra priklausoma nuo italų muzikos ir italų kalbos. Kiekviena šalis plėtojo savo operos tradicijas, bet išeities taškas buvo itališka opera seria, kuri buvo bazė, formavusi visą kultūrą. Šiuo atveju, miuziklo kultūra gali būti visokia, bet ji vis dėlto priklauso Amerikos kultūrai: tenai gimusio fenomeno tąsa, šiek tiek kitaip prigijusi Anglijoje, dar kitaip – kitose pasaulio šalyse.

Galima žvelgti į miuziklą per dvi prizmes: vienas dalykas būtų amerikiečių plėtotos tradicijos ir jos prisitaikymo Lietuvoje aiškinimasis, o kitas, pats miuziklo principas, gimęs Amerikoje, ir tai, kaip įvairiai jį galima panaudoti teatruose, kas gali būti visiškai toli ir nepanašu į klasikinį miuziklą. Esame turėję tokių miuziklų kaip „Ugnies medžioklė su varovais“, „Meilė ir mirtis Veronoje“ ar „Velnio nuotaka“. Visa tai vertinčiau labiau kaip pasaulinio miuziklo tendencijos refleksiją. Mums sudėtinga šnekėti apie vokalo kultūrą, apie muzikos pobūdį, nes kopijavome Ameriką stipriai paveikti ir akademizmo, ir sovietmečio estradinės muzikos. Statant „Ugnies medžioklę su varovais“, vaidino vieni aktoriai, o dainavo kiti. Tai nėra miuziklas, nes jo esmė: tas, kuris dainuoja, drauge ir vaidina.

Amerikoje nuo senų laikų yra stand-up comedy, kur atlikėjas atlieka įvairiausius dalykus. Tas universalus principas labiausiai pasireikšdavo būtent miuzikluose, kai kompozitorius pats diriguodavo, šokdavo, vaidindavo, kurdavo choreografiją. Šiais laikais viskas specializuojasi, bet vis dėlto tas universalumas išlieka svarbus. Ar turime daug šokėjų, galinčių vaidinti? Ar turime operos solistų, gebančių scenoje atlikti viską? Tai nereiškia, kad kituose žanruose nėra universalų, bet miuzik­le jų poreikis pasireiškia ypač ryškiai. Miuzikle atlikėjai skiria 8 valandas savo darbo laiko skirtingoms veikloms. Automatiškai jie pasiekia tam tikrą lygį, ir tas skirtingų veiklų suderinimas ir yra faktorius, pagal kurį galima vertinti tikrą miuziklo atlikėją. Ši specifika miuzikluose savotiškai veikia ir šokį, ir dainavimą, ir vaidybą. Visa tai susipynę ir yra sudėtinga ypač mums, nes pas mus operistai dainuoja miuziklus, be to, egzistuoja arenų miuziklai. Tad dauguma nesupranta, kas yra miuziklas ir kodėl jis toks sudėtingas. Pasaulyje žmonės mokosi po 10 metų, vos vos prasimuša į teatrus. O čia popdainininkai padainuoja, ir tu galvoji: „Na taip. Jie irgi dainuoja popsiškai, yra kažkokia istorija. Kuo čia ne miuziklas?“

Kokia miuziklo situacija Lietuvoje?

Lietuvoje situacija dabar yra geriausia per visą istoriją. Pamažu ateina nauja karta. Poreikis ir supratimas vystosi. Natūraliai auga rinka. Bet kol kas pilnaverčio miuziklų teat­ro, skirto tik miuzik­lams, neturime. Taip pat nėra kritinės atlikėjų, kūrėjų ir prodiuserių masės, kuri nustatytų miuziklo rinkos ir scenos taisykles. Operos pasaulyje tokios taisyklės egzistuoja. Operos statomos keturiuose teatruose. Kai kurie teatrai yra nepriklausomi; dirigentai, solistai orientuojasi į operą ir tobulinasi Lietuvoje bei pasaulyje.

Tačiau tikro miuziklų kūrėjo, kuris užsiimtų vien jais, diktuotų madas, domėtųsi miuziklo kultūra, negalėčiau išskirti. Vienas iš pionierių – Giedrius Kuprevičius. O visi kiti, manau, yra tiesiog universalūs kompozitoriai.

Kaune ir Klaipėdoje jau atsiranda visai neblogų pastatymų bei atlikėjų. Kviečiami aktoriai, režisieriai, suprantantys šį žanrą. Net dirigentai pradeda jausti niuansus ir atitinkamai reikalauti iš atlikėjų. Tarkim, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pristatytas miuziklas „Boni ir Klaidas“, mano nuomone, yra toks. Neseniai pastatytas Vilniaus jaunimo miuziklo teatro „Rent“ irgi arti tiesos. Kauno muzikinio teatro repertuare yra gerų miuziklų. Jeigu sakyčiau, jog tas ar anas buvo ne miuziklas ir lygis žemas, būčiau neteisus. Bet tai vienkartiniai, tobulėjantys bandymai, o ne nuolat vykstantis procesas. Miuziklas dar nėra tendencija ar rimta srovė Lietuvos kultūros pasaulyje.

