Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Fausta Augustaitė. „Didonė ir Enėjas“. Dramblio scenoje nebus
2011-05-24

Nors teatrinis sezonas eina į pabaigą, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre - kūrybinis įkarštis. Gegužės 28, 29 d. teatro scenoje premjera – anglų kompozitoriaus Henrio Perselio (Henry Purcell, 1659–1695) baroko opera „Didonė ir Enėjas“.

Vergilijaus epo „Eneidė“ motyvais sukurta opera „Didonė ir Enėjas“ – reikšmingiausias ne tik H. Perselio, bet ir visos anglų baroko muzikos opusas. Šios trumpos, vienos valandos trukmės trijų veiksmų operos muzika yra analogų neturintis prancūzų bei italų sceninės muzikos ir anglų kaukių vaidinimų muzikos mišinys, o klaipėdiečiai jai suteikė dar ir šiuolaikinį roko atspalvį.

Norėdami pirmieji jį išgirsti ir gyvai pašnekėti su operos kūrėjais užsukome į teatrą likus vos dešimčiai dienų iki premjeros.

Vakarinė repeticija prasideda 18 val. Mums įėjus į orkestro repeticijų salę skamba operos uvertiūra. Neįtikėtinas skambesys! „Partitūra išsaugota originali. Ritmika, harmonija – autentiška. Kompozitorius H. Perselis joje parašė partijas smuikų kvartetui ir basso continuo partiją. Pastarąją gali atlikti įvairūs bosiniai instrumentai. Dirigentas Vladimiras Konstantinovas orkestro sudėtį papildė fleita, obojumi, dviem fagotais ir šiuolaikiniais instrumentais - sintezatoriumi, akustine ir bosine gitara bei mušamaisiais“, - pakuždomis paaiškina teatro atstovė ryšiams su visuomene Valentina Žigienė.

Orkestro, choro bei solistų repeticiją stebi ir trys jaunos merginos – režisierė Karina Novikova, dailininkės Lauryna Liepaitė ir Agnė Kupšytė.

 

***

Trumpam paliekame repetuojantį orkestrą. Išėjusios pro vienerias iš trijų repeticijų salės duris su režisiere ir dailininkėmis patenkame į sandėlį primenantį koridorių. Jaunimas teatre mėgsta šokiruoti, tad pirmiausia pokalbininkių paklausiame, kuo publiką stebins Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Didonė ir Enėjas“.

 

Karina Novikova: „Stebinsime tuo, jog niekuo nestebinsime. Dabartinio žiūrovo jau niekuo nenustebinsi. Gali išleisti dramblį į sceną ar pusšimtį nuogų merginų ir net vyrai nenustebs tai pamatę. Mūsų naujumas - pati „Didonės ir Enėjo“ interpretacija, o ne dramblys ant scenos“, - sakė režisierė, šiais metais baigianti studijas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje. Opera „Didonė ir Enėjas“ jai – diplominis darbas.

„Porą pastarųjų metų labai domiuosi vokaline muzika ir pati studijuoju vokalą pas dainininkę Giedrę Zeicaitę. Viename koncerte išgirdusi, kaip mano mokytoja atlieka Didonės raudą, atradau šią nuostabią operą. Ji mane sužavėjo labai plačiomis interpretavimo galimybėmis. Todėl nedvejodama pasirinkau šį kūrinį diplominiam darbui“, - papasakojo apie savo pasirinkimą režisuoti operą pokalbininkė...

Prieš H. Perselio operos muziką galvą lenkia ir dailininkės Lauryna Liepaitė bei Agnė Kupšytė. Vilniaus dailės akademijos absolventės, kūrusios scenovaizdžius ir kostiumus Kauno, Jaunimo teatrams, spektakliui Lenkijoje, Klaipėdoje pirmą kartą ėmėsi apipavidalinti muzikinį veikalą.

„Šiame pastatyme pagrindinis vaidmuo tenka muzikai. Mūsų uždavinys buvo pasiūlytį tokį vaizdą ir kostiumus, kurie neužgožtų muzikos.Todėl pasirinkome minimalistinį, netgi asketišką vizualinį stilių, artimą antikai. Jau prieš pradėdamos dirbti žinojome, kad salėje labai prastas apšvietimas, bet mes ir nedarome šviesų spektaklio, nebandome išlaužti kažko, ko nėra. Apskritai šios operos biudžetas toks, jog, ko gero, dar niekas nėra pastatęs operos su tokiu mažu biudžetu...“, - pastebėjo dailininkės.„Net dramos spektaklį su tokiu biudžetu vargu ar pastatysi“, - pritarė K. Novikova.

