INTERVIU „Vivat, Maestro!“ – KVMT garbės dirigentas Stanislavas Domarkas pasitinka 85-ąjį jubiliejų

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ilgametis vadovas, garbės dirigentas Stanislavas Domarkas gegužės 30 d. 18.30 val. didžiojoje salėje „Jūra“ koncertu „Vivat, Maestro!“ minės savo 85-ąjį jubiliejų!

Visus neišsenkančia asmenybės jėga, sumanumu ir atsidavimu kilniam muziko pašaukimui stebinantis dirigentas teatre švelniai vadinamas talismanu, nešančiu kūrėjams sėkmę. Kaip teigia Maestro, teatras yra visas jo gyvenimas. S. Domarkas buvo ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas (1993–1998), vadovas (1995–2004) ir meno vadovas (2005–2009), iki tol – Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas (1967–1989) ir direktorius (1980–1985). 1993 m. įkūrė Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą, 1998 m. įkūrė ir iki 2005 m. vadovavo festivaliui „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Per savo ilgą karjerą Lietuvos teatruose pastatė daugybę nacionalinių ir pasaulinės klasikos veikalų, ypač daug nusipelnė puoselėdamas operetės žanrą.

– Kartais menininkai darbą teatre palygina su meile be atsako. Ar sutiktumėte?

– Nesutikčiau. Kodėl tai meilė be atsako? Gal kad meilė su atsaku, tai – komercija? (juokiasi) Man teatras – gyvas. Teatras man – visas gyvenimas.

– Artėja koncertas „Vivat, Maestro!“, skirtas Jūsų jubiliejui. Kokia muzika tą vakarą mėgausis publika?

– Gros KVMT orkestras, diriguojamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. Skambės ištraukos iš Johanno Strausso jaun. „Vienos kraujo“, Algimanto Bražinsko „Pagramančio šnekučių“. Antroje dalyje į publiką kreipsiuosi diriguodamas, pasinaudodamas šviesiai liūdna Johano Strausso muzika... Nesinorėjo didelių linksmybių, labiau muzikos gylio, romantikos, tad publika išgirs net du žinomo kompozitoriaus valsus, pelniusius jam pasaulinę šlovę, ištraukas iš operečių „Čigonų baronas“, „Šiksnosparnis“.

– Scenoje išvysime geriausius teatro solistus?

– Žinoma. Jų turime daug. Dainuos Beata Ignatavičiūtė, Judita Butkytė, Rasa Ulteravičiūtė-Kazlauskienė, Rosana Štemanetian, Emilia Janina Kozłowska, Oksana Auškalnytė-Mockuvienė, Ernesta Stankutė, Mindaugas Rojus, Tadas Jakas, Valdas Kazlauskas, Vilius Trakys, Giedrius Gečys, Farshadas Abbasabadi’s ir kiti.

– Ar laukėte naujų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmų atidarymo?

– Labai! Ir dabar siūlau žiūrovams kuo skubiau prisipirkti bilietų bei žavėtis nauju skambesiu naujame teatre. Labai laukiau to momento!

Paskutinius penkerius metus teatrui teko patirti benamystės dalią: visi gausūs kolektyvai glaudėsi kas kur, repetavo skirtingose salėse... O buvo taip. KVMT nuo savo įkūrimo 1987 m. veikė buvusių kultūros namų rūmuose. Kad ir koks šis pastatas buvo nepritaikytas muzikinio teatro reikmėms, stengėmės, kiek leido situacija, atliepti profesionalaus scenos meno kūrėjų poreikiams: kad būtų kur repetuoti, ilsėtis ir rodyti spektaklius. Teatralai, kaip ir eiliniai žmonės, jei turi mažą butą, suplanuoja savo reikmes vienaip, jei didesnį – kitaip... Žmogus yra toks padaras, kad geba išlikti bet kokiomis sąlygomis – svarbiausia turėti galimybę kurti.

Visko buvo, visko dar bus... Tik gerokai geriau, nei turėta. Iš senojo statinio liko tik administracinis pastatas ir bokštas, o dabar turime didžiulius naujus, modernius KVMT rūmus, kurie gimė didžiulio talentingos vadovės Laimos Vilimienės indėlio dėka. Jai, vos pradėjus vadovauti teatrui, teko neeilinė misija – pasirūpinti teatro statybomis.