Šis žanras reikalauja valstybinių investicijų. Lietuvoje rinka per maža. Pats žanras demokratiškas ir komerciškas. Dėl komercinės pakraipos miuziklas neremiamas valstybės, o didelis poreikis, dėl kurio galėtų kryptingai vystytis miuziklo kultūra, nesusiformuoja. Trūksta vartotojų, kurie gerai suprastų, kas yra miuziklas. Jiems užtenka „Siemens arenoje“ pateiktų popkoncertų su kostiumais ir žymiais vardais.

Su kokiais iššūkiais teko susidurti, tapus muzikinio teatro vadovu?

Situacija pas mus ta pati: kaip skirtingi žanrai gali gyvuoti po vienu stogu ir su viena trupe? Galimi keli variantai. Vienas – ta pati trupė dainuoja viską. Kitas – kuriamos įvairios trupės, bet finansiškai tai sudėtinga. Tad, norint kokybiškai atlikti kelis žanrus, kokį modelį reikia sukurti? Tam pačiam teatrui statant vieną dieną miuziklą, o kitą dieną – operą, publika neturi nei tikros operos, nei tikro miuziklo. Operos solistai mėgina dainuoti miuziklą. Gebantys vaidinti nelabai stiprūs vokalistai įkišami į operą. Dingsta kokybė. Kultūros yra labai skirtingos. Jos remiasi atlikėjų sugebėjimais. Orkestras prisitaikyti prie tų skirtingų stilių gali. Dirigentas gali sureguliuoti muzikinius niuansus. Bet vokalistams nėra lengva. Dalis persiorientuoja, o kita dalis vargsta ir galiausiai pameta ir operos mokyklą, ir tikrais miuziklo atlikėjais netampa. Dar turime suprasti, jog miuziklo atlikėjas nėra dainininkas. Jis visų pirma aktorius-šokėjas, kuris dainuoja, o ne dainininkas, kuris truputį šoka.

Tai yra iššūkis ir ieškosime būdų, kaip eiti ne tuo keliu, kuriuo paprastai eina nedidelių miestų teatrai. Stengsimės išgryninti tuos žanrus ir žmonėms pateikti ne subproduktus, o realią kultūrą. Jeigu operą, tai gerą operą. Jeigu miuziklą, tai gerą miuziklą.

Norėtųsi nepasiduoti nedidelio miesto ir periferijos kultūrinės terpės ypatumams. Norėtųsi sukurti tikrą muzikinio teatro centrą, kuriame ieškoma muzikinio teatro žanrų grynumo ir tuo pačiu – muzikinio teatro ribų. Vienas kelias yra gryninimas. Kitas kelias – laboratorija, kurioje eksperimentuotume įvairiausiais atlikimo būdais, naujomis formomis, požanriais. Gali būti muzikinio teatro žanrų kalvė. Toks fenomenas, kur vystai žanrus. Arba tai gali būti tiesiog bandymai kurti įvairius žanrus vienoje vietoje. Labai norėtume eiti multifunkcinio, europietiško pobūdžio centro link. Nesinori sekti madomis, norisi jas kurti. Kurti unikalią ir originalią kultūrą, sekti didžiųjų miestų teatrų tradicijomis, lygiu ir specifika. Norėtųsi judėti nuo periferijos centro suvokimo link Europos specifinio cent­ro kūrimo. Turiu omeny ne Europos centrą, bet centrą Europoje. Turėti terpę ir savo vagą, kuri galėtų išsiskirti tame regione ar bent jau įeiti į žemėlapį. Noriu sukurti atvirą europietišką teatrą.

Kuo skiriasi miuziklas Lietuvoje nuo miuziklų Didžiojoje Britanijoje ir JAV? Ko reikėtų pasimokyti iš šių šalių, o ką galėtume išsaugoti?

Vėl norėčiau pasinaudoti operos analogija, nes su opera daugiau dirbau. Prancūzija neatmetė italų kultūros kurdama savo operą. Išsyk veikė ir italų, ir prancūzų trupės. Bazė buvo paimta iš italų, tačiau prancūzai statė operas prancūzų kalba ir savo terpėje, įtraukdami jiems reikalingus niuansus. Pasinaudodami italų baze, jie sukūrė savo operą. Tad, jeigu mes darome miuziklą, atkeliavusį iš Londono, reikėtų jį pritaikyti lietuvių kalbai, lietuvių aktualijoms, įtraukiant Lietuvoje mėgstamus muzikinius stilius, dramos teatro specifikas. Tai ir būtų mūsų tradicija. Tradicija yra kuriama ne kažkokioje siauroje terpėje. Šitaip kuriama kaimo ar etnokultūra. Taip pat geras kūrėjas ir atlikėjas niekados nesirems Amerikos aktualijomis, jis remsis savomis. Miuziklas yra demokratiškas žanras. Jis neturi būti primestas. Vargu ar miuziklas „Oklahoma“ prigytų Lietuvoje. Bet atlikėjų tradicijos, kūrybinė virtuvė turėtų ateiti iš ten.

Norint sukurti savo tradiciją, nereikia jos kurti specialiai. Ji atsiras savaime. Atsiras tada, kai rinka augs ir bandydami kopijuoti perimsime geriausius dalykus iš užsienio. Tada bus galima šnekėti apie unikalią lietuvių tradiciją, kuri įdomi netgi amerikiečiams.