***

Sulaukę pertraukėlės sugrįžome į repeticijų salę. Muzikinio „Didonės ir Enėjo“ eksperimento autoriaus, operos dirigento ir choro vadovo Vladimiro Konstantinovo paklausėme, kokiam gi žanrui, stiliui priskirti klaipėdietiškąją „Didonę ir Enėją“.

Vladimiras Konstantinovas: „Aš Perselio kūrinio nekeičiau, tik pridėjau šiek tiek šiuolaikinių instrumentų. Klaipėdos muzikiniame teatre mes jau pabandėme statyti barokines operas su autentiškais instrumentais, bet dėl to barokiniu orkestru netapome. O spektakliai, nors ir buvo pavykę („Orfėjas“ - daugiau, „Popėjos karūnavimas“ – mažiau), tačiau repertuare neišliko vien todėl, kad autentiški instrumentai yra labai brangūs ir dar brangesni - jais grojantys muzikantai. Tose operose mes turėjome barokinių instrumentų kvapą, dabar turėsime šiuolaikinių instrumentų atspalvį, tačiau šis spektaklis bus mūsų teatro repertuare ir, manau, kad taps Klaipėdos muzikinio teatro pasididžiavimu.“

Džiazo muzikantas Eugenijus Jonavičius operoje „Didonė ir Enėjas“ groja akustine gitara. „Ir barokas gali būti artimas džiazo atlikėjui, jeigu jis įdomiai atliekamas. Man įdomu prisiliesti prie šio žanro muzikos dar ir todėl, kad pats dėstau klasikinės gitaros kursą. O šis spektaklis – nestandartinis. Tokių kūrinių Lietuvos muzikiniuose teatruose nėra. Tai – šviežiena“, - įvardino pagrindinį savo dalyvavimo spektaklyje motyvą E. Jonavičius.

 

Bosistas Gintautas Litinskas taip pat pirmą kartą groja baroką. „Gal aš esu melodistas, lyrikas, bet man šita muzika – labai prie širdies. Tiesiog graži“, - sakė atlikėjas.

 

peros „Didonė ir Enėjas“ libretą pagal antikinę Vergilijaus poemą „Eneida“parašė anglų poetas Naumas Teitas (Nahum Tate, 1652–1715 m.). Jos siužetas žiūrovus nukelia į mitinius laikus ir pasakoja apie tragišką Kartaginos karalienės Didonės ir Trojos karo didvyrio Enėjo meilę, kurios liepsną užpučia magiškos piktųjų dvasių intrigos. Keršto deivės įsako Enėjui palikti Kartaginą, nes jis pagal seną dievų ištarmę turi pasiekti Italiją ir įkurti Romos miestą. Pamatęs savo mylimosios skausmą, Enėjas išdrįsta nepaklusti dievų valiai ir pasilikti. Didonė, suprasdama besąlygišką Enėjo meilę ir numatydama jos pavojus, nusprendžia pasiaukoti dėl mylimojo gyvenimo ir laimės.

***

Kuo antikos herojai sužavėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistus, ką jie mano apie šią operą, klausinėjome pertraukėlės metu.

Giedrė Zeicaitė (Didonė): „Labai džiaugiuosi šia opera ir tuo, jog Klaipėdoje randasi baroko muzikos tradicija. Šio pastatymo mums net Vilnius pavydi, nes sostinėje buvo atliktas tik koncertinis jos variantas. Man labai įdomi operos instrumentuotė. Iš pradžių labai bijojau dėl eksperimentų, tačiau jie, mano nuomone, gana vykę. Labai buvo įdomu kurti Didonės vaidmenį. Jos likimas - tragiškas, jai reikia mirti dėl meilės. Šiais laikais gal nedaug kas miršta dėl meilės, nors...

