Kalba:   LT   EN
   
Steigėjas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai
Klaipėdos nafta
Albright Lietuva
UAB „Stemma Group“
Partneriai
Klaipėdos miesto savivaldybė
Laisvu stiliumi
VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė
OWEXX
Informaciniai partneriai
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija
Bilietus platina
TIKETA
Mūsų Facebook puslapis
Apsilankykite
« 2017 Lapkritis »
PAT KPn ŠS
  1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30
Spektaklių paieška
Anonsas el. paštu
Tegul muzika skamba mumyse
2011-10-27

Tarptautinei muzikos dienai ir Klaipėdos narystės Baltijos miestų sąjungoje 20-mečiui skirtas projektas „Jūros mūzos“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) rugsėjo 29-ąją subūrė ne itin gausią auditoriją. Tačiau atėjusieji tikrai nenusivylė. Nei orkestro skambesiu, nei jauna talentinga soliste.

Tai nauja KVMT iniciatyva, kuria siekiama vystyti tarpkultūrinius projektus, paremtus jūrinės tapatybės koncepcija, o pagrindinė „Jūros mūzos“ idėja – Baltijos kūrėjų pristatymai bei užsienio atlikėjo pasirodymas, teigė organizatoriai.

Šventei toną davė ir solidumo suteikė miesto meras Vytautas Grubliauskas. Solidarizuodamasis su atlikėjais ir į juos kreipdamasis „kolegos“, jis akcentavo mintį, kad Tarptautinė muzikos diena – „tai šventė, liečianti kiekvieną“, ir prasmingai palinkėjo: „Tegul muzika skamba mumyse!“.

O teatro vadovas Ramūnas Kaubrys prisipažino, kad mintis kitaip, naujai paminėti šią datą kilo dar rašant „rinkiminę“ programą konkursui į teatro vadovo kėdę bei pažadėjo, kad renginys bus tęstinis, intrigavo jau turintis sumanymų kitų metų šventei.

Solistė ėmėsi lyderio vaidmens

Koncerto puošmena tapo jauna ir graži (ir tai šiuolaikiniame pasaulyje tampa svarbu), vos 22-ejų, bet jau tituluota, turtingos ir įspūdingos kūrybinės biografijos smuikininkė Paula Šūmanė iš Latvijos. Garsių pedagogų Paryžiaus konservatorijoje ir Austrijoje, Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete auklėtinė, 13-os prestižinių tarptautinių konkursų laureatė, „Kremerata Baltica“ dalyvė jau koncertavo su Vokietijos Badeno filharmonijos, „Hoffer Symphoniker“, Latvijos nacionaliniu simfoniniu ir kameriniu, Portugalijos Lisabonos Metropolitano, Čilės Santjago simfoniniu ir kitais orkestrais.

Debiutui su KVMT orkestru ji pasirinko tautiečio Janio Ivanovo Koncerto smuikui ir orkestrui e-moll antrąją, lėtąją dalį. Vieno žymiausių latvių simfonistų opusas, parašytas gūdžiausiais sovietmečio laikais ir pagal to meto tradicijas derinantis kantileną su žanriniais „liaudies šventės vaizdais“, folkloro „inkliuzais“, buvo atliktas itin jautriai ir subtiliai, organiškai ir jaunatviškai nuoširdžiai. Iškart sužavėjo puikus instrumento tembras ir nepriekaištinga jo valdymo technika, ideali intonacija. Greituosiuose epizoduose – kūrinys priminė rondo formą – smuikininkė pademonstravo ir puikią virtuozinę techniką.

Programoje pamačius chrestomatinį ir pastaruoju metu Klaipėdoje ne kartą su įvairiais solistais girdėtą Felixo Mendelssohno Bartholdy Koncertą smuikui ir orkestrui e-moll op. 64 (1844), kirbėjo mintis – ir vėl... Tačiau jau pirmieji taktai suintrigavo: koncertas sužibo naujom spalvom, interpretacija – ekspresyvesnė, dinamiškesnė, labiau nei įprastai išryškinti kontrastai. Artistiška ir temperamentinga solistė, pasitelkusi visą išraiškos priemonių arsenalą, tarp jų – ir įtaigią kūno kalbą, scenoje jautėsi labai savimi pasitikinti ir drąsiai ėmėsi lyderio vaidmens.

