Šokio spektaklio „Reverb’as“ pasaulinė premjera Klaipėdos festivalyje: choreografas Douglas Lee siūlo šokiu mėgautis lyg muzika

Rugpjūčio 2 ir 3 d. elinge Klaipėdos festivalio gerbėjai išvys žinomų choreografų – Gajaus Žmavco (Slovėnija, Lietuva) ir Douglaso Lee (Jungtinė Karalystė, Vokietija) – šokio spektaklio „Reverb’as“ pasaulinę premjerą.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šią vasarą jau ketvirtą kartą organizuoja tarptautinį operos, šokio ir simfoninės muzikos festivalį, kuris vyksta ypatingoje Klaipėdos miesto erdvėje – senajame elinge. Senoji Paulio Lindenau laivų statykla ir jos didžiulės metalo konstrukcijos festivalio metu virsta išskirtinių techninių galimybių scena. Klaipėdos festivalis čia pristato aukščiausios meninės vertės scenos meno kūrinius Lietuvai ir pasauliui, stiprina teatro profesines pozicijas ir didina Klaipėdos miesto reprezentatyvumą tarptautinėje arenoje.

Apie savo kuriamą šiuolaikinio šokio spektaklį pasakoja choreografas Douglas Lee. Klaipėdoje praleidęs vos tris darbingas savaites, choreografas susižavėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupe.

– Papasakokite, kaip atvykote į Klaipėdą?

– Man teko dirbti kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto meno vadovu Gajumi Žmavcu: dviese statėme diptiką Dortmundo teatre, Vokietijoje. Man patiko G. Žmavco choreografinis kūrinys, o jam mano...

Kai G. Žmavcas pasiūlė man atvykti į Klaipėdą ir kartu sukurti naują spektaklį, sutikau. Sužavėjo teatro baleto meno vadovo vizija apie jauną teatro baleto trupę, planuojamus pastatymus ir repertuarą. Man patiko, kad Žmavcas gerai žino, ką nori sukurti.

Tai pirma mano kelionė į Lietuvą ir Klaipėdą. Anksčiau neteko čia lankytis.

– Ar pasiteisino Jūsų lūkesčiai?

– Tikėjausi kažko kito. Aš esu kilęs iš Jungtinės Karalystės vakarinės dalies. Mes, anglai, Rytų Europą įsivaizduojame savaip, bet aš daug metų gyvenu Vokietijoje, tad tapau gana europietišku, atviresniu nei dauguma mano tautiečių. Anglams viskas kas už jų salos ribų kitoniška (juokiasi).

Aš dėkoju likimui, kad mano karjera vystėsi ne savoje šalyje, o Vokietijoje. Anglija ir Europa – labai skirtingos net savo šokio ar estetikos supratimu. Buvo įdomu visa tai pažinti ir atrasti.

– Labai įdomu sužinoti, ką manote apie KVMT baleto trupę? Kaip ją vertinate prabėgus trims intensyvių repeticijų savaitėms?

– Jauna baleto trupė, deganti noru šokti. Ir tai natūralu, nes dauguma šių baleto artistų neseniai baigė mokslus, o dabar siekia karjeros, vaidmenų. Baleto mokyklos garsėja savo griežtumu, taisyklėmis, kasdienėmis repeticijomis. Pamenu, kaip aš jaučiausi paskutiniais mokslo metais savo mokykloje: nebuvo laiko spektakliams, tik griežta disciplina ir mokslai. Tad dabar labai gerai suprantu KVMT baleto artistų norą pagaliau šokti spektakliuose, būti scenoje, sulaukti publikos palaikymo. Džiaugiuosi, galėdamas kurti ir suteikti jiems tą galimybę šokti scenoje, o svarbiausia – visiems būtiną patirtį. Manau, kad baleto artistams repeticijos su manimi patiko. Tikiuosi, bet geriau pasiklauskite jų (juokiasi).

Vos atvykęs į Klaipėdą, pirmas tris dienas tiesiog bendravau su baleto trupės nariais, norėjau juos pažinti kaip asmenybes, stebėjau, kaip jie šoka. Sužinojęs, kas ką mėgsta, ėmiau kurti planą, kaip galėčiau juos apjungti savo choreografijoje. Iki atvykdamas į Klaipėdą sąmoningai nežiūrėjau jokių vaizdo įrašų. Noriu, kad ši choreografija būtų sukurta specialiai čia dirbantiems baleto profesionalams. O svarbiausia, kad ji tiktų lyg tinkamai pasiūtas kostiumas, kuris priglunda prie kūno lyg antra oda.

Esu sužavėtas šilto sutikimo. Ypač geranoriškas, draugiškas ir pasiruošęs padėti buvo KVMT baleto trupės vadovas, vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas. Atradau, kad visi teatro svečiai jį gerai pažįsta. Ar tai jūsų šalyje gerai žinomas žmogus?!

– Būtų įdomu išgirsti, kaip vertinate Muzikinio teatro baleto trupę, jei palygintume ją su kitomis Europos teatrų trupėmis, su kuriomis Jums teko dirbti?

– Tai labai gera medžiaga kiekvienam choreografui. Jūs galite didžiuotis: šie baleto artistai labai talentingi. KVMT baleto trupė atvira naujovėms, galinti įgyvendinti įvairiausius choreografų sumanymus.

