Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Menas – kaip pasikalbėjimas su Dievu
2011-08-06

Sužadėtuvės su miestu. Taip Rita Bočiulytė įvertino šios savaitės pradžioje įvykusius kultūros magistro apdovanojimus. Dienraščio "Klaipėda" kultūros žurnalistė šmaikštauja, kad prie šiltų žodžių ir glėbio gėlių galima ir įprasti.

Išviliojo į dienos šviesą


– Žurnalistais tampa tie, kurie svajojo būti rašytojais. Kultūros magistro nominacijai jus pasiūlė Rašytojų sąjunga. Savotiškas pripažinimas?
– Tikrai niekada nesvajojau būti rašytoja. Ir dabar neturiu tokių pretenzijų. Mes gi tik plunksnos pusbroliai. Jei atvirai – norėjau tapti aktore arba žurnaliste. Tai tik atsitiktinumas, kad esu žurnalistė. Tiesiog tais metais, kai baigiau vidurinę mokyklą, tuometė Vilniaus konservatorija (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) nerinko aktorių kurso, taigi pasukau į Vilniaus universitetą ir įstojau studijuoti žurnalistiką.
Nustebau ir spardžiausi, kai Klaipėdos rašytojai sugalvojo mane pristatyti miesto kultūros magistro apdovanojimui. Dėl visko kalti Juozas Šikšnelis, Gintaras Grajauskas ir šviesaus atminimo Rimantas Černiauskas. Galiu tik spėlioti, kodėl jų taikinyje atsidūriau aš. Gal tie vyrai nusprendė, kad reikia mane išvilioti į dienos šviesą? Spyriojausi, nes mėgstu prietemą, joje neakina šviesa, geriau matyti šešėliai – tikras vaizdas.
O dėl pripažinimo... Rašytojai, dailininkai, muzikai, aktoriai, etnologai, teatrologai ir muzikologai, kultūros įstaigos, mecenatai ir renginių organizatoriai – mes gi visi dėl to paties spurdame. Ne dėl apdovanojimų, liaupsių ar vardų. Dėl mūsų kultūros ir meno. Dėl to, kas maitina sielą ir turi neįkainojamą išliekamąją vertę.


– Ir per apdovanojimus prisipažinote, kad esate "užkulisinis" žmogus. Koks jausmas iš prietemos išėjus į šviesą?
– Iš pradžių buvo baugu ir šiek tiek nejauku. Dabar jau apsipratau. Geras, dvasią pakylėjantis, įkvepiantis jausmas. Glėbiai gėlių ir šiltų žodžių – prie to galima ir įprasti. O jeigu rimtai, tai visuomet stengiausi žiūrėti į Klaipėdą, jos laisvu jūros oru kvėpuojančius žmones ir savitą kultūrą tarsi iš nuošalės – analizuoti, vertinti, džiaugtis ir dalytis su visais tuo, ką matau, suprantu, žinau, trokštu, svajoju. Niekada net nepagalvojau, kad šis miestas ims ir staiga atsigręš į mane – kad pastebės tarp daugybės kitų jį įsimylėjusių. Beviltiškai – tokį, koks jis yra, ir tokį, koks galėtų būti.


– Kokia kultūros magistro žiedo vieta: ant rankos, sekcijoje ar matomoje namų vietoje?
– Banko saugykloje. Kad bloga akis nenužiūrėtų. Kiti klausė, kaip ir kada jį nešiosiu. Tikrai jį mūvėdama neravėsiu daržo ir nevirsiu sriubos. Galbūt pasipuošiu eidama į parodą, teatrą ar koncertą ir būtinai per kiekvieną Klaipėdos miesto gimtadienį – ši diena man ypatinga, svarbi ir brangi, nes tai manojo beprotiškai fantastiško miesto šventė.
O Klaipėdos kultūros magistro diplomas – prieš akis. Jis įrėmintas kaip paveikslas, tai gal pasikabinsiu jį ant sienos prie rašomojo stalo – kad niekuomet nepamirščiau, jog turiu skolų.

Svajoja tapti slauge


– Per "sužadėtuves" su Klaipėda užsiminėte apie žurnalą. Koks tai būtų leidinys?
– Apie mūsų kultūrą ir meną. Jaučiu, kad "Klaipėdos" meno leidinys "Durys" su literatūriniais "Gintaro lašais" jau išaugo savo marškinėlius. Jiems jau beveik 17 metų, ir man laikas naujam iššūkiui. Svarstau, gal Klaipėdos miestui reikia kultūros ir meno žurnalo – mes tai irgi galime turėti, kaip toje pasakoje – reikia tik labai panorėti.


– Daugiau nei 25 metai vienoje darbovietėje, tame pačiame laikraštyje. Pavydėtinas pastovumas, ypač dabar. Kaip jūs jaučiatės tiek metų tame pačiame leidinyje, žurnalistikoje? Nesinorėjo išbandyti kitų sričių?
– Jaučiuosi esanti savo vietoje. Iš manęs nekoks būtų viršininkas, nes mėgstu viską daryti pati. Ir būti tikra, kad bus taip, kaip norėtųsi – maksimaliai, kaip sugebu ir pajėgiu.
Visuomet žavėjausi mokytojo, gydytojo, menininko ir gėlininko profesijomis. Mokytoja tapo mano sesuo, o aš prisiliečiu prie meno apie jį rašydama ir skatindama rašyti kitus "Durims". Gydytoja jau netapsiu, bet slauge ligoninėje dirbti turbūt galėčiau. Turiu tokią svajonę. Gėlininke, galima sakyti, jau tapau – mano namai ir sodas žydi.


