Danutė Petrauskaitė

Petrauskaitė Danutė (g. 1952 Vilniuje) – lietuvių muzikologė, muzikos kritikė, pedagogė, socialinių mokslų daktarė (1993). 1953–1973 m. gyveno Kaune, ten baigė XII vidurinę mokyklą ir J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą. 1973–1978 m. studijavo muzikos istoriją Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Juozo Gaudrimo muzikos istorijos klasėje. Po studijų dvejus metus dirbo Lietuvos televizijoje muzikos redaktore, 1979 m. stažavo Maskvos Ostankino televizijoje. 1980 m. persikėlė gyventi į Klaipėdą ir ėmė dėstyti muzikologiją Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar LMTA Klaipėdos fakultetas), kur dirba iki šiol, jai suteikti docentės (nuo 1994 m.) ir profesorės (nuo 2005 m.) pedagoginiai vardai. 2001–15 m. buvo Klaipėdos universiteto Muzikologijos instituto direktorė.

1986 m. pradėjo domėtis Klaipėdos krašto muzikinio gyvenimo ir muzikos pedagogikos istorija, todėl 1987 m. įstojo į Vilniaus universiteto pedagogikos teorijos ir istorijos specialybės neakivaizdinę aspirantūrą, kurią baigė 1992 m., o 1993 m. apsigynė socialinių mokslų srities edukologijos krypties daktaro disertaciją „Klaipėdos muzikos mokykla kaip pedagoginė sistema ir jos reikšmė tarpukario Lietuvos muzikiniam švietimui (1923–1939 m.)“. Tuo metu nemažai rašė ir apie šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrybą, todėl 1987 m. kaip muzikologė buvo priimta į Lietuvos kompozitorių sąjungą.

Kaip tyrėja, besidominti lietuvių muzika, egzodo muzikine kultūra, muzikos pedagogikos istorija, muzika ir politika, 1981 m. stažavo Leningrado kultūros institute, 1991, 1995, 2001, 2011, 2015–6 m. – Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (J. Žilevičiaus ir J. Kreivėno lietuviškos muzikos archyve), 1991 ir 1995 m. – Putnamo „Alkos“ archyve, 2019 m. – Sankt Peterburgo konservatorijoje, 2022 m. – Lenkijos mokslo akademijos Meno institute ir Fryderyko Chopino muzikos universitete Varšuvoje, Vitebsko miesto bibliotekose, archyvuose, muziejuose. 2000–9 m. vadovavo Mažosios Lietuvos enciklopedijos Muzikos skyriui. Nuo 2018 Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vyriausioji mokslo darbuotoja.

Parašė monografijas Jeronimas Kačinskas. Gyvenimas ir muzikinė veikla (1997), Klaipėdos muzikos mokykla 1923–1939, Prudencija Bičkienė (abi 1998), Petras Armonas muzikinių kultūrų kryžkelėje (2005), Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990: tautinės tapatybės kontūrai (2015), Nailono uždanga: Šaltasis karas, tarptautiniai mainai ir lietuvių muzika (su Vita Gruodyte, Rūta Stanevičiūte, 2 tomai, 2018), Juozas Žilevičius ir jo epocha (2023, O. Narbutienės premija, 2024), sudarė straipsnių rinktinę Klaipėdos universitetas: 10 metų (2000), J. Bertulio kūrybos sąsiuvinį Bažnytinė muzika (natos; su kitais; 2004), L. Baltušio knygą Žurnalistinė XX amžiaus mozaika (2007). Skaitė paskaitas įvairių šalių universitetuose bei konservatorijose, pranešimus mokslinėse konferencijose, paskelbė apie 70 straipsnių, recenzijų, parengė radijo ir televizijos laidų. Parengė ir 2006–08 m. vykdė tarptautinį „Erasmus“ kamerinės muzikos intensyvios programos studijų projektą Mustufe. 2010–15 m. rengė mokslinį projektą Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose: tautinio tapatumo ir muzikinės raiškos sąveika, 2020–23 m. – lituanistinių tyrimų ir sklaidos projektą Juozas Žilevičius ir jo epocha, nuo 2022 m. – tarptautinį projektą Beethovenas ir jo muzika nacių okupuotose Europos šalyse.

Yra tarptautinės draugijos Association for the Advancement of Baltic Studies narė, Lietuvos katalikų mokslo akademijos narė, recenzuojamo mokslo darbų žurnalo „Kūrybos erdvės“ redakcinės kolegijos narė. 2008–2010 m. – Lituanistinės duomenų bazės ekspertė, 2009–2010 m. – Lietuvos mokslo tarybos ekspertė. Už mokslinę veiklą muzikologė 1995 m. apdovanota Mažosios Lietuvos fondo Vydūno premija, 2005 m. – KLASCO premija.