Nors orkestras griežė darniai ir gana jautriai, subtiliose ir trapiose lėtosiose dalyse ar epizoduose buvo kiek per „sunkus“ ir stabdė jaunatviškai romantišką smuikininkės polėkį. Muzikuojant su itin „plonai“ lėtąsias dalis, piano vietas griežusia soliste, norėjosi dar jautresnio santykio.

Kai pliusas tampa minusu

Proginiame koncerte skambėjo Baltijos regiono muzika. Koncerto pradžioje – kaip ir dera šeimininkams – efektingai ir pakiliai nuskambėjo vienintelis lietuviškas opusas – Eduardo Balsio „Liaudis linksminasi“ iš baleto siuitos „Eglė žalčių karalienė“. Kaip šiam autoriui būdinga, įspūdingos instrumentuotės kūrinys buvo geras užtaisas kitų tautų (norvegų, suomių, danų, švedų, vokiečių) muzikos sklaidai.

Programa gerai apgalvota: stilistiškai gana vientisa, šventei puikiai tikusi, nes efektinga, labai spalvinga, įdomios instrumentuotės. Vyravo šokio atspalvio, žanrinių vaizdelių pri(per)sodrinta gyvo tempo muzika su iliustratyviais elementais ir folkloro inspiracijomis: tas pats E. Balsys, Edvardas Griegas – „Norvegų šokiai“ op.35 Id., moderniausias muzikinės kalbos prasme Carlas Nielsenas – „Gaidžiukų šokis“ iš operos „Maskaradas“ (1906) ar sudėtingos faktūros ir specifinės artikuliacijos Hugo Alfvenas – „Midsommarvaka“ („Vasarvidžio vigilija“) Schwedische Rhapsodie Nr.1 op.19 (1903). Nors visi jie gana panašios raiškos, to paties laikmečio, visi sukurti XX a. pradžioje, net trys – pamečiui, gal todėl atrodė gana vienodoka, bet smalsu buvo išgirsti mums mažai pažįstamą kaimynų muziką.

Šio pobūdžio muziką kontrasto principu keitė sodriai gili (J. Ivanovo), skaidri (E. Griego – „Rytas“ iš muzikos H. Ibseno dramai „Peras Giuntas“) arba jautri ir elegiška (Jeano Sibeliuso Valse triste orkestrui iš muzikos dramai „Järnefelta Kuolema“ op. 44 (1904) kantilena ar choralinio pobūdžio, gili ir sukaupta (Wilhelmo Stenhammario Interliudas iš kantatos „Daina“ op.44 (1921).

Nepaisant privalumų, pirmoji koncerto dalis buvo akivaizdžiai per ilga. Šokio charakterio kūrinių buvo per daug, ir ne visi jie sulaukė tinkamo publikos dėmesio iki pat pirmosios koncerto dalies pabaigos.

Koncerto metu ne kartą kilo mintis, kad tokio pobūdžio programa – spalvinga ir žėrinti, turtingos instrumentuotės, įvairialypės artikuliacijos, atskleidžianti ir leidžianti pademonstruoti visas simfoninio orkestro galimybes – būtų itin gera medžiaga edukaciniam projektui su profesionaliais vedėjo komentarais. Dar ir dar kartą prisiminiau Portugalijos Porto miestą (apie jo koncertų salės veiklą jau rašiau). Kad mums to gyvybiškai reikia, liudijo koncerto metu (!) po salę bėgiojantys vaikai. Šaunuoliai mokytojai, juos atvedę. Tačiau tai tik „A“. Metas tarti „B“. Ne pro šalį į tokį renginį (tikiu, kad kada nors toks bus) ateiti ir fotografui, įnirtingai pleškinusiam būtent pačioje subtiliausioje – tyčia, ne kitaip, jautriausioje ir tyliausioje solistės griežimo vietoje...