Kaip limonadas


– Manoma, kad bendrauti su menininkais nėra lengva. Kaip pavyksta su jais rasti bendrą kalbą?
– O, tai nesunku. Menininkai – labai įdomūs žmonės. Gal todėl su jais bendrauti nori visi. Tik jie ne visus į savo pasaulį įsileidžia. Bet į jį pakliuvus – amen, užburia savo menais, kaip kokie šamanai. Esu iš tų – užhipnotizuotųjų. Kad ir koks žmogus būtų menininkas, man svarbiausia tai, ką jis kuria. Visuomet sakau – svarbiausia menas. Jis, jo pažinimas ir suvokimas atveria širdis ir padeda geriau suprasti pasaulį, kuriame gyvename.


– Kai kurie žurnalistai, rašę apie kultūrą, vėliau pasakoja persisotinę renginiais, menu, kultūra. Ar šis jausmas pažįstamas?
– Ne, tuo neįmanoma persisotinti. Priešingai – kankina amžinas alkio jausmas. Nes menas yra kaip pasikalbėjimas su Dievu. Tai įkvepia. Be abejo, toks yra geras, tikras menas. Tokio gal ir nėra daug, jis – ne masinis, bet užtenka, kad norėtum dar ir dar. Kaip limonado, kai paragavęs negali sustoti, nes jis su saldikliais, skatinančiais troškulį.
Bet yra kitų dalykų, kurie mūsų profesijoje vargina. Tai nuolatinis skubėjimas, baisus tempas, įtampa, "dedlainas". O tu turi stabtelėti, pagalvoti, pasverti kiekvieną žodį, kad pataikytum į dešimtuką, kad neįskaudintum, neįžeistum, bet vis tiek pasakytum visą tiesą, kad ir kokia ji būtų. Dar norisi visur suspėti, apie viską parašyti, kiek daug ir gražaus aplinkui vyksta. Kasdien užsibrėžiu programą maksimum ir nenoriu pati sau pripažinti, kad tai neįmanoma – svyra rankos, kai matau, kad neapglėbsiu. Tenka skaudančia širdimi atsirinkti, spręsti, kas svarbiau.


Perfekcionistė ir rakštis


– Rita Bočiulytė darbe ir namuose – du skirtingi ar vis dėlto panašūs žmonės?
– Aš gi ne artistė. Kokia esu – tokia visur. Visa – kaip ant delno. Vienu žodžiu – perfekcionistė. Ir tikra "rakštis subinėj". Bet stengiuosi būti gera, mylėti ir užjausti savo artimą, neliežuvauti, dirbti, jei reikia, iki išsekimo, ilsėtis protingai, nes gyvenimas – labai gražus ir trumpas, nevalia jo pramiegoti.


– Kaip geriausiai pailsite: suleidžiate rankas į lysvę, pasireiškiate virtuvėje?
– Jei turėčiau atliekamo laiko, padalyčiau jį po lygiai – virtuvei, žemei ir draugams. Taip, labai mėgstu gaminti maistą, šiek tiek išmanau apie vynus ir orchidėjas, man labai patinka priimti svečius, kapstytis sode ir kultūrinti žemę. Jei išloščiau milijoną, užveisčiau greta savo namų parką su žiemos sodu – visiems.


Papasakokite apie meilę vyrui.
– Klausiate, ar yra toks vyras mano gyvenime, kurį myliu? Ačiū Dievui – yra. Jau 25 metai. Ir man visur, visada vis dar su juo įdomu ir norisi kuo daugiau laiko būti kartu.


– O kokią vietą jūsų gyvenime užima gyvūnai?
– Jei išloščiau antrą milijoną, įsteigčiau senelių ir gyvūnų globos namus. Tiems, kurie patys savimi negali pasirūpinti. O jeigu apie gyvūnus, tai myliu juos visus – pradedant bitėmis, varlėmis, kurmiais, katėmis, kiškiais, šunimis ir baigiant žiogais bei žirgais. Bet vis tiek labiausiai už viską šiame pasaulyje myliu žmones. Nes kiekvienas yra unikalus ir didžiausia vertybė, pats įstabiausias stebuklas, kokį mums davė gyvenimas. Didelė laimė jame nebūti vienišam.


Vizitinė kortelė


Gimė 1961 m. Kupiškio rajone, Šimonių miestelyje.
1979–1985 m. – studijos Vilniaus universitete (VU).
1985 m. gavo VU žurnalistikos specialybės diplomą.
Nuo 1985 m. iki dabar dirba "Klaipėdos" laikraščio redakcijoje.
Nuo 1985 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos narė.
Nuo 1995 m. – "Klaipėdos" laikraščio meno leidinio "Durys" įkūrėja ir redaktorė.
"Klaipėdos" laikraščio savaitinių kultūros priedų "Vėjų rožė" (2002–2007 m.), "Menas" (2007–2008 m.), "Pramogų gidas" (nuo 2009 m. iki dabar) redaktorė.
2000–2006 m. – Klaipėdos miesto kultūros ir meno tarybos narė.
2003–2005 m. – teatrologijos magistrantūros studijos Klaipėdos universitete.
2005 m. suteiktas menotyros magistro kvalifikacinis laipsnis.
Nuo 2006 m. – Lietuvos teatro sąjungos narė.
Nuo 2006 m. – žurnalo "Lietuvos scena" redakcijos kolegijos narė.