Man labai įdomu dirbti ir stebėti, kaip šie jauni žmonės tobulėja. Man teko dirbti Osle dar iki naujojo, didžiulio teatro atidarymo, tad galiu sulyginti. Senajame teatre puikią baleto trupę ribojo nedideli repeticijų kambariai, netobulos sąlygos ir visa kita. Galiausiai jie persikėlė į naują pastatą, o tada baleto trupė ėmė sparčiai augti, nes į nuostabų teatrą veržėsi daug profesionalų. Ir ši baleto trupė tapo labai žinoma! Taip bus ir Klaipėdoje.

– Ką manote apie naująjį Klaipėdos teatro pastatą?

– Nuostabūs rūmai! Viską apžiūrėjau ir maloniai nustebau! Galimybės iš tiesų didžiulės.

– Klaipėdos festivalyje bus pristatyta šokio spektaklio „Reverb’as“ premjera. Apie ką pasakos Jūsų kūrinys?

– Tai abstraktus baletas, kurį statau pagal kompozitoriaus Nicolaso Sávva‘os sukurtą elektroninę muziką. Atėjęs į teatrą žaviuosi atrasdamas fantastinius dalykus, net kitas planetas. Tad ir savo choreografiniame kūrinyje noriu pavaizduoti ateities žmones ar net kitą civilizaciją. Kai su kompozitoriumi diskutavome, kokios muzikos reikia mano pastatymui, prašiau, kad joje būtų sąsajų su gamta, vandens garsais, nes spektaklį pristatome ant marių kranto. Norisi, kad ši choreografija pabrėžtų vietą, kurioje bus pristatytas spektaklis, darniai su ja susijungtų.

Premjera vyks vakare, tad tikiuosi, kad į scenografiją „įsijungs“ ir mėnulis. Mano sceninis pseudonimas – Kalista, antras pagal dydį Jupiterio palydovas (ir trečias pagal dydį palydovas Saulės sistemoje). Tai lyg Jupiterio mėnulis, padengtas ledu bei išvarpytas kraterių. Savo choreografijoje noriu apjungti gamtą įtraukdamas pojūtį, kad visa tai vyksta tolimoje ateityje.

Daug galvojau apie praeities ir ateities civilizacijas. Daugumos žmonių gyvenime neapsieinama be tam tikrų ritualų, apeigiškumo, atsikartojančių tradicijų. Jas taip pat pavaizduosiu savo kūrinyje.

Choreografijai atlikti prireiks devynių baleto artistų: keturių vaikinų ir penkių merginų. Bus ir solinių epizodų, kai galės prisistatyti geriausieji, bet daugiausia – grupiniai šokiai. Pastatymui rengiasi dvi baleto artistų sudėtys, kad esant būtinybei būtų galima sukeisti atlikėjus ar atrasti geriausius. Kiekvienas iš jų turi gerų idėjų, kurias visada galima panaudoti.

– Karjerą pradėjote kaip baleto artistas, vėliau tapote choreografu?

– Būti baleto artistu nelengva. Kasdienės repeticijos, rūpestis savo kūnu... Dabar aš nebešoku, esu laisvai samdomas choreografas. Baigęs dienos darbus, galiu tiesiog eiti namo ir daryti tai, kas man patinka. Jei labai noriu galiu suplanuoti taip, kad darbus pavyktų pora savaičių atidėti ir pailsėti. Šokant tai būtų neįmanoma.

– Siekiant aukštumų baleto artisto profesijoje tenka daug ką paaukoti... Ar tai vien menui paskirtas gyvenimas?

– Baleto artistas daug dirba ir niekada negali pasijusti tobulu. Vis siekia būti dar geresniu. Aplinka jį verčia tobulėti. Patyriau tai savo kailiu. Būdamas baleto artistu nežinojau, kad tai darau gerai. Tačiau dabar, kai žiūriu senus vaizdo įrašus net pats nustembu, kaip gerai šokau.

Ar aš esu laimingas, kad įveikiau visa tai? Žinoma. Neseniai pristačiau spektaklio premjerą Augsburge (Vokietija) ir iš kelių baleto artistų išgirdau, kad jei kada turėsiu savo baleto trupę, jie norėtų joje šokti. Man tai didžiulis įvertinimas ir mano veiklos įprasminimas.

Aš esu laimingas stebėdamas publiką: jei aš matau, kad publika mėgaujasi vaizdu scenoje, jiems tai artima – tai man geriausia dovana.

– Kaip šokio spektaklius padaryti suprantamus kiekvienam?

– Mano tėvai mėgsta meną, bet nelabai domisi šokiu. Kai aš statau spektaklius, mintyse bandau įsivaizduoti, kaip tai pamatytų mano tėvai ir kaip vieną ar kitą judesį padaryti kuo suprantamesniu visiems. Kiekvieno žmogaus požiūris unikalus. Manau, kad šokį reikia priimti kaip muziką. Juk klausydami muzikos nebandome suprasti, ką tai reiškia, tiesiog ja mėgaujamės?...

Kalbino Žaneta Skersytė
De-Da Productions nuotraukos