 

Opera „Didonė ir Enėjas“ parašytas tuo laiku, kai operas dainuodavo kastratai ir buvo priimti nonvibratiniai balsai. Šiuo metu dažniausiai tokios operos atliekamos natūraliu balsu, tačiau barokinė muzika solistui labai įdomi, joje daug pagražinimų.“

Svetlana Konstantinova (Didonė): „Didonės vaidmuo man - labai artimas. Pirmiausia todėl, kad parašytas dramatiniam sopranui - mano balsas toks ir yra. Retai kada gaunu tokias partijas padainuoti. Mūsų dainavimo mokykla labiau remiasi romantine muzika, todėl labai įdomu išbandyti barokinio dainavimo specifiką. Beje, Didonės partiją man tenka dainuoti ne pirmą kartą. Prieš trejus Vokietijoje, Frankfurte, teko ruošti Didonės raudą su baroko atlikimo meistrais. O dabar man labai patinka režisūrinė operos koncepcija, išryškinanti pasiaukojimo iš meilės tematiką.“

Rita Petrauskaitė (Belinda): „Manau, jog ši opera ne tik apie meilę, bet ir apie pasiaukojimą. Ne apie heroizmą, o apie paprastą, nuoširdų pasiaukojimą, kokio labai trūksta šių dienų žmogui. Mano personažas spektaklyje - labai teigiamas, šviesus. Belinda - tarsi mažas amūras bando sutaikyti, sujungti dvi širdis. Opera labai dramatiška, tačiau aš manau, kad ji nebus niūri, nes visi spektaklio kūrėjai jau repeticijų metu buvo labai gerai nusiteikę. Man labai patiko jauna kūrybinė grupė, kuri trykšta idėjomis.“

 

Šarūnas Juškevičius (Dvasia): „Šios operos labai graži muzika. Kodėl - nežinau. Aš dainuosiu dvylika taktų. Labai didelė arija (juokiasi). Iš tiesų mano vaidmuo - labai mažytis epizodas. Matyt atėjo laikas, kai reikia ir epizoduose pavaidinti. Vadinsiu Dvasią, kuri yra Raganos dešinioji ranka. Per tuos dvylika taktų pranešiu Enėjui labai svarbią žinią. Režisierė yra sugalvojusi labai įdomų mano išėjimą į sceną, tačiau kol dar nedarėme, negaliu atskleisti, kokį. Gal su parašiutu nusileisiu...“

 

Mindaugas Rojus (Enėjas): Enėjo vaidmuo man ypatingas tuo, jog pirmą kartą tenka dainuoti anglų kalba. Aš su šia kalba nelabai draugauju, tad teko laužyti liežuvį. Enėjas – tvirtas, konkretus vyriškis, žinantis ko nori.“

 

Tomas Pavilionis (Enėjas): Man Enėjo vaidmuo įdomus pirmiausia tuo, jog pirmą kartą dainuosiu barokinėje operoje. O ir pats personažas – herojus, kariūnas, didvyris – man naujas. Iki šiol teko vaidinti daugiau romantinius herojus. Tad reikia kai kur save perlaužti. Man tai patinka.“

 

Operoje „Didonė ir Enėjas“ taip pat vaidins Judita Butkytė-Komovienė, Aurelija Dovydaitienė, Dalia Kužmarskytė, Valerija Balsytė, Loreta Ramelienė, Virginijus Pupšys ir kt. Itin svarbus vaidmuo šioje operoje teko chorui bei šokėjams.

***

Šokėjai repetuoja atskirai nuo muzikantų ir dainininkų – penktame Muzikinio teatro aukšte.

Mums įėjus į repeticijų salę merginų grupė šoko stirnų šokį.

„Aš tik visokius gyvūnus Klaipėdos muzikiniame teatre kuriu. Spektaklyje „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ kūriau karvės, arklio, avies choreografiją, dabar stirnų...“, - juokavo operos „Didonė ir Enėjas“ choreografė Agnija Šeiko-Sarulienė. Ši opera jai - pirmas rimtas, didelis kūrybinis darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Pasak choreografės, spektaklyje bus keturi atskiri vyrų ir moterų šokiai bei trys bendros choreografinės kompozicijos. „Tai bus šiuolaikinis šokis su barokinėm ir graikinėm priemaišom“, - su šypsena apibūdino savo choreografijos stilių A. Šeiko.

Įdomu, jog likus vos dešimčiai dienų iki premjeros, nė vienas jos dalyvis dar nežinojo, kaip opera atrodys. Scenoje orkestras, solistai, choras ir šokėjai susitiks tik paskutinę priešpremjerinę savaitę. Tik tada bus sudygsniuoti paskutiniai kostiumų dygsniai, atgabentos dekoracijos ir rekvizitas.