Naujame pastate įsikūrė muzikinio teatro kolegos: žymiai lengviau vienas kitą surasti, padiskutuoti, priimti geriausią sprendimą. Naujas pastatas tarnauja meninio lygio kokybei, techninės galimybės įkvepia kūrėjus kurti dar moderniau, įdomiau. Pastatas turi ypatingą akustiką, reguliuojamą priklausomai nuo spektaklio ar renginio žanro! Privalumus galima vardyti ir vardyti. Apie juos jūs dar išgirsite, o aš noriu akcentuoti, kad muzikinio teatro bendruomenė to laukė lyg didžiulės šventės. Pagaliau kolegos išvydo vieni kitų pašviesėjusius veidus: žmonės susirinko į naujus namus. Teatras yra namai. Gal ne visiems vienodai: vienam mažiau, kitam – daugiau, bet tikram teatralui kitaip neišeina... Kūryba gimsta ir bendraujant, diskusijose. Minčių semiamasi iš aplinkos, atvykstančių menininkų pažinimo. Teatro kolektyvas gyvas nuolat kisdamas ir augdamas.

Nieko nebeplanuoju. Esu laimingas laukimu.

– Darbui Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose paskyrėte daugiau nei šešiasdešimt metų. Ar tai sunki pareiga?

– Su didele atsakomybe ir didele meile vykdžiau man pavestus darbus. Stengiausi, kad statomi ir repertuare išliekantys veikalai būtų kuo geresni. Kad prieš tai jie būtų kuo įdomiau parinkti. Svarbu su didele meile, dėmesiu, visokeriopomis pastangomis pasirūpinti, kad spektaklis būtų sėkmingas, gerai lankomas ir suteiktų žmonėms didžiulį džiaugsmą.

Galima daug kalbėti, bet argi to reikia?.. Žmogaus gyvenimas – ne lipimas į „laimės žiburį“ su neabejotinai sėkminga pabaiga. Gyvenime yra visko: ir pakilimų, ir atoslūgių, ir nusivylimų.

– Jus dažnai galima sutikti teatro kolektyvų repeticijų salėse. Negailite patarimų, o jei matote, kad negerai, pasakote?

– O kaip kitaip? Savikritika ir kritika mūsų darbe labai svarbi. Labai džiaugiuosi puikiais santykiais su teatro vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu. Kartu aptariame, įsivertiname rizikas. Jei dar gali gyventi realiame gyvenime, turi bandyti įeiti į čia vykstančius procesus ir būti įvykių sūkuryje. KVMT darbuotojai kartais juokaudami mane vadina talismanu: jei aš sėdžiu salėje – viskas gerai.

Laikas bėga, senstu, jėgų mažėja. To neslepiu. Žmogaus senėjimas, deja, prasideda vos jam gimus. (juokiasi) Džiaugiuosi, kad 85-mečiui dar galiu surengti koncertą, repetuoti su orkestru, kad orkestro profesionalai man dėmesingi, aktyviai ir rimtai priima mano pastabas. Žaviuosi KVMT orkestro profesionalumu ne tik dėl to, kad jam vadovauja talentingasis Ambrozaitis. Čia groja aukšto lygio profesionalai, atvykę iš įvairių šalių.

– Papasakokite apie savo šeimą. Jūsų brolis Juozas – dirigentas, brolis Eligijus – operos režisierius, Jūsų dukra Barbora – smuikininkė?

– Šeimoje esame trys broliai (ir sesuo Rūta – red. past.). Taip jau susiklostė, kad visų likimai susiję su muzika. Nieko čia ypatinga. Vyresniojo brolio Juozo pavyzdys paskatino mane ir Eligijų baigti muzikos mokyklas...

Džiaugiuosi savo dukra Barbora, kuri yra Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkė. Dukrai net pavydžiu, nes šiame orkestre ji groja tiek simfoninės muzikos... Dukra Monika – Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų komunikacijos vadovė. Sėkmingai dirba. Linkiu, kad ir toliau taip sektųsi.

Esu senelis, turintis keturis anūkus. Jauniausias Justas mokosi groti violončele Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, anūkė Aurelija ten pat groja smuiku. Mano vyriausia anūkė Urtė gilinasi į užsienio šalių diplomatijos subtilybes ir domisi migracijos temomis, tiesa, laisvalaikiu groja pianinu. O jos brolis Tadas, baigęs M. K. Čiurlionio menų mokyklą, šiandien violončele groja tik savo malonumui, studijuoja psichologiją ir kuria muziką, su juo dažnai kalbamės apie kompoziciją, orkestro skambėjimą.

Kalbino Žaneta Skersytė