KLAIPĖDOS FESTIVALIS 2024
AUKŠČIAUSIO LYGIO PASTATYMAI ISTORINĖJE LAIVŲ STATYKLOJE
2021 metais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pirmąsyk surengtas tarptautinis Klaipėdos festivalis per keletą metų tapo vienu karščiausių Lietuvos kultūrinio gyvenimo taškų, sutraukiančiu būrius operos, klasikinės muzikos ir šokio gerbėjų į Baltijos pajūrį pačiame atostogų sezono įkarštyje rugpjūčio pradžioje. Festivalio išskirtinumą visų pirma lemia aukštosios kultūros renginiams iš pažiūros ne itin deranti vieta ir aplinka – istorinis laivų statyklos elingas tarp Klaipėdos piliavietės ir Kuršių marių, tapęs festivalio vizitine kortele ir neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu muzikinių spektaklių kūrėjams, mėginantiems kaskart vis kitaip kūrybiškai įveiklinti šį pramonės paveldo objektą.
Tarp svarbių festivalio akcentų išliko ir daugelį metų iki tol Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro puoselėta tradicija ypatinga premjera kasmet rugpjūčio 1-ąją pažymėti miesto gimtadienį 1998–2020 m. rengtame tarptautiniame operos ir simfoninės muzikos festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Gimęs iš KVMT garbės dirigento Stasio Domarko iniciatyvos, festivalis daugelį metų nuosekliai vykdė savo misiją – puoselėjo profesionalųjį scenos meną Vakarų Lietuvoje, kasmet pristatydamas operos, operetės ir šokio spektaklius, simfoninės ir vokalinės muzikos programas, o 2021 m. šią misiją perdavė tarptautiniam Klaipėdos festivaliui. 2021–2024 metais jo meninę programą, kryptį ir temas formavo festivalio meno vadovė ir KVMT vadovė Laima Vilimienė.
2020 metais miesto gimtadieniui, o sykiu ir muzikinio teatro Klaipėdoje 200 metų sukakčiai paminėti Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą senajame Klaipėdos elinge su tarp žiūrovų įplaukiančiu tikru „vaiduoklių laivu“. Wagneris ir būtent ši ankstyvoji jo „romantinė“ opera buvo pasirinkta neatsitiktinai: idėją sukurti „Skrajojantį olandą“ kompozitoriui įkvėpė užsitęsusi kelionė kaip niekad audringa Baltijos jūra, kuria keleriais metais anksčiau jam yra tekę keliauti ir į Klaipėdą (tuomet dar vadintą Mėmeliu) – gastrolių su Karaliaučiaus miesto teatro operos trupe ir orkestru antrojo kapelmeisterio vaidmenyje 1836 metų rugpjūtį. Spektaklio originalumas, aukšta meninė kokybė, išmoningas specifinės vietos ir įrangos pritaikymas publikos bei kritikų buvo įvardytas ne tik ryškiausiu metų teatro reiškiniu Lietuvoje, bet ir vienu įsimintiniausių Wagnerio operos pastatymų per visą jos istoriją. Spektaklis buvo rodomas dar dvejus metus pirmajame ir antrajame Klaipėdos festivaliuose, taip pat Lietuvos nacionalinės televizijos eteryje ir tarptautinėje platformoje „OperaVision“, kur sulaukė entuziastingų gerbėjų reakcijų iš viso pasaulio. Būtent šio pastatymo sėkmė suteikė postūmį naujam tarptautiniam festivaliui, kurio pagrindiniais tikslais tapo Klaipėdos vardo garsinimas pasaulyje ir jos unikalaus urbanistinio, kultūrinio, gamtinio paveldo aktualizavimas. Tam skirta ne tik pagrindinė festivalio reginių programa, bet ir nuo pat pirmųjų metų rengiamas festivalio forumas, kuriame žinomi menininkai, mokslininkai, visuomenės aktyvistai ir įvairių institucijų vadovai susitinka padiskutuoti aktualiomis Klaipėdos miestui temomis.
GAMTOS IR URBANISTINIO PAVELDO DERMĖ UNIKALIUOSE SCENOS MENŲ PROJEKTUOSE
Pirmąją modernių geležinių laivų statybos bendrovę po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdoje, tuomet dar vadintoje Mėmeliu, įsteigė iš Vėluvos Rytų Prūsijoje kilęs inžinierius Paulius Willy Lindenau (1882–1955). Tarpukariu 1919–1944 m. veikusi Lindenau laivų statykla turėjo savo elektros jėgainę, metalo liejyklą, įvairias specializuotas mašinų dirbtuves, du plaukiojančius dokus ir net tris elingus. Iš jų iki šių dienų išliko vienintelis nebaigtas statyti didysis elingas. Jo aukštos metalinės konstrukcijos, kranai ir kiti objektai šiandien tarnauja natūraliomis dekoracijomis didiesiems Klaipėdos festivalio projektams – operų ir šokio spektaklių pastatymams, stambių formų veikalų teatralizuotoms inscenizacijoms bei pasaulinę šlovę pelniusių solistų, gastroliuojančių kolektyvų koncertams su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru.
Prie grubios elingo architektūros rėmuose įrengiamų dekoracijų pridėjus mariomis praplaukiančių laivų siluetus, prie uosto aplinkos garsų – moderniomis technologijomis meistriškai suvaldomą akustiką, prie nenuspėjamai kintančių pajūrio orų – scenoje tonomis besiliejantį vandenį, šėlstančią audrą, šviesų ir pirotechnikos efektus, tampa nesunku suprasti, kodėl šis festivalis žada tokią neprilygstamą potyrių puokštę operos, šokio ir klasikinės muzikos gerbėjams.