Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Judita Butkytė - Komovienė: "Kai išeinu į sceną, pamirštu, kas esu"
2011-10-01

"Vienintelis veidrodis, parodantis, kad esi artistas, yra žiūrovų akys. Manęs neatpažįsta gatvėje, bet kartais ateina į užkulisius ieškoti, kur tas "amūriukas", ir sielojasi, kad aš vienintelė negavau gėlių", - sakė jauniausia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Judita Butkytė-Komovienė.

Repetuojate Violetos vaidmenį "Traviatoje". A. Diuma, pamatęs operą, sakė, kad jo "Damą su kamelijomis" pamirštų po 50 metų, o Verdis padarė ją nemirtingą. Kaip jaunai mamai pavyksta persikūnyti į kurtizanę?

Nežinau, ar apie Violetą verta kalbėti. Ruoštis ruošiuosi, bet niekada nemėgstu apie vaidmenį kalbėti, kol dar tai netampa kūnu. Ne iš prietarų, bet kai būna generalinės repeticijos, tada jau galiu šnekėti kiek noriu.

Kiekvienas atranda savo raktą metamorfozei. Kai įeinu į sceną, pamirštu, kas esu, visą savo realų gyvenimą. Ir nelieka kitų minčių, nes jeigu pradėtum galvoti, tai kurti vaidmenį tikrai nesisektų. Jaučiuosi visai kitu žmogumi, įsijaučiu tik į tai, kas vyksta čia ir dabar. Aišku, gyvenimiška patirtis, kiek jau jos turiu, padeda. Geriausia yra ta mokykla, kurią pats esi išėjęs. Vyresnių kolegų patarimus visada išklausau ir stengiuosi pasiimti, kas man tinka.

Savo ketverių metų sūnui Jorintui dainuojate lopšines ar arijas?

Nieko aš jam nedainuoju. Kai buvo kūdikis, improvizuodavau ekspromtu, jokių arijų - jam nepatiko. Kai nusivedu į teatrą, žaidžia su mašinėle ir sako: "Mama, baik rėkti!" Kol jo laukiausi, ėjo į pabaigą magistro studijos; tik pradedu dainuoti - Jorintas pilve į visas puses šokinėja; tikra katastrofa. Ir dabar jis sako: "Aš būsiu lenktynininkas", jokių arijų nenori.

Ar jau pajutote išskirtinį publikos dėmesį?

Gatvėje manęs niekas neatpažįsta, ir nenorėčiau tokio dėmesio, geriau tegu lieka privatumas. Lietuviai - kuklūs žmonės, nedrįsta prieiti ir kartais gerus žodžius perduoda per kitus. Drąsių vos vienas kitas. Prisimenu, po operos "Popėjos karūnavimas" į užkulisius ateina žmogus: "Kur tas Apolonas?" Iš tikrųjų vaidinau Amūriuką - nei vyrą, nei moterį. Išlendu pusnuogė, o jis man sako: "Jūs vienintelė šiandien negavot gėlių, aš dėl to blogai pasijutau." Ištraukia mažutį gintariuką: paimkit nors tą.

Giedrės Kaukaitės paklausė: o kas yra balsas? Mes žinome, kur yra balso stygos, o tas balsas - gal tai žmogaus siela?

Turbūt niekas nežino. Gydytojai neįvardytų. Kalbėjimo dovaną mes turime, bet kažkodėl dainuoti gali ne kiekvienas. Tai, ko gero, yra Dievo dovana.

Dainuodavau Rokiškyje darželio kieme, prisimenu - mediniai miniatiūriniai suoliukai, nameliai, aš ten pastatyta, ketverių metukų, su skaryte, ir dainuoju, į sijono kraštus įsikibus...

Dramos teatras veda iš proto savo eksperimentais. Ir opera nebėra antikvarinė?

Kaip dabar visi mėgsta sakyti, šių laikų opera nebekvepia naftalinu, tolsta nuo įvaizdžio, koks jis buvo metų metus. Muzika gal lieka tokia pat, kaip ir atlikimas, bet kostiumai, scenografija, režisūrinis sprendimas - neatpažinsi. Man tie iššūkiai labai patinka, priimu su apetitu. Darykit, ką norit!

Ar teko savo kailiu iškęsti sunkų spektaklio statytojo charakterį? Regis, genijus turi teisę būti šiek tiek tironiškas.

Taip, turi teisę, aš neprieštarauju, bet paradoksas - kuo didesnis genijus, tuo jis paprastesnis. Yra buvusi sunki situacija, kai režisierius absoliučiai mane ignoravo. Ir ką savo jėgomis padariau, tą ir turėjau. Galima sakyti, režisierius man nieko nedavė.

Baleto šokėjas Nerijus Juška sakė, kad teatras - kobrų lizdas. Kaip iškenčiate intrigas, konkurenciją?

Be intrigų teatro ir negali būti. Aš nežinau, kokia atmosfera kituose teatruose, bet mes sugyvename. Jei kokia žiežirba ir kyla, eini ir iškart kalbiesi. Kai ko stengiesi negirdėti, nusispjauni. Kai į teatrą atvažiuoja žmonių iš šalies, neutrali akis gerai viską pamato, tai jie sako, kad mūsų artistų santykiai išlaikę padorumą.

