Gajus Žmavcas: „Garso elipsė“ apjungs visus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės šokėjus į vientisą organizmą

Rugpjūčio 2–3 dienomis pasaulinė vienaveiksmių baletų diptiko premjera „Reverb‘as“ pradės ketvirtąjį tarptautinį Klaipėdos festivalį. Senoji Paulio Lindenau laivų statykla ir visi čia susirinkę žiūrovai galės pasigėrėti choreografų Gajaus Žmavco ir Douglaso Lee kūryba ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupe.

Naujasis KVMT baleto trupės meno vadovas, slovėnų choreografas Gajus Žmavcas sako, kad naująjį diptiką nusprendė pavadinti madingu žodžiu reverbas dėl to, jog tikisi, kad šių naujų šokio spektaklių pasaulinės premjeros rezonuos, nuaidės plačiai ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu. Pirmoje vakaro dalyje bus rodomas jo naujas kūrinys „Garso elipsė“ (Audio Unit), kuriame elinge susirinkusiai publikai choreografas mėgins atskleisti teatro baleto trupę kaip galingą, vientisą organizmą.

Apie savitą požiūrį į šokį bei vis labiau įtraukiantį kūrybos procesą dirbant su KVMT baleto trupe pasakoja choreografas Gajus Žmavcas.

– Kaip gimė idėja sukurti spektaklį elingo erdvei?

– Nutariau sukurti spektaklį didelei baleto artistų grupei, tad čia šoks visa KVMT baleto trupė. Spektaklio pavadinime „Garso elipsė“ (Audio Unit) susijungia du man svarbūs dėmenys: garsas arba muzika, kurią kuriu pats, ir vienis – visų mūsų trupės narių visuma, judėjimas kartu ir vienybė. Tai pirmasis Klaipėdos baleto trupės pastatymas man tapus jos meno vadovu, todėl jame apjungsiu visus baleto trupės narius.

Spektaklio siužetas abstraktus. Aš stengiuosi atskleisti kiekvieną baleto artistą ir kartu šios trupės visumą. Noriu juos sujungti bei parodyti, jog tai vieningas, kone kartu kvėpuojantis organizmas. Choreografija minimalistinė, daug dėmesio joje skiriu preciziškam kiekvieno judesio atlikimui, detalėms. Jas pavadinčiau kone robotiškomis. Mano sukurti kostiumai – tarsi iš ateities pasaulio, tarsi su neryškiu superherojaus ženklu.

Su kiekvienu spektakliu noriu maksimaliai išeiti iš savo komforto zonos, t. y. nuveikti daugiau, nei tikimasi, rizikuoju norėdamas sukurti kažką visiškai naujo. Aktyviai dalyvauju visuose spektaklio kūrybiniuose procesuose. Tai jaudina ir įtraukia!

– Esate ne tik choreografas, bet ir muzikos bei kostiumų autorius?

– Pastaraisiais metais savo choreografijoms dažniausiai pats kuriu muziką ir kostiumus. Aš tiesiog mėgstu tai daryti. Mėgaujuosi kiekviena akimirka.

Muzikos kūryba – vienas didžiausių mano pomėgių. Kartais ji mane įtraukia net labiau nei choreografija. Muzika mane įkvepia, nes ją kurdamas patiriu visišką kūrybinę laisvę: neturiu jokių apribojimų įgyvendindamas savo sumanymus. Kai dirbi kūrybinėje komandoje su kitais menininkais, turi derintis ir rasti bendrą, visiems tinkantį vardiklį, o tai ne visada lengva. Parinkti ar sukurti muziką choreografijos kūriniui, mano manymu, visada gana didelis iššūkis. Kaip choreografas geriau nei bet kas kitas jaučiu savo kūrinio atmosferą ar idėją. Muzika choreografijoje labai svarbi, tad man didžiulė prabanga ją kurti pačiam. Taip tiesiog lengviau ir paprasčiau, nes niekam nieko nereikia aiškinti.

– Kas gimsta pirmiau – muzika ar choreografija?

– Dažniausiai studijoje sukuriu muziką, tada ją pritaikau jau esamai choreografijai. Tai lyg kurti muziką kino filmui: pirma filmuojama medžiaga, tik paskui muzika pritaikoma vaizdo kadrams.

Kartais dėlioju atskirus garsus ar mėgstamas melodijas, kurios procese išauga iki viso kūrinio, susiliejančio su šokiu.

„Garso elipsėje“ (Audio Unit) skambės muzika, kurią norėjau sukurti nuo pat jaunystės. Tai mano senos svajonės išsipildymas. Kaip ją apibūdinti? Ji gan kinematografiška – kurianti tam tikrą garsinį peizažą, ateities pasaulio viziją.

