Dalius Abaris: „Labiausiai reikia noro, tikėjimo ir nebijoti...“

Publikos pageidavimu į Klaipėdos festivalio sceną elinge rugpjūčio 8-ąją sugrįžta videografinis spektaklis „Carmina Burana“ pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą.

Žymiosios kantatos „Carmina Burana“ sceninis atlikimas III–iajame Klaipėdos festivalyje pakeitė keletą metų iki tol elingo teritorijoje žiūrovus džiuginusį R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą. Koncepcijos autorius ir režisierius Dalius Abaris už operos „Skrajojantis olandas“ (režisierius statytojas Gediminas Šeduikis) pastatymą buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir tapo viso labo antruoju režisieriumi, pelniusiu šį apdovanojimą už operos pastatymą.

Apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvą auginančius pastatymus, senosios laivų statyklos atsivėrimą scenos menams bei šių metų „Carmina Burana“ transformacijas pasakoja režisierius Dalius Abaris.

– Senoji laivų statykla, žvelgiant praktiškai, veikiausiai nėra patogiausia vieta sceninių kūrinių pastatymams, bet jūsų tai negąsdina?

– Vieta turi būti ne patogi, o įkvepianti! Kuo sudėtingiau, tuo įdomiau (juokiasi). Nesutinku, kad senasis elingas – scenos menams netinkama ar nepatogi erdvė. Mano manymu, tai viena labiausiai menininkus įkvepiančių vietų Klaipėdoje. Aš šią istorinę vietą matau kaip ypatingą vietą kūrybai ir jos pristatymui, todėl visus, turinčius idėjų, kviesčiau kurti čia. Senoji Paulio Lindenau laivų statykla – ne tik iš toli matomos didžiulės metalinės konstrukcijos, čia gausu ir labai įdomių uždarų erdvių, kurios dar neišnaudotos. Jeigu atsistotumėte elingo viduryje ir apsižvalgytumėte, rastumėte daugybę vizualių plotmių, scenovaizdžių. Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ spektakliuose scena stovėjo ant marių kranto, o veiksmas vyko dangaus ir praplaukiančių laivų fone. Videografiniame spektaklyje „Carmina Burana“ scena pasukta pietų kryptimi, veiksmas vyksta miesto, laivų statyklų fone, taip išnaudojamas visai kitas urbanistinis erdvinis fonas. Esu tikras, kad elingas sulauks vis daugiau režisierių, kurie jį matys ir publikai pristatys įvairiais rakursais.

Natūralu, kad kurdamas elinge ar gamtos apsuptyje, kaskart priimi naujus iššūkius. Tačiau tame ir slypi tiek statytojų, tiek atlikėjų, tiek žiūrovų naujos patirtys. Kaskart naujai išgyveni kūrinį, nes nuo gamtos reiškinių priklausoma erdvė ir atmosfera nuolat kinta.

Elingas – daugiaplanė žiūrovų „salė“: kaskart spektaklio metu sėdėdamas skirtingose vietose, atrandi vis naujus raiškos elementus. Spektaklį žiūrėdamas teatro salėje tokiems atradimams turi mažiau galimybių.

Čia niekada negali prognozuoti, kuo tave nustebins gamtos stichijos, keičiančios ne tik vaizdą, bet ir muzikos skambesį. Tai didžiuliai iššūkiai, bet jie dovanoja nepakartojamus emocinius potyrius.

– Į Klaipėdos festivalio istoriją jau esate įrašytas kaip R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“, atnešusios tarptautinį pripažinimą, režisierius. Greičiausiai visi jūsų vėlesni pastatymai elinge bus lyginami su šia opera. Ar esama kokių sąsajų tarp šios operos ir kantatos „Carmina Burana“?

– Žinoma, visi tikėjosi dar įspūdingesnio reginio nei „Skrajojantis olandas“. Nors muzikos dažnai ‚„klausausi akimis“, esminis interpretacijos tikslas – turinys. Ruošdamasis naujam pastatymui pirmiausia galvoju apie kūrinį, kuris harmoningai, visa savo jėga suskambėtų elinge, todėl neatsitiktinai „Carmina Burana“ atgimsta būtent šioje erdvėje.

„Carmina Burana“ pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą labai tiko elingui ir šios vietos sužadinamoms emocijoms, vaizduotės piešiniams. Mes, šio videografinio spektaklio kūrėjai, sąmoningai pasukome sceną kitu kampu, kad ji nekeltų aliuzijų su „Skrajojančiu olandu“.

„Carmina Burana“ atveju, priešingai nei „Skrajojančiame olande“, svarbūs visai kiti meninės raiškos akcentai: videografiniai vaizdiniai didžiuliuose ekranuose, nuo publikos paslėptas, tačiau kaip lygiavertis spektaklio dalyvis tuose pačiuose ekranuose vis pasirodantis orkestras, netradiciškai įveiklinti solistai ir, žinoma, choras... Kiekvienas režisierius ar scenografas naudoja sau būdingus kūrybinės raiškos elementus, kurie jų pastatymuose pasikartoja, iš kurių juos galima atpažinti...

