Dalyvauja spektaklio choreografas ir režisierius Aurelijus LIŠKAUSKAS
Renginio vedėja – edukatorė Monika LONGO
Edukaciniame renginyje-atviroje repeticijoje (I dalis) supažindinsime su šokio spektakliu „Altorių šešėly“, sukurtu gerai žinomo Vinco Mykolaičio-Putino romano motyvais.
Šiandien vargiai rastumėm 1933 m. parašyto V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ neskaičiusio ar apie jį nieko negirdėjusio tautiečio. Nepaisant to, šis kūrinys virsmų iš literatūrinės formos į sceninę patyrė vos keletą: autorius atkakliai saugojo romaną nuo bet kokių bandymų ekranizuoti, inscenizuoti, net versti į kitas kalbas. Atsisakymus lydėdavo kategoriškas rašytojo argumentas: „taip nesunku nukrypti į banalumą“. Tad pirmosios romano „Altorių šešėly“ sceninės versijos pasirodė tik po 1992 m., pasibaigus autoriaus teisių galiojimo laikui. 2014 m. į šio intelektualaus, sudėtingo, sunkiai suvaldomo kūrinio gelmes leidosi libretą šokio spektakliui sukūrusi rašytoja, aktorė ir režisierė Birutė Mar, choreografas Aurelijus Liškauskas, režisierius Ramūnas Kaubrys ir dailininkė Iveta Ciparytė.
Režisierius R. Kaubrys įsitikinęs, jog laikas romano aktualumo nepaskandino. Šokio spektaklį, kaip ir visą romaną, jis apibūdino dviem žodžiais – „dvilypumo labirintai“: „ir Kristaus kareivis, trokštantis išsivaduoti iš dvilypumo labirintų, turi turėti galimybę rinktis ir tikėtis mūsų visų tolerancijos.“ Pasak libreto autorės, norėjosi išskirti tas romano linijas, kurias prasmingiausiai galėtų perteikti šokis, pajėgus apnuoginti žmogaus vidinio pasaulio prieštaras – apie tai prabilti universalia kūno, širdies kalba. „Artimiausios pasirodė savojo pašaukimo ieškojimo ir žmogiškosios meilės pažinimo temos. Tai kelias, kuriuo eidami kiekvienas atrandame Dievą ir save,“ – teigė B. Mar. „Taip, „Altorių šešėly“ – tai egzaminas ir prieš žiūrovą, ir prieš save patį. Manau, šis spektaklis turi galimybę sudominti tiek vyresniąją, tiek ir jaunesniąją kartą, moksleivius,“ – prieš premjerą vylėsi spektaklio choreografas Aurelijus Liškauskas, be kita ko ir pats ne kartą atlikęs pagrindinį Liudo Vasario vaidmenį ir parinkęs iš įrašų spektaklio metu skambančią muziką. O ji – ne tik iliustratyvi, bet ir aprėpianti platų nuotaikų, stilių, laikotarpių spektrą – nuo tarpukario Kauno restoranuose savo karjerą pradėjusio lietuvių estrados pradininko Antano Šabaniausko dainų iki lenkų kino kompozitoriaus Zbigniewo Preisnerio muzikos, šiuolaikinės populiariosios muzikos kūrėjų Ólafuro Arnaldso ir Grego Haineso takelių, kitų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių.
Spektaklis turėtų sudominti ir šokio stilių įvairove: jame derinami klasikinio baleto, sportinių, neoklasikinių šokių, tango elementai, šiek tiek erdvės palikta ir improvizacijai. Scenografijos ir kostiumų kūrėja, dailininkė I. Ciparytė nusprendė naudoti daugiau rekvizito, nei būdinga šokio spektakliams. Scenoje gausu bažnytinės atributikos (sutanos, klauptai, altorius, kryžiai) ir stilizuotų, romano sukūrimo laikmetį atliepiančių kostiumų.
