Renginio vedėja Neda TOMAŠAUSKAITĖ
Edukaciniame renginyje-atviroje repeticijoje siūlome pažintį su italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti (1797–1848) opera „Pulko duktė“. Teatro edukatorė pasakos apie operos sukūrimo aplinkybes, XIX a. italų operose susiformavusį bel canto stilių, supažindins su operos siužetu, kuriame atsispindi Napoleono karų Europoje realijos. Po pokalbio renginio dalyvius pakviesime stebėti operos „Pulko duktė“ I veiksmo repeticiją.
Savo pirmojo pastatymo Lietuvoje ši Gaetano Donizetti komiška sulaukė vos prieš metus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, tačiau pasaulio scenose ji karaliauja jau beveik du šimtmečius. Operos premjera įvyko 1840 m. vasarį Paryžiaus „Opéra Comique“ ir tai buvo pirmoji italų kompozitoriaus opera prancūzišku tekstu. „Pulko duktė“ netruko pelnyti publikos simpatijų ne vien Prancūzijoje, kur finalinė arija „Salut à la France“ (Valio Prancūzijai!) tapo neoficialiu šalies himnu, bet ir kitose šalyse. Įdomu tai, kad XIX a. viduryje opera jau buvo rodoma užjūriuose – Naujojo Orleano, Niujorko, Londono operos teatruose, taip pat ir Europos pakraščiuose, pavyzdžiui, tuomet Prūsijos Karalystei priklausiusio Mėmelio (Klaipėdos) miesto teatre, vadovaujant impresarijui Franzui Eduardui Morohnui (1841–1859).
Pristatydama šią operą Lietuvos publikai, režisierė Jūratė Sodytė sumanė perkelti veiksmo vietą ir laiką iš Napoleono armijos karo veiksmų Austrijoje (1805–1815) į Alžyro Nepriklausomybės karą (1954–1962). „Pulko duktė“ pasakoja našlaitės Mari istoriją. Rasta mūšio lauke ir užauginta 21-ojo prancūzų armijos pulko, vadovaujamo seržanto Sulpicijaus, mergina tampa jo markitante – su pulku keliaujančia maisto, drabužių ir atsargų tiekėja – ir laimingu pulko talismanu. Mari įsimyli vietinis jaunuolis Tonijas, kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga teta Markizė de Berkenfyld (vėliau paaiškėja, kad ji ir yra tikroji Mari motina) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu. Mari sielvartauja, ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis žuvusio tėvo ir motinos valiai. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė atlyžta ir leidžia Mari pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis.
Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta vos per kelias savaites. „Niekuomet netrukdavau atlikti darbo, kurį moku geriausiai; daugiausia laiko ir pastangų man kainuodavo sukurti būtent tą lengvabūdiškumo įspūdį, už kurį dažniausiai būdavau peikiamas“, – sykį prisipažino kompozitorius. Tai liudija ir šios operos muzika, trykštanti nerūpestinga linksmybe, tačiau iš dainininkų reikalaujanti kone pirotechnikos efektus primenančios vokalinės technikos bei aktorinių sugebėjimų.
Skirtingai nuo italų opera buffa, dainuojamus rečitatyvus prancūziškoje opéra comique atstoja kalbamieji intarpai. Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai. Romantiškų jausmų peripetijas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje įkūnija geriausi teatro solistai bei kviestiniai dainininkai, choro ir baleto artistai.