Pristatant „Carmina Burana“ norėjosi elingą publikai parodyti kitu rakursu. Šis sprendimas kėlė nemažai iššūkių, nes pats statinys ir inspiravo, ir ribojo scenografijos sukūrimą. Tačiau ši idėja leido elingui spektaklyje atsiskleisti visu savo įstabiu metalinės konstrukcijos – architektūros paminklo grožiu. Ji tapo kone pagrindine scenografijos detale.

Neverta šioje nepakartojamoje erdvėje statomų spektaklių lyginti tarpusavyje. Kviečiu ateiti ir atrasti, pajusti, išgyventi elingo paslaptį – neatsiejamą čia gimstančių kūrinių elementą.

– Paminėjote apie kiekvieno kūrėjo turimą braižą. Ką galima vadinti jūsų atpažįstamumo ženklu?

– Galbūt dėmesys vaizdo ir aplinkos detalėms, kaip muzikos išraiškos formai, taip pat noras į scenos erdvę integruoti natūralų scenovaizdį. Gal mano braižas – atvira erdvė? Stogas man nepatinka. Jis atima laisvės pojūtį. Tada nebelieka vietos nei kūrėjo, nei į renginį atėjusio žmogaus fantazijai. Geriau rizikuoti ir kurti reginius be stogo, nei saugiam sėdėti po juo (juokiasi). Gal sunkiau gyventi man yra įdomiau?!

– Jums pavyko suburti puikią komandą, kuri su jumis leidžiasi į iššūkių kupiną kelionę kiekvieno naujo pastatymo metu?

– „Skrajojantis olandas“ tapo pirmąja mano statyta opera bei suvedė su puikia komanda – scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite ir šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu. „Carmina Burana“ pastatyme prie mūsų prisijungė ir kino operatorius, fotografas Martynas Norvaišas.

Esu labai dėkingas Sigitai už jos išgrynintą „Carmina Burana“ koncepciją, nes ji mano vizijas, pamąstymus sugebėjo paversti realybe. Žinoma, pirmu smuiku čia griežia Martynas, nes tai – videografinis spektaklis. Išskirtinai įdomus Sandros kostiumų sprendimas. Ir, žinoma, režisierės statytojos Rūtos Bunikytės visam šiam pastatymui „įpūsta dvasia“...

Pastatymas neįmanomas be komandos bendrystės. Kūrybiniai sumanymai, kurie gimsta elinge, įgyvendinami tik bendrai veikiant visai komandai. Tuo ši veikla ir žavinga: kiekvienas mūsų turi pasiūlymų, skirtingai mato galimus sprendinius. Belieka šią mozaiką sujungti.

Mano prisilietimai prie teatro meno nėra dažni. Tad pastatymai elinge man ypač svarbūs, suvedantys su išskirtiniais menininkais, suteikiantys daug naujos patirties. Tikiuosi, kad ir komanda gauna naujų inspiracijų iš manęs.

Tebūnie „Carmina Burana“ tik įžanga to, ką dar galima Lietuvoje sukurti. Tegul Klaipėdos festivalis ir toliau lygiuojasi į pasaulyje gerai žinomus ir nebe pirmus metus vaizdingose vietovėse rengiamus aukščiausio meninio lygio operos festivalius, tokius kaip Brėgenco festivalis ant Bodeno ežero, Veronos arenos festivalis Italijoje, viduramžių pilyje vykstantis Savonlinos operos festivalis. Skirtingai nei Centrinė ar Pietų Europa, Klaipėdos elingas yra labiau veikiamas stichijų, bet taip tik įdomiau. Žinoma, ištikus audrai spektaklį tektų atšaukti, tačiau lengvas lietus mūsų negąsdina, žiūrovai aprūpinami nuo vandens saugančiais apsiaustais. Skėčių mes prašome nesinešti, rekomenduojame apsišarvuoti kantrybe ir gamtos iššūkius kantriai išgyventi kartu su spektaklių herojais.

– Ir visa tai darote bendrystėje su KVMT kolektyvu...

– Rūta Bunikytė, kaip KVMT režisierė, videografiniame spektaklyje „Carmina Burana“ griežia pirmuoju smuiku: surenka visos kūrybinės komandos bei savo idėjas, jas apibendrina ir geba perduoti kolektyvui.

Spektaklis įjungia visus teatro kolektyvus: videografinio spektaklio „Carmina Burana“ premjeroje pernai dalyvavo net 270 atlikėjų. Kantatą atliko Roberto Šerveniko diriguojamas KVMT simfoninis orkestras (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis) ir choras (vyriausiasis koncertmeisteris Vladimiras Konstantinovas) drauge su Kauno valstybiniu choru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Robertas Šervenikas). Šiemet vietoj šio choro į Klaipėdą atvyksta Rygos kamerinis choras „Ave sol“ (vadovas Andris Veismanis), o spektaklį diriguos Tomas Ambrozaitis. Kasmet prie muzikos atlikėjų jungiasi ir KVMT baleto trupės artistai.

