Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Ramūnas Kaubrys: „Vienakojė balerina šokti negali.“
2011-05-27

Nerijaus Jankausko nuotr.
Baigiantis teatriniam sezonui, operos „Didonė ir Enėjas“ premjeros išvakarėse, su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovu Ramūnu Kaubriu, beveik pusmetį vadovaujančiu šiai įstaigai, apie planus, realizuotus sumanymus; kasdienybės liūdesį, džiaugsmą ir kt. kalbasi Gitana Gugevičiūtė.

Ar šiandien klaipėdiečiui (lietuviui) teatras reikalingas?

Vis svarstau, ką daryti, kad žiūrovas norėtų teatro... Dabar situacija tokia: parodė projektą, kuriame kas nors sudalyvavo, ir tas kas nors tampa visų pažįstama „žvaigžde“. Televizorius kažkaip suartina, tad jei teatras pakvies tą „žvaigždę“, ateis ir nemažai ją „asmeniškai“ pažįstančių žiūrovų. O jeigu mes tų „žvaigždžių“ nesiūlysim?..

Galvoju, kuo teatras skiriasi, pavyzdžiui, nuo televizijos? Juk čia galima paskirti pasimatymą! Teatre galima įsimylėti: įsimylėti artistę, kuri yra scenoje; įsimylėti atliekamą kūrinį; tarp žiūrovų pamatyti savo vienintelę (-elį). Teatras duoda galimybę neformaliam susitikimui. Ir verslininkai gali susitikti ne kabinete, o neformalioj aplinkoj ir išspręsti labai svarbius klausimus... Kodėl aš taip šneku? Manau, kad tai prarasta. Dauguma neįvertina, kad tai yra tokia ypatinga erdvė... Kažkur perskaičiau mintį, kad teatras gali išmokyti gyventi. Ir tikrai, jeigu gera medžiaga, jeigu geras siužetas, gera istorija, tu gali kažką išmokti – tai irgi vienas iš teatro privalumų.

Grįžkime „į žemę“. Pasikalbėkime apie Klaipėdos muzikinį teatrą ir jo specifiką. Pagal idėją Klaipėdos muzikinio teatro repertuare vietą turi rasti įvairūs žanrai...

Klaipėdos muzikiniam teatrui tik 24-eri (teatras įkurtas 1987 m. – aut. past.). Sausio mėnesį visus planuojame pakviesti į savo 25-metį (tegu tai būna pirmasis anonsas) – mums bus ketvirtis amžiaus. Tad kaip teatras esam jauni, todėl ir problemėlių turime.

Esame didžiulė įstaiga. Turime ir baletą, ir chorą, ir orkestrą... Kūrybinių darbuotojų įvairovė išprovokuoja mintį, kad mes norime „daryti“ įvairius žanrus. Bet iš tikrųjų nelabai galim. Žinoma, reikia nusilenkti tiems žmonėms, kurie įkūrė, suformavo teatrą – būtent jie pradėjo tradiciją, kad teatre bus kuriama viskas. Bet dabartinis mūsų finansavimas geriausiu atveju leidžia realizuoti vieną vienintelį žanrą.

Eidamas į konkursą dėl vadovo posto aš mąsčiau, ką daryti? Ar konkursinėje programoje teigti, kad teatras ir toliau bandys aprėpti viską, ar tvirtinti, kad mes galime realizuoti tik vieną žanrą – operą, operetę, miuziklą. Taip būtų žymiai paprasčiau. Būtų viskas aišku: mums reikia tik tokių darbuotojų, tik tokių dainininkų... Bet man svarbi tradicija, praeitis, todėl pasirinkau realizuoti įvairius žanrus. Manau, kad mes esam ne tik „SuperMiestas“, bet ir unikalus Lietuvos (ir Pabaltijo) regionas. Čia kiekvieną dieną apsilanko vis daugiau turistų ir teatras, kuriame (o!) ir miuziklas, ir operetė, ir šokio spektakliai, ir kamerinės-koncertinės programos ir t.t., gali būti daug įdomesnis ir mus aplankantiems žmonėms iš kitų šalių. Bet tam mes per silpni. Dabar nenoriu disponuoti smulkiais skaičiais, bet jei pažiūrėsime, kiek narių sudaro trupę pas mus, ir kiek jų Kauno muzikiniame teatre... Kodėl su juo lyginu? Todėl, kad mes turim vienodą statusą – biudžetinė įstaiga, valstybinis muzikinis teatras. Esame visiškai identiški, bet kol kas neturiu atsakymo iš aukštesnių instancijų, kodėl mes esame taip skriaudžiami. Nors istoriškai suprantu, kodėl taip yra atsitikę. Taip, prieš 24 metus mieste nebuvo pakankamai muzikantų, vokalistų, šokėjų, kad būtų buvę galima iškart suburti pakankamą kolektyvą tokiam organizmui funkcionuoti. Bet yra tarybinių laikų knygos (juk tarybiniais laikais viskas buvo sudėliota į „lentynėles“), kuriose suskaičiuota, kiek tam tikro dydžio operos teatre turi būti orkestro muzikantų, vokalistų, kiek šokėjų, kad teatro organizmas būtų pajėgus pastatyti ir operą, ir operetę. Tai nebuvo iš piršto laužta, o išanalizuota, suskaičiuota.

