Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Festivalis atsisveikins G.Puccini’o diptiko premjera
2011-08-26

Klaipėdos muzikiniame teatre – sujudimas. Šeštadienį ir sekmadienį žiūrovai galės pamatyti G.Puccini’o vienaveiksmių operų „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ premjerą.

Tai bus ir XIV tarptautinio operos bei simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kurio tema šiais metais buvo „Bravo, Maestro!“, finalinis akordas.

Tragedija ir komedija

„Sesuo Andželika“ – tai tragiška istorija apie jauną mergaitę iš aristokratų šeimos, kuri, susilaukusi nesantuokinio kūdikio, buvo priversta tapti vienuole. Spektaklio režisierė Yana Ross skrupulingai nagrinėjo personažų poelgių motyvus, gilinosi į jų psichologiją, ieškojo atsakymo į klausimą, koks prieš šimtą ar du šimtus metų visuomenėje buvo moterų vienuolyno vaidmuo. Ji mano, kad tada tai buvo vieta, kurios ramybės ir religinio asketiškumo aplinkoje gydydavo sielą ir kūną.

Žiūrovas tarsi stebi veiksmą pro rakto skylutę. Scenografija vaizduoja realią katalikų bendruomenės reabilitacinio centro aplinką, choras nuolat užimtas scenoje ir gyvena pacientų gyvenimus. Kuriama polifonija, daugiaplaniškumas, kiekvienas personažas scenoje – individualybė, gyvena savo gyvenimą, visi nuolat veikia.

„Džanis Skikis“ – tai komedija, kurioje atskleidžiamas žmogaus prigimtyje glūdintis godumas ir pavydas. Per amžius šios savybės nepasikeitė. Režisierė, norėdama perteikti tai, kas sukoncentruota operos muzikoje ir siužete, pasitelkia išraiškingą ir drąsią atlikėjų vaidybą, veiksmą, humorą – scenoje žiūrovai mato dar neatšalusį velionį, o šeimynėlė jau trina rankas, galvodama apie palikimą...

Italų kompozitoriaus G. Puccini'o (Giacomo Puccini, 1858–1924) garsiausios operos („Bohema“, „Madam Baterflai“, triptikas „Apsiaustas“ ir „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“, „Toska“, „Turandot“) daugiau kaip 100 metų atliekamos visuose pasaulio operos teatruose. Jos pasižymi sodriu teatrališkumu, išjudina giliausias žiūrovų emocijas, žavi išradinga melodija. Šį kartą, vieno vakaro metu, žiūrovai pamatys ir tragediją, ir komediją – patirs visą žmogiškųjų jausmų gamą.

Didesnę pastatymo kūrybinės grupės dalį, pasak teatro vadovo Ramūno Kaubrio, sudaro nauji veidai teatre. Tai – spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Dainius Pavilionis, režisierė Yana Ross (JAV), scenografas Marijus Jacovskis, videodailininkė Eglė Eigirdaitė, dirigento asistentas Michal Lukasz Nizynski. Yra ir senbuvių – nepakeičiamoji kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas.

Premjeros išvakarėse menininkai pasidalijo mintimis apie šį kūrybinį darbą.

Liejasi gražios melodijos

Dirigentas D. Pavilionis: G. Puccini‘o operos „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ – kontrastingos. Pirmojoje skambanti muzika yra būdinga G. Puccini‘o kūrybiniam stiliui, o antroji – neįprasta, kampuota. Jei „Andželika“ daugiau lyriška opera, tai „Skikyje“ girdime tik vieną lyrinę dramatinę ir, beje, labai populiarią Lauretos ariją. „Skikis“ – ansamblinė opera, operos atlikėjų dešimtukas nuolat veikia scenoje. Tai didelis pastatymo privalumas, nes beveik visa trupė gali dirbti drauge, atsiranda reta proga atlikėjams kūrybiškai pabendrauti.

Kitas privalumas – dvi spektaklio sudėtys. Vienoje Skikio partiją dainuoja svečias, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistas Arūnas Malikėnas, kitoje – mūsų teatro solistas Mindaugas Rojus. Tarp šių dainininkų, atliekančių pagrindinį vaidmenį, akivaizdus kartų skirtumas, tačiau manau, kad vienas kitam jie nenusileis meistriškumu. Grįžtant prie „Sesers Andželikos“, galima būtų šią operą įvardinti ir kaip Andželikos monospektaklį. Turime tris Andželikas (solistės Loreta Karkauskaitė, Loreta Ramelienė, Aistė Širvinskaitė), svarbus vaidmuo pastatyme atitenka ir chorui. Čia skamba tradicinis G. Puccini’s – liejasi gražios melodijos.