Vis labiau žaviuosi teatro Pastatymų komanda ir jos vadovu Aivaru Tarvydu. Šiems profesionalams tenka iššūkis ne tik suvaldyti milžinišką elingo erdvę įrengiant sceną, scenografijos elementus, bet ir mėnesiui laivų statykloje įkurdinti didžiulį kūrėjų kolektyvą, įrengti persirengimo, kostiumų sandėlių, grimo patalpas ir t.t.

Per penkerius pastaruosius metus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamo vasaros festivalio pastatymai pastebimai užaugino šio teatro žmones kaip profesionalus, gebančius prisitaikyti kartais prie labai sudėtingų situacijų. Statydami operą „Skrajojantis olandas“ 2020 metais, pradėjome tik nuo didžiulio entuziazmo bei noro. Tiek tada, tiek dabar įvertiname rizikas, tačiau su kiekvienais metais į elingą ateiname su vis didesne sukaupta patirtimi.

Džiugina ir tai, kad vis geriau pažįstama tampa elingo erdvė. Prieš kiekvieną festivalį senoji laivų statykla tarsi atjaunėja ir pasitempia, sutikdama svečius. Tai ne tik elingo savininkų, miesto, bet ir teatro nuopelnas. Kartą metuose yra mėnuo, kai elingas užsipildo veiksmu, žmonėmis ir tokiu būdu atgyja. Norėtųsi, kad tai vyktų dažniau.

– „Carmina Burana“ publiką stebino savo visuma: didžiule scena, scenografija, kurioje naudojamos statybinės atliekos, sirenomis, įspūdingo ilgio solistės skraiste... Ar visa tai išvysime ir šiemet? Gal bus naujų, netikėtų akcentų?

– Planuojame tam tikrus patobulinimus. Nenoriu detalizuoti, nes noriu išlaikyti truputį netikėtumo pastabiai publikai. Kai ko atsisakysime, o kai ką papildysime, tačiau pagrindinė idėja lieka ta pati. Minimaliai koreguosime matymo kampus, kuriuos norisi patobulinti po premjeros pristatymo patirčių.

– „Carmina Burana“ pasakoja apie ekologiškumą, žmonių susvetimėjimą, pražūtin vedantį žmonių elgesį... Apie ką jums yra šis spektaklis?

– Apie visa tai ir dar daugiau. Neatsitiktinai kuriant spektaklio „Carmina Burana“ scenografiją ir kostiumus pritaikyti tvaraus antrinio dizaino principai: klaipėdiečiai pakviesti spektakliui padovanoti vintažinių rūbų, o choristams, suderinus su kostiumų dailininke, leista panaudoti ir savo kasdienę aprangą. Scenografijoje naudotos statybinės nuolaužos, kurios po spektaklio grąžintos į antrinio panaudojimo vietą.

Sutarus su Klaipėdos miesto savivaldybe bei iš anksto įspėjus klaipėdiečius scenoje panaudota sirena. Šiandieninėje geopolitinėje situacijoje, kai kaimyninėse šalyse skambančios sirenos perspėja apie galimus pavojus, mes sirenas ne tik integravome į muzikos kūrinio interpretaciją, bet ir siunčiame žinią. Svarbu ištransliuoti tiek sau, tiek ir visiems: pasaulyje vyksta nepataisomi, pražūtingi, žmonijos susinaikinimo link vedantys procesai... Kiek dar mums liko laiko?

– Ar likote patenkintas praėjusių metų kūrybiniu rezultatu?

– Kai būsiu patenkintas, turbūt nieko nebekursiu. Kai viskas labai patiks, tai bus paskutinis mano kūrinys (juokiasi). Kūryboje nėra baigtinio momento. Nežinau, ar yra kūrėjų, kurie nenorėtų kažko pakeisti, nors gal vieną dieną ir tai ateis. Kiekvieną kartą galvoje vis kyla naujų idėjų ir tai tampa ateities pastatymų vizijomis. Kūryba – kaip mintys, kurios nesibaigia... Judėti pirmyn padeda mano artimųjų palaikymas. Už tai esu labai, labai dėkingas.

– Ko labiausiai reikia, kad viskas gerai pavyktų ir šiemet: savo srities profesionalų pastangų, gamtos ar gal Fortūnos prielankumo?

– Visumos. Labiausiai reikia noro, tikėjimo ir paprasčiausiai nebijoti...

Fortūna – likimas ar Dievas? Sakoma, kad mes kuriame, o Dievas juokiasi. Tuo aš tikiu. Galiu kažką sumanyti, sukurti ir galop suprasti, kad visa tai nepasiteisino, nepavyko tai, ko siekei. Turiu šiek tiek gabumų ir proto. Tuo džiaugiuosi ir labai vertinu. O didžiausia likimo dovana – galimybė dirbti bendrystėje su kitais kūrėjais ir vieniems iš kitų mokytis. Ir tos patirties visada labai laukiu.

Kalbino Žaneta Skersytė
Martyno Aleksos nuotraukos