Dažnai džiaugiamės, kad apskritai turim bent kokį pagrindą. Taip ir čia – džiaugėmės viltim ir pažadais, kad kolektyvas bus pildomas, formuojamas, stiprinamas. Negali sakyti, kad vienaip ar kitaip tai nevyko – žinau, kad ir vadovaujant maestro Stasiui Domarkui buvo vienas kitas kolektyvo papildymas, injekcija, bet per 24 metus tikrai nė karto neturėjome to, ką turi dramos teatras – kolektyvo papildymą jaunais aktoriais. Niekas jokių didelių kursų neruošė, jokio finansavimo „injekcijoms“ neskyrė, o ką be naujo kraujo padarysi?

Vienakojė balerina šokti negali. Tas pats ir su orkestru – jeigu orkestre nėra tam tikro kiekio instrumentų, jis tampa balerina su viena koja. Mums, pavyzdžiui, reikia muzikantų, trūksta kelių šokėjų, vokalistų „šviežio kraujo“... Mums verkiant reikia trupę papildyti naujais žmonėmis – tada teatras iškart atsigautų, bet šiandieninis finansavimas visiškai tam užkerta kelią.

Nėra pinigų atlyginimams... O jeigu būtų? Ar KU Menų fakultetas yra pajėgus įpilti „šviežio kraujo“?

Taip. Ir ne tik menų fakultetas. O tuo labiau Menų fakultetas – mes jį turim čia, Klaipėdoj, bet nesame pajėgūs priimti jaunų žmonių! Tiesa, man buvo pasiūlyta atsisakyti pasenusių artistų. Bet palaukit, – teatre jų viso labo 16! O jei pažiūrėsime, kiek turime tenorų, baritonų, bosų, tai išvis liūdna pasidarys. Aš neįsivaizduoju, kaip galima kurio nors atsisakyti, jei jų iš esmės trūksta. Ne apie atsisakymą ar pakeitimą kalba – mūsų per mažai. Kai artistų bus per daug, tada bus galima ir „atsisakyti“. Turėdamas omenyje esamą situaciją pradedu manyti, kad Klaipėdos muzikinio teatro solistai, orkestras, šokėjai yra be galo universalūs, nes jie daro viską. Turime retų gebėjimų žmones.

Taigi nuostata puoselėti žanrų įvairovę teatrui kainuoja daugybę pastangų...

Taip, padėtis šiandien žiauroka. Mus smaugia komunalinių mokesčių dydžiai – šiemet už šildymą turime sumokėti tiek, kiek kainuotų pastatyti didžiulį, brangų, gerą miuziklą, kuriame vaidintų galingi atlikėjai, dirbtų visa trupė.

Ne paslaptis, kad pastato, kuriame dirbate, kuriate ir kuris suryja milžiniškus pinigus, būklė yra priešavarinė.

Teatro pastato situacija yra visiškai prasta: kiauros sienos, kiauri langai, kiauras stogas. Tikėdamiesi nors pagrindines skyles užlopyti kreipėmės į vyriausybę dėl rezervinio fondo lėšų (iki šių metų ekstra atveju esant priešavarinei pastato būklei buvo galimybė prašyti lėšų iš vyriausybės rezervinio fondo). Deja, nuo šių metų įstatymas pasikeitė. Taigi, prisipažinsiu, esame pasimetę. Mes tikrai tiek nesurenkam iš žiūrovų, kad dar galėtume remontuoti pastatą. Šiuo metu prašausi į susitikimą su ministru.

O kaip naujojo pastato reikalai?

Jau baigėsi konkursas dėl konkurso teatro pastato vietai parinkti; pasirašyta sutartis su laimėtojais, kurie ir organizuos konkursą teatro pastato vietai parinkti. Jame dalyvauti bus kviečiami architektai, kiti specialistai; kviesime ir visuomenę, bandysime provokuoti diskusijas. Manau, kad per 2-3 mėnesius tai tikrai turėtų įvykti.