Svarbus priešpastatymas

Režisierė Y. Ross: G. Puccini’s sukūrė triptiką (mes statome tik dvi operas iš trijų), kad žiūrovas per vieną vakarą patirtų visą gamą žmogiškų emocijų – nuo melodramos („Apsiaustas“) ir tragedijos („Sesuo Andželika“) iki ryškios komedijos („Džanis Skikis“). Tai mūsų laikais yra puikus įvadas į operą, skirtas jaunam ar nepatyrusiam žiūrovui. Tai galimybė sudominti žmogų, kuris nepažįsta šio žanro, galimybė užmegzti tarpusavio dialogą. „Skikis“ dažniau susilaukia statytojų dėmesio nei kukli ir drovi „Andželika“, o „Apsiaustas“ – išvis retai atliekamas. Mūsų atveju melomanams yra reta proga susitikti iš karto su dviem to paties kompozitoriaus kūriniais. Man spektaklio interpretacijoje labai svarbus šių dviejų operų priešpastatymas, kuris gimė labai organiškai. Aš ieškau vidinio ryšio ir logikos bet kurioje situacijoje, ir mano didžiausias uždavinys – iš naujo atskleisti „Andželiką“.

Neras „operinio“ scenovaizdžio

Scenografas M. Jacovskis: Pagrindinis uždavinys kuriant scenografiją šioms žanro ir turinio prasme visiškai skirtingoms operoms buvo surasti bendrą vardiklį, kuris jas susietų į vientisą kūrinį. Nuo pačios darbo pradžios mano sąmonėje tai buvo vienas dviejų dalių spektaklis. Suvokiu, kad tai yra kiek avantiūristinis principas, tačiau kartu ir tikiu, kad jis pasiteisins.

Drauge su režisiere atsisakėme erdvės apibendrinimo ir abstrakcijų, būdingų tiek klasikiniams pastatymams, tiek šiuo metu Vakaruose (ir ne tik) vyraujančiai abstraktaus minimalizmo tendencijai. Siužeto universalumas suteikia galimybę, o gal net priverčia mus ieškoti šiandienos žiūrovui atpažįstamų ir aktualių motyvų. Galbūt todėl žiūrovas neišvys „operinio“ scenovaizdžio – nei itališko moterų vienuolyno, nei prabangaus Florencijos interjero.

Kad būtų įdomu ir vėliau

Kostiumų dailininkė J. Rimkutė: Sprendimą, kokie bus kostiumai, lėmė medžiaga – G. Puccini’o muzika, veikalas, jo sukūrimo laikmetis, kūrybinės grupės pasirinkta interpretacija. Kadangi kūrybinis kolektyvas – jaunas, drąsus, ambicingas, buvo nuspręsta tiek „Andželikos“, tiek „Skikio“ istorijas aktualizuoti – perkelti į mūsų dienas. Todėl kostiumai yra šiuolaikiniai. Man toks sprendimas yra naujas – šiame teatre esu kūrusi kostiumus ne vienam muzikiniam spektakliui, tačiau tada labiau akcentuodavome ir kreipdavome dėmesį į veikalo sukūrimo periodą. Šis pastatymas yra iššūkis – vis galvojau, kaip padaryti, kad sceniniai kostiumai būtų elegantiški, žaismingi, nekontrastuotų su muzika, juk tai – ne dramos, o muzikinio teatro scena... Ir dar siekiau, kad tai, ką dabar padarysiu, būtų gražu bei įdomu ir po penkerių metų. Tokie nuolat kylantys prieštaravimai man patinka – mada labai greitai keičiasi, o teatre tu turi sukurti tokią estetiką, kuri ir išliktų, ir užfiksuotų tam tikrą laikmetį. Tai ir bandau padaryti.

Brandusis G. Puccini’s

G. Puccini’s vienaveiksmę operą „Apsiaustas“ sukūrė 1915–1916 m., „Seserį Andželiką“ – 1916–1917 m., „Džanį Skikį“ – 1917–1918 m. Tai muzikiniai scenos veikalai, priskiriami brandžiajam kompozitoriaus kūrybiniam laikotarpiui. Vėliau jis kūrė garsiąją „Turandot“, bet mirė, operos nepabaigęs. „Turandot“ po kiek laiko baigė Frankas Alfanas, premjeros metu „La Scaloje“ dirigavo garsus italų dirigentas Arturas Toskaninis.

Pirmą kartą „Triptikas“ („Apsiaustas“, „Sesuo Andželika“, „Džanis Skikis“) parodytas 1918 m. gruodžio 14 d. Niujorke. Statyti „Triptiką“ Romoje buvo atsisakyta, nes per daug muzikantų ir dainininkų tuo metu buvo paimta į kariuomenę (vyko Pirmasis pasaulinis karas), todėl ir buvo nutarta priimti „Metrapolitan“ operos teatro siūlymą premjerą rodyti ne Italijoje. Kompozitorius mėgdavo lankytis teatruose ir stebėti savo operų premjeras. Tą kartą jis į Niujorką nenuvyko ir skausmingai tai išgyveno.

Lietuvoje 1933 m. sausį „Triptikas“ buvo pastatytas Kauno valstybės teatre (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras), 1996 m. spalį tik „Sesuo Andželika“ – Klaipėdos muzikiniame teatre (dabar – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras), o 2000 m. „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ – LNOBT.

„Sesers Andželikos“ ir „Džanio Skikio“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – ketvirtasis G.Puccini’o vienaveiksmių operų pastatymas Lietuvoje.

G. Puccini’o operų diptiko „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (Danės g. 19) – rugpjūčio 27 ir 28 d. 19 val. Bilietai – po 27, 32, 37, 62 Lt, juos platina „Bilietai.lt“ ir teatro kasa.