Antra vertus, kodėl koncerto metu žiūrovų salėje nematyti teatro darbuotojų? Tikiu, vien jų buvimas salėje (vėl – kaip Porto miesto koncertų salėje) drausmintų mėgėjus naudotis mobiliaisiais telefonais, šnekučiuotis ir pan.

Orkestro metamorfozės

Jau ne kartą stebino orkestro gebėjimas tarsi feniksui pakilti iš pelenų: po visiško fiasko šiemečiame Jaunųjų talentų festivalyje – puikus pasirodymas G. Puccini’o premjeroje ir nepriekaištingas (na, beveik) „Jūros mūzose“.

Koncerto programa buvo tinkama, kad būtų pademonstruotos viso orkestro ir atskirų jo grupių galimybės. Žavėjomės darniais smuikų, sodriais violončelių unisonais, vieninga artikuliacija. Egzaminą išlaikė ir medinių pučiamųjų grupė, kuriai tokio tipo muzikoje visada tenka ypač didelis krūvis, daug solinių epizodų (puikus, gražaus tembro obojus, solidus fagoto solo, išraiškinga fleita, lankstus klarnetas). Gėrėjomės solidžiais varinių pučiamųjų choralais. Geras balansas tarp orkestro grupių.

Tą vakarą girdėjome ORKESTRĄ. Ne atskiras grupes, tačiau vientisą, vieningai drauge pulsuojantį, bendros kraujotakos siejamą organizmą. Regis, atlikėjai patikėjo jaunu, tąkart gana santūriai ir racionaliai, tačiau labai užtikrintai ir pasitikinčiai juos vedusiu dirigentu. Buvo dėmesingi ir lankstūs, įkvėptai muzikavo.

Tai didelis dirigento Modesto Barkausko, jau ne kartą matyto ne tik prie orkestro pulto, bet ir spektakliuose (G. Verdi’o „Traviata“, C. Orfo „Carmina Burana“ , J. Strausso „Šikšnosparnis“, „Štrausiana“, V. Konstantinovo „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“), nuopelnas ir pasiekimas. Šiuo projektu atlikėjai įtikinamai reabilitavosi po minėtos nesėkmės.

Netikėtas vedėjo pasirinkimas

Konferencija, susirinkimas, protokolas... Tokios mintys sukosi galvoje klausantis neutralaus ir dalykiško (tik informacijos perteikimas, jokių emocijų) vedėjo Mariaus Druktenio. Na, tokia ir Rita Miliūtė. Kodėl gi ne? Jau tikrai geriau nei patetiškai – dramatiškai tęsiamas „ooopusas...“. Renginys – su politiniu atspalviu, jį stiprino ir scenovaizdyje panaudotos Baltijos valstybių vėliavos. Be abejo, gali būti ir taip. Juolab kad renginio koncepcija labai aiškiai buvo išdėstyta koncerto pradžioje. Tačiau pristatydamas atlikėjus, vedėjas išsidavė nesąs šios aplinkos žmogus: lyg ir ne tie prasminiai atlikėjų biografijų akcentai... Ir tik dėl vedėjo klaidos publika, šįkart tikrai pelnytai pašokusi ant kojų po efektingo Mendelssohno koncerto, liko... be biso. Ir tas mikrofonas... Vėl mintyse: konferencija, susirinkimas, protokolas... Gyvuoja nerašyta taisyklė – akademinės muzikos koncertuose, jei atlikėjai groja be mikrofonų, tai ir vedėjas turėtų apsieiti be jo. Prisiminkime etaloninį pavyzdį: „v zale imeni Čaikovskogo...“

Nuo 1998-ųjų su nedidelėmis pertraukomis KVMT veikiausiai vienintelis mieste simfoniniais koncertais minintis šią muzikams svarbią dieną, regis, rado gražią ir prasmingą idėją. Gražaus tęsinio, tegul muzika skamba mumyse!