Paaiškėjus vietai, kurioje turi stovėti teatras, toliau bus tvarkoma dokumentai – savivaldybė yra pažadėjusi ne tik parengti detalųjį planą, bet ir jo rengimą finansuoti. Manau, kad čia tikrai dideli žingsniai ir planai.

O kada bus pastatytas pastatas, negaliu pasakyti, nors mano pirmtakė ir prieš penkerius, ir prieš trejus, ir prieš vienerius metus žadėjo, kad pastatas bus pastatytas per 1000 dienų...

Visi – buvęs ir dabartinis meras, buvęs ir esamas ministras – vienbalsiai pritaria, kad Klaipėdoje reikia muzikinio teatro. Šitas pritarimas yra labai svarbus, bet norėtųsi kuo daugiau konkretesnių žingsnių, konkretesnės pagalbos.

Finansinė padėtis gana rūškana. Gal pereikime prie kūrybinių teatro procesų? Jūs pats esate režisierius...

Šiuo metu nelabai turiu laiko statyti spektaklius, tad po truputį atiduodu medžiagą, kuri stovi mano lentynėlėje, kitiems. Režisieriui susirasti kūrinį, kurį jis norėtų pastatyti, nėra taip paprasta: reikia daug skaityti, daug ieškoti, o ir ne prie visų šaltinių prieini, todėl kai kuriuos kūrinius traukiu ir duodu kitiems. Štai „Drambliuko Babaro istorija“ (režisierė Rima Sasnauskaitė – aut. past.) irgi buvo toks kūrinukas, kurį pats labai norėjau padaryti.

Ar „Didonė ir Enėjas“ – naujausia Klaipėdos muzikinio teatro premjera, režisuota Karinos Novikovos – irgi atkeliavo iš asmeninio stalčiuko?

Tam tikra prasme taip – šita opera buvo mano asmeninėje lentynėlėje. Bet čia buvo ir visokių kitokių aplinkybių. Ruošdamasis konkursui vadovo postui užimti tą kūrinį įtraukiau į kūrybinę programą. Įsivaizdavau, kad jis gali būti pastatytas „kažkada“, bet taip nutiko, kad vos pradėjus dirbti susipažinau su režisūros katedros diplomante Karina Novikova, kuri planavo šią operą pastatyti kažkur sandėliuose ir užbėgau įvykiams už akių, pakviečiau ją statyti muzikiniame teatre. Režisierė sutiko ir taip toli į ateitį planuotas kūrinys bus įgyvendintas jau pirmame pusmetyje.

Bet ne tik „Didonė ir Enėjas“ šitą pusmetį „ištiko“ teatrą. Gal pamėginkime apibendrinti pirmąjį muzikinio teatro pusmetį: koks jis buvo vadovaujant Ramūnui Kaubriui?

Pirmiausiai buvo „Smuikininkas ant stogo“. Šį miuziklą mes traktuojame kaip naują pastatymą. Ir turime tam teisę – jis mums kainavo tikrai nemažus pinigus. Visų pirma mes susitvarkėme licenzijų klausimą (kiek žinau, esame pirmieji Lietuvoje, kurie užmezgėme ryšius su MTI agentūra). Žinoma, šis pastatymas yra 80 procentų identiškas prieš tai buvusiam, nes jį statė tie patys statytojai, bet buvo ir daug korekcijų. Man šis pastatymas labai svarbus – tai kūrinys, kuriame esame visi kartu: po visų nesklandumų, skandalų, bent jau tuo metu, kol vyko repeticijos, mes buvome labai vieningi.

Valentino dienai buvo parengtas naujas dviejų dalių koncertas „Meilės giesmių tramvajus“, kuriame irgi dalyvavo visa trupė...

Išplėtėte teatrinių veiksmų erdvę – atsirado Kolonų salė.

Na, anoks čia įvykis – tiesiog naujos erdvės, skirtos kameriniams renginiams, įsisavinimas. Žinoma, buvo tokių, kurie pašiepė, kad pavadinimas labai siejasi su Kremliumi. Na, man neteko būti Kremliuje ir aš nežinojau, kad ten yra Kolonų salė. Galvodamas pavadinimą žiūrėjau paprasčiau: ar kviesti žiūrovą į teatro antro aukšto fojė, ar į teatro Kolonų salę? Taip tiesiog gražiau. Be to, kolona yra simbolis, o toje salėje yra 8 kolonos.