– Papasakokite apie šio spektaklio kostiumus.

– Visų mano spektaklių kostiumai turi ryškų ir išskirtinį stilių, kuris dera prie choreografijos, apšvietimo. Man belieka tik nuspręsti, kokio stiliaus man reikia konkrečiam pastatymui. Dažniausiai naudoju prigludusius kostiumų siluetus, pabrėžiančius baleto artistų kūno grožį ir atskleidžiančius judesių tobulumą. Man tai labai svarbu, tad stengiuosi nesirinkti plačių, kūną slepiančių rūbų. Klasikos ir estetikos sintezė – taip apibūdinčiau šio spektaklio kostiumų stilių.

– Ar kyla kokių nors ypatingų iššūkių, kai spektaklis rodomas atvirame ore?

– Taip, tačiau aš ir visa komanda esame labai pozityviai nusiteikę. Didžiausias iššūkis – gamtinės sąlygos: tai, ko negali pakeisti, bet kam gali pasiruošti. Mes pasiruošę viskam ir su publikos palaikymu viską įveiksime. Spektaklis bus tiesiog nuostabus! Esu tikras, kad publika mėgausis reginiu ir tai mane įkvepia.

– KVMT baleto trupėje šoka baleto artistai atvykę iš tolimiausių pasaulio kampelių. Kaip tai atsispindės Jūsų kūrinyje?

– Man garbė ir malonumas dirbti su įvairių kultūrų, šalių atstovais. Tai gražus skirtingų šokio mokyklų ir patirčių margumynas, kuriame jungiasi skirtingos energijos, kultūrinės tapatybės. Todėl KVMT ir stengiasi suburti tarptautinę baleto trupę. Tai suteikia papildomo grožio ir patirčių tiek publikai, tiek čia kuriantiems, dirbantiems.

– Kaip žmonės iš viso pasaulio jus suranda? O gal jūs juos atrandate?

– Mes skelbiame atrankas į laisvas darbo vietas. Jie siunčia gyvenimo aprašymus, atvyksta į teatrą, užsisuka visas ilgas procesas.

– Tai, jog šokio profesionalai iš tolimų šalių domisi ir renkasi KVMT baleto trupę, ar jau savaime galima traktuoti kaip jos įvertinimą?

– Žinoma. Ypač dabar, kai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turi naują, modernų pastatą, mes tapome dar patrauklesni. Juk nauji darbuotojai atvyksta į teatrą, kuris gali pasigirti geromis darbo sąlygomis baleto artistams. Tai traukia užsieniečius. Prisideda arba trukdo ir tokie, atrodytų, šalutiniai veiksniai, kaip susisiekimas su užsienio šalimis, pavyzdžiui, lėktuvais. Ne mažiau svarbus, žinoma, yra teatre rodomas baleto repertuaras, kuris tampa vis labiau patrauklus jauniems, karjeros siekiantiems šokio profesionalams.

– Jei paprastas žmogus iš gatvės, retai besilankantis šokio spektakliuose lankytojas Jūsų paklaustų, ar jam verta ateiti ir išvysti šią premjerą, ką atsakytumėte?

– Kiekvienas mėgsta šokį! Visada taip atsakau abejojantiems. Neteko sutikti žmonių, kurie nemėgtų stebėti šokio ar patys šokti. Jei ir kyla abejonės, veikiausiai dėl to, kad jie dar nematė iš tiesų gero pastatymo arba šiuolaikinio baleto. Esu tikras, kad „Reverb‘as“ sužavės kiekvieną, nes jis apjungia du itin estetiškus, įtraukiančius, didelio šokėjų profesionalumo reikalaujančius vienaveiksmius baletus, kurie skleidžiasi scenoje skambant nuostabiai muzikai. Tikiu, kad „Reverb‘as“ patiks tiek baleto gerbėjams, tiek jį išvydusiems pirmą kartą. Ypač kviečiu ateiti dar nepatyrusius šokio spektaklio reginio džiaugsmo – paauglius, jaunimą. Tai reginys, neturintis amžiaus cenzo.

Kartais klaidingai manoma, kad tik pasiturintys, prašmatniai apsirengę žmonės eina į teatrą. Noriu paneigti šį mitą: tai – netiesa. Jauni žmonės turi eiti į teatrą. Jų labai laukiame festivalyje. Klaipėdos festivalis tuo ir ypatingas, kad jis vyksta atviroje erdvėje, ant marių kranto, o programa sudėliota taip, kad būtų patraukli įvairiausių skonių publikai.

Kalbino Žaneta Skersytė
Nuotraukų autoriai: Daria Verovka (repeticijų nuotraukos), Martynas Aleksa, „Justinas Step Media“ (Gajaus Žmavco portretai)