Ar romantiką iš scenos parsinešate į namus, į šeimą? Manau, kad negyventumėte su nuobodžiu vyru, kai pati skraidote padebesiais.

Stengiuosi gyvenimo nesinešti į sceną, bet tą sceną į savo gyvenimą neišvengiamai nešuosi.

Nemiegu naktį prieš ir po spektaklio. Tai kažkoks košmaras. Viduje chaosas, dygliuota aura, labai sunku tramdytis. Artistai mėgsta po spektaklio išgerti, aš juos suprantu, nes sunku "atsijungti", įtampa nepaleidžia.

Vyras pareina iš mokyklos, parsineša savo "nešulį", ir aš jį išklausau. Ten irgi yra bendravimas, kūryba, nuovargis. Marius yra kūno kultūros mokytojas, vaikus, kuriuos labai myli, moko futbolo. Esame skirtingų profesijų, bet viduje - labai panašūs. Jį žavi menas, jo brolis ir sesuo - šokėjai. Ateina į visus koncertus, labai tiksliai iškart įvertina: kaip kas dainuoja, ar įtikinamai vaidina, kiek spektaklis gyvens. Mums sunku vertinti, nes mes - subjektyvūs, savanaudiški. Todėl labai branginu tą jo savybę.

O jūs esate nenuspėjamas reiškinys ar tradicinė žmona, kuri patarnauja, skalbia, verda, rengia vyrą?

Aš esu laisva kaip paukštis. Turiu likimo dovaną - labai supratingą vyrą. Na, nepadariau vakarienės, jis patenkintas suvalgys, ką rado šaldytuve, nedarys iš to tragedijos. O, Dieve, kaip būtų sunku, jeigu dar ir namuose mane varžytų įsipareigojimai. Šiaip esame pasiskirstę vaidmenimis.

Ar turite moteriškos tuštybės, silpnybių?

Kuri neturim? Aš labai mėgstu pavaikščioti po parduotuves, pasižiūrėti į drabužius, batelius, nebūtinai ką nors pirkti, nes jaučiu saiką ir žinau savo galimybes. Turiu silpnybę kasdien pabūti viena, gerti kavą, ir nuo emocijų priklauso, su savimi kalbuosi mintimis ar garsiai. Buvimas su savimi yra būtinas ritualas.

Dabar "vartotojas" yra kone keiksmažodis. Bet kai žmogus sukuria sau prabangą, komfortą, galbūt panūsta dvasios prabangos?

Tai tokiam žmogui reikia tik ranką spausti, lenkti galvą, jeigu jis, pertekęs materialių dalykų, atsigręžia į dvasinį pasaulį. Ir nesvarbu, ar visuomeniškai ir globaliai žiūri į kitus, ar labdarą dalina, bet jeigu savo dvasią pamaitina - reikia lenkti galvą.

Šiandien žmonių išvaizda byloja, kad jie šalti ir tarsi nebegyvi; nežinau, tai kaukė ar tiesa. Aš žiauriai nemėgstu didmiesčių. Pati esu iš mažo miestelio, o ten žmonės, kad ir kokių turi keistumų, yra tikri.

Ar nebijote tos dienos, kai pasibels keturiasdešimt, vaidinsite meškutę, o jums sakys: "Džiaukis, kad bent tokį vaidmenį gavai"?

Nebijau, tikrai. Gyvenimas turi savo pradžią ir pabaigą, vos gimę pradedame artėti baigties link.

Aš suprantu, kaip sunku senti artistui, gyvenime mačiau pavyzdžių, bet vertinu tai ramiai. Kitaip nebus - vieni ateina, kiti išeina, visada atsiras jaunesnių, gražesnių už tave.

Kas jums svarbiausia: ambicijos, karjera, šlovė, pasitenkinimas dainavimu, muzika?

Nelipu kitiems per galvas, nors nesmerkiu tų, kurie tai daro. Galvoju: tai, kas man skirta, - įvyks. Nebūtinai šiandien, gal po metų, dešimties. O jeigu gaunu vaidmenį - nesvarbu, mažytį ar pagrindinį, tai jau ir tampa mano tikslu. Sukurti kuo įtikinamiau, įsimintiniau ir atiduoti visą save, visą potenciją.

Artistai visi kaip vienas tvirtina, kad gavę vaidmenį jo nebenori ir bijo.

Kiekvieną kartą, ypač jeigu tai didesnė partija, galvoju, kad nemoku dainuoti. Tai man tragedija. Kaip pirmokėlė raides renku natas. Juk mes dainuojam labai skirtingą muziką: čia barokas, čia miuziklas, operetė, opera. Tu šokinėji per epochas, šimtmečius - skirtinga muzika turi sugulti į tavo vokalinį aparatą.

Vienu metu reikėjo dainuoti Verdį ir Monteverdį - Jėzau Marija, tai kažkokia katastrofa, tarpusavyje pjovėsi stiliai. Kai "statai" balsą, turi ieškoti, kaip sau nepakenkti ir kad skambėtų.

Pasakykite receptą, kokiais balzamais tepate savo instrumentą.

Užkimę gydomės tradiciškai. Aišku, geriausiai padeda imbieras, citrina, arbatos, ledinukai. Kitas brendžio šlakelį išgeria, aš to nebandžiau, tai ir nežinau, ar šis receptas stebuklingas.