Kaip sprendžiate naujos erdvės repertuaro klausimą?

Mažąjį repertuarą norėtųsi formuoti greičiau, bet viskas atsiremia į pinigus – kai esi priverstas skaičiuoti centą prie cento, tai ir kamerinis produktas kažkurį laiką tampa neįmanomas. Idėjų yra labai daug ir jei viskas vyktų sklandžiai, tai mažasis repertuaras būtų labai įvairus, bet dabar mes neforsuosime. Štai pastatėme spektaklį vaikams, šis tas dar bus rudenį. Tiesa, prieš spektaklį vaikams buvo rusų romansų vakaras „Meilės žodžiai“. Buvo atliktos dvi rečitalinės programos, iš kurių viena – Prūsijos karalienės garbei – irgi nauja.

Kurti koncertus, edukacines programas mus įpareigoja teatro iš(si)kelti tikslai ir uždaviniai. Tai irgi yra mūsų pagrindinė veikla (bent taip maniau, kai pradėjau dirbti). O kaip pasiteisins kameriniai renginiai Kolonų salėje, manau, paaiškės po metų.

Savo veiklos programoje akcentavote siekį bendradarbiauti su Klaipėdos miesto kultūros ir švietimo įstaigomis bei KU Menų fakultetu. Kokie pasiekimai?

Atnaujintoje operoje „Kaimo garbė“ dainuoja choras „Cantare“. Įvyko didžiulis „Jaunųjų talentų festivalis“. Didžiulis! Tokio nėra buvę. Jau pati festivalio programa buvo plati, o jame dar buvo surengtas ir respublikinis konkursas (esu dėkingas mūsų orkestrui, kad atlaikė didžiulį krūvį).

Reikia akcentuoti, kad šį pusmetį teatras atvėrė duris KU Menų fakulteto diplomantams. Manau, kad tai labai svarbu. Ir ateityje esame pasirengę atverti duris patiems gabiausiems. Visų priimti nesame pajėgūs, bet vienam kitam išskirtinių gabumų talentui teatras turėtų būti atviras. Sausio mėnesį atvėrėm duris choreografijos katedros gabiems žmonėms, o birželio pradžioje – režisūros katedros diplomantams. Žinoma, šioje situacijoje, kada esame spaudžiami tapti komersantais, finansiškai tai absoliučiai nenaudinga, bet pradėjus dirbti man atrodė kitaip: mūsų nauda – pagalba jauniems talentams. Beje, eidamas į teatro vadovus aš skaičiau ir analizavau kultūros politikos nuostatus ir (ypatingai) kultūros politikos gaires. Tikrai kreipiau į jas dėmesį, nes man atrodė, kad mes – kaip valstybinis teatras – pirmiausiai ir turime įgyvendinti kultūros politikos gaires. Dėl to atsirado toks pusmetis, pilnas jaunųjų talentų, jaunatviškumo.

Vis kartojate „kai pradėjau dirbti“...

Kartoju, nes kai pradėjau dirbti maniau vienaip, o dabar kai kas keičiasi, nes pačios aplinkybės ir situacija daug ką keičia.

Dabar man atrodo keista, kad būsimi vadovai rengia konkursines programas ir laimi konkursus nežinodami realios finansinės situacijos. Tu ateini įgyvendinti programos nežinodamas, kiek plytų jau iškritę iš sienos...

Naujas vadovas, neturi burtų lazdelės, kuria būtų galima pamojuoti ir viską išspręsti, bet laikas yra ir gydytojas, ir teisėjas, ir gimdytojas. Viskas vyksta laike ir su laiku. Sezoną užbaigsime opera „Didonė ir Enėjas“, diplomanto Mariaus Pažerecko spektakliu „Globotinis nori būti globėju“ ir gastrolėmis į Kauną – kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus miestą, todėl tikimės kauniečių susidomėjimo.

Tiesa, birželio 2 d. teatre dar svečiuosis Kaliningrado srities filharmonijos koncertinis pučiamųjų orkestras ir ypatingas svečias iš Maskvos – multiinstrumentininkas Benjeminas Miasojedovas. Kas ateis į tą koncertą, tikrai nepasigailės.

Sezoną visiškai užbaigs labdaringas koncertas, kurį rengs prodiuseriai Bendžiai, „SuperMiestas“ (teatras dalyvavo šiame TV projekte ir labai prisidėjo, kad Klaipėda taptų „supermiestu“).

O toliau ruošimės (jau ruošiamės) festivaliui „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, bet smulkiau – ateity.

Ačiū už pokalbį. Sėkmės!